MIGUEL VILLANUEVA SVENSSON INDOEUROPIEČIŲ KALBOTYROS PAGRINDAI MOKYMO PRIEMONĖ. Antras pataisytas ir papildytas leidimas

Transcription

1 1 MIGUEL VILLANUEVA SVENSSON INDOEUROPIEČIŲ KALBOTYROS PAGRINDAI MOKYMO PRIEMONĖ Antras pataisytas ir papildytas leidimas Vilnius, 2016

2 2 Apsvarstė ir rekomendavo spausdinti Vilniaus universiteto Baltistikos katedra (2016 m. lapkričio 25 d., protokolas Nr. 3) ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto taryba (2016 m. gruodžio 2 d., protokolas Nr. 3) Recenzentai: prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia (Vilniaus universitetas) dr. Mindaugas Strockis (Vilniaus universitetas) ISBN Miguel Villanueva Svensson, 2016 Vilniaus universitetas, 2016

3 3 Turinys Pratarmė 4 1. Pirmas skyrius. Įvadas Kalbų pokyčiai ir lyginamasis metodas Indoeuropiečių kalbų studijų istorijos apžvalga Indoeuropiečių kalbų apžvalga Antras skyrius. Fonologija Indoeuropiečių kalbų fonologinė sistema Sprogstamieji priebalsiai Sibiliantas *s Sonantai Laringalai Balsiai Kirtis Trečias skyrius. Morfologija I: įvadas Indoeuropiečių žodžio šaknies struktūra Indoeuropiečių apofonija Indoeuropiečių žodžio struktūra Ketvirtas skyrius. Morfologija II: vardažodis Indoeuropiečių vardažodžio gramatinės kategorijos Atematiniai vardažodžiai Tematiniai vardažodžiai ā-kamieno daiktavardžiai Būdvardis Penktas skyrius. Morfologija III: veiksmažodis Indoeuropiečių veiksmažodžio gramatinės kategorijos Asmenų galūnės Indoeuropiečių veiksmažodžio struktūra. Prezenso, aoristo ir perfekto kamienai 151 Literatūra 159

4 4 Antrojo leidimo pratarmė Palyginti su pirmuoju šios mokymo priemonės leidimu (2012), pagrindinės antrojo leidimo naujovės yra šios: i) antras mokomosios priemonės skyrius (Fonologija) yra gerokai praplėstas ir papildytas. Svarbiausia naujovė - pridėti nauji poskyriai apie indoeuropiečių prokalbės fonologinės sistemos raidą atskirose kalbose priešistoriniu periodu. Taip elgtis paskatino dvi priežastys. Viena vertus, yra akivaizdu, kad tiek indoeuropiečių prokalbės, tiek atskirų ide. kalbų istorinės gramatikos studijas būtina pradėti išsamiu istorinės fonologijos aprašu, kurį gerai išstudijavus galima pereiti į istorinės morfologijos ir kitas sritis. Kita vertus, pastebėta, kad kolegos, dėstantys atskirų kalbų istorinės gramatikos įvadus, dažnai remiasi šia mokymo priemone. Dėl to tokiu būdu bandoma prisidėti prie jų darbo ir suteikti atskirų kalbų istorinę gramatiką studijuojantiems studentams daugiau žinių apie kitų ide. kalbų istoriją, kad studijuojamos kalbos raida būtų matoma kitų giminiškų kalbų raidos kontekste; ii) po kiekvieno mokomosios priemonės poskyrio papildomai pridėta literatūra, kuri turėtų padėti studentams, taip pat kolegoms, toliau domėtis jiems rūpimais klausimais. Mokymo priemonėje stengtasi pateikti pačią naujausią ir aktualiausią literatūrą, kurioje aptariamos problemos yra išdėstytos aiškiai, pateikti pagrindiniai faktai ir argumentai bei, svarbiausia, nurodomoje literatūroje yra daugiau su ta problema susijusių patikimų literatūros nuorodų. Kartais dėl pačios indoeuropeistikos būklės tokios literatūros ne visada yra, nors tai būdinga ir kitoms lingvistikos sritims (kadangi kai kurios problemos yra populiarios ir sulaukia daug dėmesio, o kitos gan menkai tirtos); iii) taip pat praplėsti ir kiti mokymo priemonės skyriai (pvz., ), pildant ar tikslinant atskirus jos poskyrius. Nepaisant šių (santykinai svarbių) pokyčių, pagrindinis šios mokymo priemonės tikslas iš esmės nesikeitė nuo jos pirmojo leidimo. Ši knyga skirta Indoeuropiečių kalbotyros įvado paskaitoms, kurios skaitomos VU studentams, taip pat kitų kalbų istorinės gramatikos kursams ir visiems, kurie domisi istorine kalbotyra. Dėl tokio pagrindinio tikslo šioje knygoje daugiausiai dėmesio skiriama indoiranėnų, anatolų, graikų, lotynų, baltų, slavų ir germanų kalboms, kurios dėstomos VU. Knygoje apsiribota svarbiausiomis indoeuropiečių kalbotyros temomis (žodžių daryba, įvardžiai, leksika ir kt. liko neįtraukta). Autorius nuoširdžiai dėkoja recenzentams prof. habil. dr. Bonifacui Stundžiai ir dr. Mindaugui Strockiui bei Baltistikos katedros kolegoms už vertingas pastabas ir patarimus svarstant parengtą mokymo priemonę.

5 1. PIRMAS SKYRIUS. ĮVADAS 5

6 Kalbų pokyčiai ir lyginamasis metodas Kad kalbos kinta, lengva pastebėti: pakanka paskaityti bet kokį lietuvišką XVI a. tekstą ir galima pamatyti skirtumų tarp dabartinės ir ano meto lietuvių kalbos. Kalbos kinta visais lygmenimis. Skiriami: i) Leksikos pokyčiai. Akivaizdus pavyzdys gali būti naujieji skoliniai (pvz., skèneris) ar informatikos žodyno naujadarai (pvz., atmintùkas). Taip pat kinta ir žodžių semantika (pvz., anksčiau sti reiškė valgyti, kaip dar vartojama žemaičių tarmėse, o dabartinė jo reikšmė yra antrinė, išplitusi dėl naujadaro válgyti). ii) Sintaksės pokyčiai. Tokiu pavyzdžiu galima laikyti lotynų kalbos žodžių tvarkos SOV (subjektasobjektas-veiksmažodis) pokytį į SVO (subjektas-veiksmažodis-objektas), įvykusį romanų kalbose. Šis procesas vyko daugelyje indoeuropiečių kalbų. iii) Morfologijos pokyčiai. Gali išnykti gramatinės kategorijos (pvz., romanų kalbose išnyko lotynų kalboje vartoti linksniai) ar naujomis gramatinėmis kategorijomis gali tapti ankstesnės sintaksinės konstrukcijos (pvz., kai kurių germanų kalbų būsimasis laikas, plg. ang. I will come, vok. ich werde kommen ateisiu, yra atsiradęs iš veiksmažodžių junginio, kurio pirmojo nario leksinė vertė jau yra išblėsusi). Taip pat kinta ir gramatinės formos (pvz., sutrumpėjusi lietuvių kalbos datyvo forma s. lie. dat. pl. výr-a-mus > lie. dat. pl. výr-a-ms). iv) Fonologijos pokyčiai. Visais anksčiau minėtais atvejais pokyčiai yra neprognozuojami. Kitokie yra fonologijos pokyčiai: jie reguliarūs ir neturi išimčių. Įvykus kokiam nors garsų pakitimui, tame pačiame fonetiniame kontekste paveikiami visi kalbos žodžiai (pvz., iš rytų baltų *ā žodžio vidurio pozicijoje visais atvejais atsirado lie. o). Tokiais atvejais išimčių gali atsirasti dėl dviejų svarbiausių priežasčių: a) garsų pakitimai yra sąlygoti kitų aplinkinių garsų, kirčio, skiemenų struktūros etc. (pvz., bl. *-, su akūtu, žodžio gale sutrumpėjo į lie. -à); b) reguliariai pakitus garsams, gali susidaryti sinchroniškai neaiškios ar nereguliarios paradigmos. Tokie atvejai dažnai būna suvienodinami pagal analogiją (žr. 3); Taip pat vyksta ir sporadinių garsų pakitimų: disimiliacija, asimiliacija, metatezė, haplologija ir kt. Principas, kad garsų pakitimai vyksta be išimčių, praeityje buvo kritikuotas, tačiau jis išlaikė laiko išbandymus (konkretūs atvejai, įrodantys jo teisingumą, tiesiog nesuskaičiuojami) ir sudaro istorinės lyginamosios kalbotyros pagrindą Į klausimą, kaip ir kodėl kinta kalbos, atsakyti yra jau sunkiau. Galima išskirti du pagrindinius faktorius: i) Pagrindiniai kalbos kaitos iniciatoriai yra kalbėti besimokantys vaikai. Kiekvienas vaikas turi pats sukurti visą kalbos gramatiką pagal tai, ką jis išgirsta iš kitų žmonių. Todėl nenuostabu, kad vaiko kalbos sistema šiek tiek skiriasi nuo tėvų: vaikas taiso tėvų sistemos nenuoseklumus, apibendrina tam tikras taisykles ir t. t. Vėliau vaikas augdamas po truputį adaptuoja savo kalbos sistemą prie tėvų ir kitų bendruomenės narių kalbos normų, bet išlaiko ir vieną kitą nepakeistą naujadarą. Bėgant šimtmečiams kiekvienos kartos kalboje vyksta nedidelių pokyčių, dėl kurių

7 7 kalba taip pakinta, kad ją galima laikyti nauja kalba (pvz., lotynų kalbos raida iki italų kalbos ir kt.). ii) Šiuolaikinės studijos apie kalbos variacijas ir sociolingvistiką pabrėžia socialinį kalbos pakitimų aspektą. Paprastai pokyčiai prasideda viename bendruomenės sluoksnyje (pvz., tarp aukštą socialinį statusą turinčių vyrų), iš kurio paplinta į kitus sluoksnius ir įsitvirtina visoje ta kalba (ar tarme) kalbančių žmonių bendruomenėje Istorinės kalbotyros objektas gali būti tiek vienos kalbos istorija, tiek giminiškų kalbų lyginimas. Antruoju atveju tai yra lyginamoji gramatika, kuri remiasi dviem pagrindiniais metodais, papildančiais vienas kitą: lyginamuoju metodu ir vidinės rekonstrukcijos metodu. Lyginamasis metodas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesudėtingas: taikant šį metodą, visų pirma, keliama hipotezė, kad dviejų arba daugiau kalbų panašumai yra tokie dideli, kad juos galima paaiškinti tik tų kalbų atsiradimu iš tos pačios, nebūtinai paliudytos, bendros kalbos jų prokalbės. Indoeuropiečių, semitų, uraliečių, dravidų ir kitose kalbų šeimose giminystės klausimas išspręstas jau seniai, tačiau vis dar vyksta diskusijų, kaip grupuoti kitas kalbas, ypač egzotiškas, į didesnes kalbų šeimas. Pirmasis žingsnis yra intuityvus tiesiog pastebimos tam tikros kalbų bendrybės. Vis dėlto paviršutiniški panašumai gali būti apgaulingi: kalbos gali supanašėti ir dėl ilgai trunkančių kalbų kontaktų (tai yra arealinės kalbotyros objektas; žinomiausias pavyzdys yra Balkanų kalbų sąjunga vok. Sprachbund). Kita vertus, giminiškos kalbos gali ir labai skirtis viena nuo kitos (dėl to, pvz., taip ilgai truko, kol buvo nustatyta, kad armėnų kalba yra savarankiška indoeuropiečių kalbų šeimos narė). Apskritai galima teigti, kad lyginamasis metodas yra būdas tikrinti kalbų giminystės hipotezę ir, ja įsitikinus, rekonstruoti tų kalbų prokalbę. Iš akivaizdžiai aiškių etimologijų nustatomi reguliarūs tiriamų kalbų garsų atitikmenys, kuriuos nuolat tikrinant sukuriama fonologinės prokalbės sistemos rekonstrukcija (prokalbės garsų fonetinės ypatybės lieka už metodo galimybių ribų). Panašiai dirbant rekonstruojama ir prokalbės morfologijos sistema, gramatinės kategorijos ir kt. (tai yra itin svarbu pagrindžiant prokalbės egzistavimą, nes morfemos skolinamos gerokai rečiau nei žodžiai). Vidinės rekonstrukcijos metodas taikomas vienai kalbai. Tiriant kalbos struktūrą ieškoma sistemos nenuoseklumų, netaisyklingų formų (ar pan.) ir bandoma juos paaiškinti postuluojant, kad jie yra archaizmai, ankstesnės dėsningos sistemos liekanos. Kitaip tariant, pagal istorinius nereguliarumus atkuriamas priešistorinis reguliarumas. Vidinė rekonstrukcija yra galingas istorinės kalbotyros įrankis, bet juo reikia dirbti atsargiai: remiantis vidine rekonstrukcija galima atstatyti dvejopą raidą (pvz., ā-kamieno dktv. nom. sg. ger-à šalia bdv. nom. sg. ger-ó-ji leidžia atstatyti pralietuvių galūnę *-, kuri dėsningai sutrumpėjo žodžių gale, o kitur virto o), bet ne išnykusias priešistorines formas ar kategorijas. Be to, hipotezės, iškeltos vidinės rekonstrukcijos metodu, negali būti patikrintos be kitų kalbų faktų. Literatūra: Istorinės kalbotyros įvadų netrūksta; paprastai visuose indoeuropiečių kalbotyros vadovėliuose yra skyrius, kur pristatomi teoriniai lyginamosios kalbotyros principai. Iš naujų bendro pobūdžio darbų minėtini: Joseph- Janda (2003), Hale (2007), Campbell-Poser (2008), Ringe-Eska (2013).

8 Indoeuropiečių kalbų studijų istorijos apžvalga Nors kalbų lyginimas Europos šalyse turi senas tradicijas ( paleokomparatyvizmas yra atskira kalbotyros šaka), tačiau indoeuropiečių kalbotyra (kaip ir istorinė kalbotyra) atsirado tik XIX a. pradžioje. Tai lėmė kelios priežastys: i) lyginimo idėjos samprata, ypač lyginamojoje anatomijoje, buvo paskata žiūrėti į kalbą kaip į sistemą, kreipiant dėmesį į jos vidinę struktūrą; ii) dėmesys Azijai, ypač Indijai ir jos literatūrai, kultūrai, religijai, teisei ir kt., skatino susidomėjimą sanskrito kalba, kurios panašumas į klasikines kalbas graikų ir lotynų yra akivaizdus; iii) romantizmo judėjimas, daugiausia Vokietijoje, skyrė daug dėmesio ankstyvų visuomenės egzistavimo periodų ir egzotiškų kultūrų studijai. Indoeuropeistikos pradžia laikomas sero Williamo Joneso ( ) pranešimas apie indų kultūrą 1786 m., o tiksliau ši jo ištrauka: Sanskrito kalba, kad ir kokia sena ji būtų, yra nuostabios struktūros; tobulesnės negu graikų kalba, turtingesnės negu lotynų kalba ir rafinuotesnės negu bet kuri iš šių, tačiau šioms dviem kalbų struktūroms ji per daug artima tiek veiksmažodžių šaknų, tiek ir gramatinių formų atžvilgiu, kad tas artimumas būtų galėjęs atsirasti atsitiktinai; artimumas iš tikrųjų yra toks didelis, jog nė vienas filologas negalėtų visų šių trijų kalbų tyrinėti, netikėdamas, kad jos kilo iš vieno bendro šaltinio, kuris jau galbūt nebeegzistuoja. Esama panašaus pagrindo, nors ir ne tokio įtikimo, manyti, kad ir gotų, ir keltų kalbos, nors ir sumišusios su visai skirtinga tarme, esančios tos pačios kilmės kaip sanskritas; taip pat ir senovės persų kalba galėtų būti priskirta prie tos pačios šeimos. (žr. Sabaliauskas 1979, 45). Kitas, didelę įtaką turėjęs darbas, taip pat skirtas senajai indų kalbai, buvo Friedricho von Schlegelio ( ) knyga Über die Sprache und Weisheit der Indier: ein Beitrag zur Begründung der Alterthumskunde, Vis dėlto tikroji indoeuropeistika prasidėjo šiek tiek vėliau. Skiriami trys indoeuropeistikos raidos etapai Indoeuropeistikos pradžios periodas: nuo 1816 m. iki jaunagramatikių manifesto 1878 m. Indoeuropeistikos pradžia yra laikomos Franco Boppo ir Rasmuso Rasko pirmosios knygos: Franzas Boppas ( ), Über das Conjugationssystem der Sanskritsprache, in Vergleichung mit jenem der griechischen, lateinischen, persischen, und germanischen Sprachen, nebst Episoden des Ramajan und Mahabharat in genauen metrischen Übersetzung aus dem Originaltexte und einigen Abschnitten aus den Vedas, Rasmusas Raskas ( ), Undersögelse om det gamle Nordiske eller Islanske Sprogs Oprindelse, Taip pat svarbus kitas šio laikotarpio darbas buvo Jacobo Grimmo ( ) knyga Deutsche Grammatik, 4 tomai, 1819/ Minėtuose veikaluose Boppas daugiau dėmesio skyrė morfologijai, Raskas ir Grimmas sisteminiams garsų atitikmenims. Kiti svarbūs šio periodo autoriai buvo Augustas Friedrichas Pottas ( ), indoeuropiečių kalbų etimologijos studijų pradininkas, ir Adalbertas Kuhnas ( ), pradėjęs indoeuropiečių kultūros tyrimus pagal kalbotyros duomenis ir ankstyvųjų tekstų filologijos studijas.

9 9 Svarbiausias XIX a. vidurio autorius yra Augustas Schleicheris ( ), kurio pagrindinis darbas yra knyga Compendium der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, m. Joje Schleicheris pirmasis ėmėsi rekonstruoti prokalbės formas, kurias žymėjo ženklu * (taip žymima iki šiol). Jis taip pat yra ir kalbų medžio būdo ryšiams tarp atskirų indoeuropiečių kalbų šakų žymėti autorius. Dar minėtinas ir vėlesniam periodui priskirtinas Johannesas Schmidtas ( ), pasiūlęs kalbų santykiams apibrėžti bangų teoriją, kuri buvo alternatyva Schleicherio kalbų medžiui. Iki šiol abu būdai išlieka pagrindiniai modeliai ryšiams tarp kalbų aprašyti. Indoeuropiečių kalbų branduolys (indoiranėnų, graikų, lotynų ir germanų kalbos) buvo praplėstas baltų, slavų ir keltų kalbomis, o kiek vėliau čia buvo priskirta ir albanų kalba. Šiuo laikotarpiu į priekį pažengė atskirų kalbų sinchroninė ir diachroninė analizė (pvz., Schleicherio darbai apie lietuvių kalbą, Kasparo Zeusso apie keltų kalbas ir kt.) m. Heinrichas Hübschmannas įrodė, kad armėnų kalba yra savarankiška indoeuropiečių kalbų šeimos narė (o ne pakitusi iranėnų tarmė, kaip iki tol manyta) Klasikinis indoeuropeistikos periodas: nuo jaunagramatikių manifesto 1878 m. iki 1927 m. Šis periodas laikomas svarbių indoeuropeistikos rezultatų ir atradimų laiku. Nemažai gramatikų, žodynų ir kitų darbų, kurie aktualūs iki šiol, buvo parašyti tuo metu (taip pat prie jų priskiriami ir kiek vėliau parašyti veikalai pagal šio laikotarpio darbo principus). Klasikinio indoeuropeistikos periodo pradžia yra susijusi su jaunų kalbininkų grupės, žinomos jaunagramatikių (vok. Junggrammatiker) vardu, veikla 1870-aisiais Leipcigo ir Jenos universitetuose. Žymiausi jaunagramatikių atstovai buvo Augustas Leskienas ( ), Karlas Brugmannas ( ), Bertholdas Delbrückas ( ), Hermannas Osthoffas ( ), Hermannas Paulis ( ) ir kiti. Svarbiausias šio periodo įvykis 1878 m. paskelbtas jaunagramatikių manifestas, kuriame be kitų svarbų idėjų yra formuluojamas principas, kad toje pačioje fonetinėje aplinkoje garsų pakitimai vyksta be išimčių, jeigu jiems netrukdo analogijos reiškiniai. Šis principas pakeitė visą istorinę kalbotyrą, suteikęs jai sistemiškumo. Remdamiesi suformuluotu principu jaunagramatikiai išsprendė daug to meto kalbotyros problemų, kurių neįveikė ankstesnio laikotarpio kalbininkai. Svarbiausias šio laikotarpio darbas yra Brugmanno veikalas Grundriss der vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen (5 tomai: pirmasis leidimas , su Delbrücko parašyta sintaksės dalimi; antrasis leidimas ). Nors dabar šis veikalas jau paseno, tačiau jis vis dar išlieka išsamiausiu indoeuropiečių prokalbės kompendiumu iki šių laikų. Taip pat XX a. pradžioje indoeuropiečių kalbų šeima buvo papildyta tocharų (1907 m.) ir anatolų (1914 m., iššifravus hetitų kalbų tekstus) kalbų šakomis. Vis dėlto šių kalbų, ypač hetitų kalbos, duomenų vartojimas rekonstruojant prokalbę priskiriamas jau kitam periodui Modernusis indoeuropeistikos periodas: nuo 1927 m. (Jerziui Kuryłowicziui įrodžius laringalų teorijos teisingumą) iki šių laikų.

10 10 Šis laikotarpis pasižymi sisteminiu požiūriu į prokalbę, kuri vėlyvuose jaunagramatikių veikaluose buvo panašesnė į indoeuropiečių kalbų faktų inventorių nei į tikrą kalbą. Šio periodo pradžioje daugiausiai diskusijų buvo dėl laringalų teorijos. Nors nemažai kalbininkų ja tikėjo, tačiau kiti, ypač Vokietijoje, ilgai jai priešinosi ir toliau dirbo pagal jaunagramatikių principus. Panaši priešprieša tarp inovatorių (kartais pernelyg radikalių) ir tradicinių pažiūrų indoeuropeistų susidarė ir dėl kitų indoeuropiečių kalbotyros aspektų sampratos vardažodžių linksnių sistemos, veiksmažodžių kategorijų sistemos ir kt. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, pripažinus laringalų teoriją, laringalai tapo įprasta indoeuropiečių prokalbės garsyno dalimi. Taip pat buvo pažengta toli į priekį, ypač tiriant prokalbės vardažodžio ir veiksmažodžio apofoniją. Šiuo laikotarpiu suintensyvėjo anatolų ir tocharų kalbų tyrimai, o kitų indoeuropiečių kalbų korpusai buvo papildyti naujais faktais: i) buvo iššifruoti graikiški Mikėnų tekstai (1952 m.); ii) atradus naujų įrašų, ypač po 1970-ųjų metų, padaugėjo informacijos apie archajiškas žemyno keltų kalbas; iii) nuo 1970-ųjų metų padaugėjo žinių apie mažąsias anatolų, ypač luvių grupės, kalbas; iv) buvo atrastos naujos vidurinės iranėnų kalbos. Tokiu būdu indoeuropeistika tapo gyva ir dinamiška dabartinės kalbotyros sritimi. Vienas iš indoeuropeistikos ateities uždavinių yra bendradarbiauti su kitomis šakomis (teorine istorine kalbotyra, kalbų tipologija, regiono-kultūros studijomis ir kt.), kas būtų naudinga ir indoeuropeistikai, ir kitoms mokslo šakoms. Literatūra: Apie paleokomparatyvizmą, ypač lietuvių kalbos, žr. Dini (2014). 19 a. (indoeuropeistikos) kalbotyros istorija ir jaunagramatikų veikla yra gerai aprašyti, pvz., Pedersen (1962), Morpurgo Davies (1998). Deja, nėra gero 20 a. indoeuropeistikos raidos aprašo. Daugiau apie lietuvių kalbos tyrinėjimus žr. Sabaliauskas ( ).

11 Indoeuropiečių kalbų apžvalga Šiame skyriuje pristatomos indoeuropiečių kalbų grupės pagal pirmuosius paskelbtus jų tekstus. Literatūra: Svarbiausiu šiuolaikinės indoeuropeistikos įvadu laikomas Benjamino W. Fortsono (2004) veikalas. Taip pat dar žr. Clackson (2007), Meier-Brügger (2000/2003), Tichy (2000). Kai kurie indoeuropeistikos vadovėliai pristato tik vienos mokyklos atstovų požiūrį ir todėl studentams rekomenduotini tik iš dalies. Tokiu, visų pirma, laikytinas Leideno mokyklos, kurios atstovai publikavo nemažai svarbių indoeuropeistikos veikalų, Roberto S. P. Beekes (2011) darbas. Taip pat žr. kitus panašaus pobūdžio vadovėlius: Schmitt-Brandt (1998), Lehmann (1993), Gamkrelidze-Ivanov (1984/1995), Luraghi (2010), Adrados-Bernabé-Mendoza ( ), Szemerényi (1996), Sihler (1995). Iš senesnių (ir, deja, pasenusių) darbų minėtinas Brugmanno ir Delbrücko monumentalus veikalas Grundriss... ( ), kuris išlieka nepralenkiamu duomenų šaltiniu, ir turbūt iki šiol geriausias indoeuropeistikos įvadas, parašytas Antuano Mejės (1937). Gerus atskirų kalbų trumpus aprašus galima rasti Bader (1994), Ramat-Ramat (1998), Woodard (2004). Pagrindinis indoeuropiečių prokalbės žodynas Juliaus Pokorno IEW (1959), kuris pakeitė Aloiso Waldės ir Juliaus Pokorno žodyną ( ), yra visiškai pasenęs. Šie abu žodynai, bet kokiu atveju, lieka neįkainojami įrankiai ieškant atskirų kalbų duomenų. Iš naujų indoeuropeistikos darbų svarbiausias yra pirminių indoeuropiečių kalbų veiksmažodžių žodynas LIV (2001). Panašaus pobūdžio darbai yra skirti daiktavardžiams NIL (2008), ir dalelytėms, įvardžiams (žr. Dunkel 2014). Daug indoeuropiečių prokalbės leksikos galima rasti EIEC, Mallory-Adams (2006). Karlo Darlingo Bucko žodynas (1949) kol kas yra vienintelis leksikografijos veikalas, kuriame leksika sugrupuota pagal semantiką Anatolų kalbos Anatolų kalbos buvo paplitusios Anatolijos pusiasalyje (dab. Turkija) ir Šiaurės Sirijoje II ir I tūkstm. pr. Kr. Iš anatolų kalbų šeimos geriausiai paliudyta hetitų kalba (apie m. pr. Kr.): išliko įvairių tipų tekstų (religinių, istorinių, juridinių ir t.t.), parašytų dantiraščiu ant molio plytelių, saugotų hetitų sostinės Hatuso archyvuose. Paprastai skiriamos trys hetitų kalbos stadijos, iš dalies sutampančios su Hetitų imperijos periodais ir su dantiraščių rašybos skirtumais: senoji hetitų kalba (apie m. pr. Kr.), vidurinė hetitų kalba (apie m. pr. Kr.) ir naujoji hetitų kalba (apie m. pr. Kr.). Hatuso archyvuose buvo tekstų, parašytų ir kitomis kalbomis. Tarp jų palų kalbos (vartotos Anatolijos pusiasalio šiaurėje; tekstų išliko nedaug), taip pat dantiraštinės luvių kalbos (vartotos Anatolijos pusiasalio vakaruose ir pietuose, žinomos iš keleto religinio pobūdžio tekstų). Dantiraštinei luvių kalbai yra labai artima hieroglifinė luvių kalba, kuria išliko akmenyse piktografiniu raštu daryti įrašai (jie paliudyti jau iš Hetitų imperijos laikotarpio; svarbiausi tekstai yra apie m. pr. Kr.).

12 12 Vėlesni yra lykų kalbos (V-IV a. pr. Kr.), kuri artima dantiraštinei ir hieroglifinei luvių kalboms, taip pat lydų kalbos (VI-IV a. pr. Kr.) įrašai. Apie karų ir kitas anatolų kalbas žinoma labai mažai. Hetitų kalbos tekstai buvo iššifruoti tik XX a. pradžioje. Šios kalbos gramatinė struktūra yra gerokai paprastesnė nei tradiciškai rekonstruojamos indoeuropiečių prokalbės struktūra, kuri daugiausia remiasi senosiomis indoiranėnų ir graikų kalbomis. Vis dar diskutuojama, kiek anatolų kalbų šeimos duomenys verčia keisti tradicinę prokalbės rekonstrukciją (žr. toliau ). Literatūra: Hetitų kalba: Gramatikos: Friedrich (1960), Hoffner-Melchert (2008). Žodynai: Friedrich ( ), CHD (1980-), HW 2 (1975-). Etimologiniai žodynai: Tischler (1977-), Puhvel (1984-), Kloekhorst (2008). Istorinė fonologija: Melchert (1994), Kimball (1999). Daiktavadis: Rieken (1999). Veiksmažodis: Oettinger (1979). Trūksta šiuolaikinio hetitų kalbos istorinės morfologijos vadovėlio. Hetitų tekstų kritiniai leidimai su vertumu ir komentarais: pagrindinės serijos yra StBoT (nuo 1965 m.), THeth (nuo 1971 m.). Mažosios anatolų kalbos: palų kalba: Carruba (1970). Luvių kalbos: Starke (1985), Hawkins (2000), Melchert (1993, 2003), Yakubovich (2010). Lykų kalba: Melchert (2004). Lydų kalba: Gérard (2005). Karų kalba: Adiego (2006) Indoiranėnų kalbos Indoiranėnų kalbų šeimą sudaro dvi didelės kalbų grupės: indoarijų (arba indų) ir iranėnų kalbos. Trečia indoiranėnų kalbų grupė Nuristani kalbos (Šiaurės Afganistanas), kurios žinomos tik nuo moderniųjų laikų. Indoarijų kalbos paplitusios Indijos pusiasalyje. Pirmasis senosios indų kalbos (dar vadinamos vedų kalba) tekstas yra Rigveda, kurią sudaro kiek daugiau nei tūkstantis himnų dievams, sukurta apie II tūkstm. pr. Kr. viduryje. Rigveda yra svarbiausias indoiranėnų, galbūt net ir visų indoeuropiečių, kalbų tekstas. Kitų indoarijų tekstų (Atharvavedos, Brahmanų, Upanišadų, Sutrų) kalba palaipsniui priartėja prie klasikinės sanskrito kalbos, aprašytos gramatiko Paninio V a. pr. Kr. Nuo to laikotarpio sanskritas, kuriuo sukurta daugybė grožinių ir kitų žanrų tekstų (Mahabharata, Ramajana ir kt.), sustabarėjo ir tapo kultūrine kalba. Indijoje sanskrito padėtis yra panaši į lotynų kalbos Europoje. Formuojantis klasikinei sanskrito kalbai šnekamoji indų kalba vystėsi toliau ir davė pradžią vidurinėms indoarijų kalboms (prakritams, apie V a. pr. Kr. X a. po Kr., seniausi tekstai yra karaliaus Ašoko įrašai, III a. pr. Kr.): palio (budizmo kanoniniai tekstai), maharaštrų (dramos kalba) ir kt. kalboms. Nuo X a. po Kr. atsirado naujosios indoarijų kalbos: hindi, urdu, biharų, pendžabų, gudžaratų, bengalų, marathų, singalų ir kt. Iranėnų kalbos dalinamos į tris dideles grupes: a) centrinės iranėnų kalbos: Avestos, medų; partų, baktrų, khorezmų, sogdų; kurdų, osetinų ir kt. b) šiaurės rytų iranėnų kalbos: khotanų ir kt. c) pietvakarinės iranėnų kalbos: s. persų; pehlevis; šiuolaikinė persų. Sẽnosios iranėnų kalbos yra dvi. Svarbiausia yra Avestos (Zaratustros religijos šventųjų raštų) kalba; skiriami du jos raidos laikotarpiai. Senoji Avestos kalba, arba Gatų Avesta (Gatos yra keli himnai, kurių autoriumi tradiciškai laikomas pranašas Zaratustra), yra labai artima Rigvedos kalbai ir galbūt taip pat siekia II tūkstm. pr. Kr.

13 13 Kita, daug didesnė, tekstų dalis sukurta naująja Avestos kalba (apie m. pr. Kr.). Avestos tekstų istorija yra sudėtinga, o išlikusiuose rankraščiuose (daugelis jų vos keleto šimtmečių senumo) pasitaiko nemažai nukrypimų ir klaidų. Kita senoji iranėnų kalba yra senoji persų kalba (VI-IV a. pr. Kr.), žinoma iš Achemenidų dinastijos persų karalių įrašų. Ši kalba yra daugiau pakitusi nei Avestos kalba. Apie kitas senąsias iranėnų kalbas (skitų, medų ir kt.) žinoma labai mažai. Vidurinės iranėnų kalbos (apie III-IX a.) yra pehlevis, sogdų, khotanų, khorezmų, partų, baktrų kalbos. Kadangi senųjų iranėnų kalbų tekstų nėra daug, šios kalbos indoeuropeistikai taip pat yra svarbios, ypač dėl jų leksikos. Naujosios iranėnų kalbos (nuo IX a.) yra persų, puštų, kurdų, osetinų ir kt. kalbos. Literatūra: Indoiranėnų kalbų tyrimo padėtis yra paradoksali. Nors ši kalbų grupė indoeuropeistikos tyrimams, atrodo, yra pati svarbiausia, ir indoiranėnų kalbos yra intensyviai tiriamos, tačiau daugelis šių kalbų antrinių šaltinių yra pasenę arba kartais jų iš viso nėra. Vedų kalba (Rigveda): Vadovėliai: Macdonell (1916), Burrow (1973). Gramatikos: Whitney (1889), Macdonell (1910), Wackernagel-Debrunner ( ), Thumb-Hauschild (1959). Žodynai: Whitney (1885), Grassmann (1875), Böhtlingk- Roth ( ). Etimologinis žodynas: Mayrhofer EWAia ( ), kuris pakeitė to paties autoriaus KEWA ( ). Rigveda: Tekstas: Aufrecht ( ), Nooten- Holland (1994). Chrestomatija: Macdonell (1917). Vertimas: Brereton-Jamison (2014). Dėl vedų laikotarpio tekstų gausos klasikinė sanskrito ir vidurinės indoarijų kalbos nėra tokios svarbios indoeuropeistikai, žr., pvz., Cardona-Jain (2003), von Hinüber ( ). Iranėnų kalbos. Avestos kalba: Vadovėliai: Reichelt (1909), Hoffmann-Forssman (2004), Martínez-de Vaan (2014). Žodynas: Bartholomae (1904). Trūksta Avestos kalbos etimologinio žodyno. Tekstas: Geldner ( ). Gatų Avestos tekstai su vertimu ir komentarais: Insler (1975), Humbach (1991), Kellens-Pirart ( ), Narten (1986). Senoji persų kalba: Kent (1953), Brandenstein-Mayrhofer (1964); pastarasis su etimologijos žodynėliu. Iranėnų kalbų apžvalga: Schmitt (1989) Graikų kalba Seniausi graikų kalbos tekstai yra Mikėnų kultūros (XV-XIII a. pr. Kr.) administracinio pobūdžio tekstai, rasti Mikėnų karalių rūmuose (Mikėnai, Knosas, Tėbai ir kt.). Mikėnų tekstuose užfiksuota viena iš tuo metu vartotų pietų graikų kalbos tarmių. Žlugus Mikėnų civilizacijai prasidėjo vadinamieji tamsieji amžiai, trukę iki VIII a. pr. Kr., kai buvo sukurtas naujasis graikų kalbos alfabetas, perimtas iš finikiečių. Šiame amžiuje taip pat buvo sukurti Homero epai Iliada ir Odisėja, kurie yra seniausi graikų literatūros tekstai, ir po Rigvedos yra svarbiausi indoeuropeistikos tekstai. Kaip ir Rigvedos atveju, Homero poetinė kalba ir kūrybos motyvai yra keletu šimtmečių ankstesni ir atspindi kelis skirtingus kultūros sluoksnius. Tiek Rigveda, tiek Homero Šioje mokymo priemonėje bus vartojamos sąvokos Mikėnų tekstai, Mikėnų tarmė ir t. t., nors šios graikų tarmės tekstai rasti ne tik Mikėnų mieste, bet ir kituose to periodo centruose. Tokiu būdu stengiamasi išvengti pernelyg ilgų pavadinimų, pvz., tokių kaip Mikėnų-kipriečių kultūros tekstai / tarmė, Kretos-Mikėnų kultūros tekstai / tarmė ar pan.

14 14 epai yra svarbios naujos kultūros pradžios tekstai, tačiau juos būtų tiksliau vertinti kaip labai senos tradicijos oralinės literatūros kulminaciją. Senoji graikų kalba buvo suskilusi į kelias tarmių grupes: a) jonėnų-atikiečių tarmių grupė: atikiečių ir jonėnų buvo tarmės paplitusios Eubojoje ir kitose salose, taip pat Mažosios Azijos vakarų pakrantės miestuose bei jų kolonijose; b) arkadų-kipriečių tarmių grupė: arkadų ir kipriečių tarmės vartotos dviejuose izoliuotuose arealuose Arkadijoje ir Kipre; c) ajolų tarmių grupė: tesalų, bojotiečių ir Lesbo tarmės; d) dorėnų tarmių grupė: lakonų, argolidiečių, korintiečių, megariečių ir kt., vartotos visame Peloponese (išskyrus Arkadiją) ir Kretos, Tėros, Rodo ir kt. salose; e) šiaurės vakarų tarmių grupė: Epiro, Aitolijos, Lokridės, Elidės ir kt. tarmės. Iš atikiečių, jonėnų, Lesbo ir dorėnų tarmių atsirado graikų literatūrinės kalbos. Vėliau atikiečių tarmė tapo prestižiškiausia literatūrine kalba. Jonėnų-atikiečių ir arkadų-kipriečių (artimiausia Mikėnų tekstams) tarmių grupės turi keletą bendrų izoglosų. Taip pat yra susijusios dorėnų ir šiaurės vakarų tarmių grupės. Prie kurių minėtų grupių priskirti ajolų tarmes, dar yra diskutuojama. Helenizmo laikotarpiu (nuo IV a. pr. Kr.) atikiečių tarmė tapo bendrinės graikų kalbos (koinė) pamatu. Tokia situacija išliko iki Antikos pabaigos (V a. po Kr.) ir tęsėsi Bizantijos laikotarpiu (iki XV a.). Tada pradėjo formuotis šiuolaikinė graikų kalba. Literatūra: Bakker (2011). Gramatikos: Schwyzer-Debrunner (1939), Rix (1976). Etimologiniai žodynai: Frisk ( ), Chantraine ( ), Beekes (2009). Tarmės: Buck (1968). Mikėnų tarmė: Aura Jorro ( ), Bartoněk (2003), Duhoux-Morpurgo Davies (2008). Homero tekstų kalba: Chantraine ( ), Risch (1974); Homero tekstų komentarai: Kirk et al. ( ), Heubeck et al. ( ). Istorinė fonologija: Lejeune (1992). Istorinė morfologija: Chantraine (1984). Žodžių daryba: Chantraine (1933) Lotynų kalba Lotynų kalbos tekstų žinoma nuo VI a. pr. Kr.: Lacijuje yra išlikę keli įrašai archajine lotynų kalba. Daug literatūrinių (Plautas ir kt.) ir epigrafinių lotynų kalbos tekstų atsirado nuo III a. pr. Kr. Skiriami keli lotynų kalbos laikotarpiai. Senosios lotynų kalbos laikotarpis trunka nuo III a. pr. Kr. vidurio iki Respublikos pabaigos, kai Ciceronas ir kiti autoriai įtvirtino klasikinės lotynų kalbos normas. Laikui bėgant Romos miesto tarmė tapo bendrine lotynų kalba iš pradžių Lacijuje, vėliau Italijoje ir kitose Romos imperijos provincijose. Apie kitas Lacijaus lotynų kalbos tarmes žinoma labai nedaug. Svarbiausia jų yra faliskų tarmė, žinoma iš VII-II a. pr. Kr. įrašų, kurių išliko apie 300. Faliskų tarmė labai skyrėsi nuo Romos miesto tarmės. Klasikinės lotynų kalbos normos vis labiau tolo nuo liaudies lotynų kalbos. Žlugus Vakarų Romos imperijai, lotynų kalba išliko rašytinė kultūros kalba viduramžiais ir vėliau, o liaudies lotynų kalba davė pradžią romanų kalboms: italų, prancūzų, ispanų, portugalų, rumunų ir kt. Literatūra: Clackson (2011). Gramatika: Leumann (1977). Vadovėliai: Meiser (1998), Weiss (2009). Etimologiniai žodynai: Walde-Hofmann ( ), Ernout- Meillet (1967), de Vaan (2008). Faliskų kalba: Bakkum (2009).

15 15 Lyginamosios graikų ir lotynų kalbų gramatikos: Meillet-Vendryes (1960), Sihler (1995) Sabelų kalbos Su lotynų-faliskų kalbų grupe artimai yra susijusios Italijos sabelų kalbos, žinomos tik iš įrašų (nuo VII a. pr. Kr. iki I a. po Kr.). Pagrindinės sabelų kalbos yra umbrų (apie 30 įrašų, tarp jų Tabulae Iguvinae svarbiausias senosios Italijos epigrafinis tekstas) ir oskų (daugiau nei 450 įrašų) kalbos. Kitos mažiau paliudytos sabelų kalbos yra: pietų pikėnų, prasamnitų (abi paliudytos VI a. pr. Kr.), pelignų, vestinų, marucinų, marsų, volskų, ekvanų ir sabinų. Literatūra: Prosdocimi (1978). Gramatika: Buck (1928). Vadovėlis: Wallace (2007). Etimologinis žodynas: Untermann (1999). Tekstai: Vetter (1953), Rix (2002) Keltų kalbos Senovėje keltų kalbos buvo paplitusios gerokai didesniame plote nei dabar. Skiriamos žemyno ir salų keltų kalbos. Žemyno keltų kalbos, kurių įrašai yra nuo VI a. pr. Kr. iki Romos viešpatavimo laikų (kitų žemyno keltų kalbų yra išlikę tik antroponimai ir toponimai), skirstomos į galų (daugiausia vartota dab. Prancūzijos teritorijoje), keltiberų (vartota dab. Šiaurės rytų Ispanijoje), lepontų (vartota dab. Šiaurės Italijoje) kalbas. Nors tekstų (ypač ilgų įrašų) išliko nedaug, tačiau šių kalbų duomenys yra svarbūs, kadangi tekstų kalba yra gan archajiška. Salų keltų kalbos, kurios paliudytos vėliau, jau yra atitolusios nuo įprastų senųjų indoeuropiečių kalbų. Jos skiriamos į gaėlų ir britų kalbas. Gaėlų kalba. Seniausi (labai trumpi) tekstai yra įrašai ( m. po Kr.) ogamu (keltų runų raštu). Senoji airių kalba (VII-X a. po Kr.) geriausiai žinoma iš nemažo skaičiaus glosų lotynų kalbos tekstuose. Senoji airių kalba yra svarbiausia indoeuropeistikai keltų kalba. Turtinga viduramžių airių literatūra, iš dalies sukurta šiuo laikotarpiu, jau parašyta vidurine airių kalba (X-XIII a. po Kr.), vartota ir vėlyvesniuose rankraščiuose. Nuo XIII a. vartojama naujoji airių kalba. Škotų gaėlų ir meniečių kalbos Škotijoje ir Meno saloje paplito jas kolonizavus airiams. Britų kalbos (vartotos Romos Britanijoje, dab. Anglijoje) yra: a) kimrų (arba valų) kalba, kurios seniausi dokumentai yra glosos (senoji kimrų kalba, VIII-XII a. po Kr.). Vidurine kimrų kalba (XII-XIV a. po Kr.) parašyta gausi kimrų literatūra. Nuo XVI a. vartojama naujoji kimrų kalba; b) bretonų kalba, vartota Prancūzijos Bretanės regione, kur ją išplatino kolonistai iš Britanijos. Skiriamos: senoji bretonų kalba (išliko trumpi tekstai, IX-XI a.), vidurinė bretonų kalba (XII-XVII a.) ir dabartinės bretonų tarmės; c) kornų kalba, kuri yra prastai paliudyta nuo IX a. po Kr. iki XVIII a. (tada ji išnyko). Literatūra: Lyginamosios keltų kalbų gramatikos: Pedersen ( ), Lewis- Pedersen (1961). Etimologinis žodynas: Matasović (2009). Keltiberų kalba: Jordán Cólera (2004). Galų kalba: Lambert (2003). Senoji airių kalba: Thurneysen (1946), Stifter (2006). Etimologinis žodynas: LEIA (1959-). Britų kalbos: Evans (1964), Ternes (2011).

16 Germanų kalbos Germanų kalbos (bendroji germanų prokalbė datuojama apie I tūkstm. pr. Kr., vartota pietų Skandinavijoje ir šiaurinėse Baltijos jūros pakrantėse) skiriamos į tris grupes: a) vienintelė paliudyta rytų germanų kalba yra gotų kalba, geriausiai žinoma iš vyskupo Vulfilos ( m.) Naujojo Testamento vertimo. Gotų kalba laikoma archajiškiausia germanų kalba; b) seniausi šiaurės germanų kalbų tekstai yra runų įrašai (apie m. po Kr.), kurie yra labai trumpi. Ankstyvojo laikotarpio runų kalba beveik atitinka bendrąją germanų prokalbę. Vėlesnis laikotarpis yra senosios nordų kalbos periodas (apie m. po Kr.), kuriuo sukurta daug literatūros, ypač Islandijoje (dėl to senoji nordų kalba dar vadinama senąja islandų kalba). Nuo XI a. po Kr. senoji nordų kalba skilo į tarmes ir taip davė pradžią šiuolaikinėms skandinavų kalboms: danų, švedų, gutnų (vartota Švedijos Gotlando saloje), norvegų, islandų, farerų; c) vakarų germanų kalbos, nuo pradžių žinomos susiskaidžiusios į tarmes, yra: i) senoji anglų kalba ( m. po Kr., iki normanų užkariavimo), vėliau vidurinė anglų kalba (iki apie 1500 m.) ir naujoji anglų kalba; ii) senoji saksų kalba (nuo IX a. po Kr.), vėliau tapusi vidurio ir naujųjų vokiečių žemaičių tarmių pamatu; iii) fryzų kalba, žinoma nuo XIII a. po Kr.; iv) frankų žemaičių tarmės, minimaliai paliudytos senuoju laikotarpiu, vystėsi į vidurinę nyderlandų kalbą (nuo XII a. po Kr.), kuri davė pradžią šiuolaikinėms nyderlandų, flamandų ir afrikanso kalboms; v) senoji vokiečių aukštaičių (VIII-XI a. po Kr.) kalba, kuri yra daugiausiai pakitusi vakarų germanų kalba. Vėliau iš jos atsirado vidurinė vokiečių aukštaičių kalba (XII-XIV a. po Kr.), davusi pradžią šiuolaikinėms vokiečių aukštaičių tarmėms ir bendrinei vokiečių kalbai. Literatūra: Lyginamosios germanų kalbų gramatikos: Prokosch (1939), Krahe- Meid ( ), Bammesberger (1986, 1990), Ringe (2006). Etimologiniai žodynai: Seebold (1970), Orel (2003), Kroonen (2013). Atskirų germanų kalbų vadovėliai: Braune-Ebbinghaus (1981), Braune-Eggers (1981), Campbell (1959), Antonsen (1975), Noreen (1923). Etimologiniai žodynai: Lehman (1986), Lloyd-Lühr-Springer (1988-), Kluge (2011), Holthausen (1934), de Vries (1962) Armėnų kalba Klasikinė armėnų kalba (arba grabaras) prasidėjo V a. po Kr., kai jai buvo sukurtas specialus alfabetas, ir išliko Armėnijos literatūrine kalba iki XIX a. (V a. laikomas armėnų literatūros aukso amžiumi). Nuo XI a. po Kr. susiformavo vidurinė armėnų kalba, kurią vėliau pakeitė dvi moderniojo periodo literatūrinės kalbos: vakarų ir rytų armėnų kalbos. Rytų armėnų kalba yra oficialioji Armėnijos kalba. Dėl to, kad armėnai labai daug žodžių skolinosi iš iranėnų (ypač partų) kalbų, paveldėtoji armėnų leksika yra negausi. Be to, armėnų kalba taip pat patyrė stiprią Kaukazo ir tiurkų kalbų įtaką. Literatūra: Vadovėliai: Meillet (1936), Godel (1975), Schmitt (1981). Veiksmažodis: Klingenschmitt (1982). Vardažodis: Olsen (1999). Etimologinis žodynas: Martirosyan (2009).

17 Tocharų kalbos Skiriamos tocharų A (arba rytų tocharų) ir tocharų B (arba vakarų tocharų) kalbos, žinomos iš VI-VIII a. po Kr. tekstų (daugelis jų yra budistų tekstų vertimai). Tocharai gyveno Tarim Basino areale, kinų Turkestane. Tai labiausiai į rytus nutolusi indoeuropiečių kalbų šaka (dar nėra aišku, kaip tocharai atsidūrė rytuose). Kai kurie tocharų kalbų išskirtiniai bruožai (pvz., vardažodžio linksnių gausumas, paprasta sprogstamųjų priebalsių sistema) yra nebūdingi indoeuropiečių kalboms ir tikriausiai rodo uraliečių, tiurkų ar mongolų kalbų įtaką. Kita vertus, yra tocharų kalbų faktų, kurie atrodo itin archajiški, ypač veiksmažodžio sistemos. Kai kurie mokslininkai mano, kad tocharų kalbų šeima buvo antroji, kuri po anatolų kalbų atsiskyrė nuo indoeuropiečių prokalbės. Literatūra: Gramatikos: Krause-Thomas (1960), Adams (1988), Pinault (1989, 2008). Istorinė fonologija: Ringe (1996). Veiksmažodis: Malzahn (2010). Etimologinis žodynas: Adams (2013) Slavų kalbos Slavų prokalbė datuojama apie m. po Kr. (Lenkijos ir Baltarusijos pietūs). Prokalbė skilo į tarmes dėl slavų migracijos į pietus ir rytus nuo 600 m. po Kr. Slavų kalbos skiriamos į tris grupes: pietų, rytų ir vakarų kalbos. a) seniausia pietų slavų grupės kalba yra senoji bažnytinė slavų kalba (IX a. po Kr.), labai artima slavų prokalbei. Šiek tiek vėliau atsirado pirmieji bulgarų, makedonų, serbų-kroatų ir slovėnų kalbų tekstai, nuo kurių prasidėjo šių kalbų istorija; b) rytų slavų kalbų grupė: Kijevo Rusioje vartota kalba (nuo XI a. po Kr.) vadinama senąja rusų kalba, kuri nuo XIII a. pradėjo skilti į dabartines rusų, baltarusių ir ukrainiečių kalbas. Išskirtinę vietą užima Senoji Novgorodo tarmė (XI-XV a.), žinoma tik nuo XX a. vidurio. Šiai tarmei būdingi archaizmai, kurių nėra kitose slavų kalbose. c) vakarų slavų kalbų grupė: jai priklauso lenkų (nuo XIV a.), čekų (nuo XII a.), slovakų, sorbų aukštaičių, sorbų žemaičių, kašubų, polabų (išnyko XVIII a.) kalbos. Literatūra: Lyginamosios slavų kalbų gramatikos: Bräuer ( ), Aitzetmüller (1991), Vaillant ( ), Arumaa ( ). Istorinė fonologija: Shevelov (1964), Dybo (1981), Carlton (1990). Etimologinis žodynas: ĖSSJ (1974-), Sławski (1974-), Derksen (2008). Senoji bažnytinė slavų kalba: Diels (1963), Vaillant (1964), Schaeken-Birnbaum (1997, 1999). Senoji Novgorodo tarmė: Zalizniak (2004). Slavų kalbų etimologiniai žodynai: ESJS (1989-), Vasmer ( ), Bezlaj ( ) Baltų kalbos Nors paliudytos labai neseniai, baltų kalbos pasižymi archajiškumu. Senovėje baltų kalbos buvo paplitusios plačiau nei dabar ir apėmė didelę dalį dab. Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos teritorijų. Baltų kalbos skiriamos į dvi grupes: a) vakarų baltų kalbų grupė: prūsų kalba, žinoma iš dviejų vokiečių-prūsų kalbų žodynėlių (iš jų svarbiausias yra Elbingo žodynėlis, XIV a.) ir trijų katekizmų (pirmasis

18 18 ir antrasis katekizmai išleisti 1545 m., trečiasis, Enchiridionas, išleistas 1561 m., yra svarbiausias prūsų kalbos tekstas). Apie kitas vakarų baltų kalbas žinoma labai mažai; b) rytų baltų kalbų grupė: lietuvių ir latvių kalbos, abi gerai paliudytos nuo XVI a. Šių kalbų tarmės taip pat yra svarbios istorinei kalbotyrai. Literatūra: Lyginamosios baltų kalbų gramatikos: Endzelīns (1948), Stang (1966). Etimologinis žodynas: Derksen (2015). Prūsų kalba: Endzelīns (1943), Mažiulis (2004), Rinkevičius (2015a). Etimologiniai žodynai: Mažiulis ( , 2013), Toporov (1975). Lietuvių kalba: Zinkevičius (1966, ), Kazlauskas (1968). Etimologiniai žodynai: Fraenkel ( ), Smoczyński (2007), ALEW (2015). Latvių kalba: Endzelīns (1923), Forssman (2001). Etimologinis žodynas: Karulis (1992) Albanų kalba Žinoma nuo XV a. po Kr., kai jau buvo suskilusi į dvi pagrindines, gegų ir toskų, tarmes. Albanų kalboje yra daug skolinių. Kalboje taip pat įvyko ir daug struktūrinių pakitimų, būdingų Balkanų kalboms. Apie šios kalbos priešistorę yra žinoma nedaug ir dėl to albanų kalba mažiausiai iš visų kalbų padeda rekonstruoti indoeuropiečių prokalbę. Literatūra: Demiraj (1993), Orel (2000). Veiksmažodis: Schumacher-Matzinger (2014). Etimologinis žodynas: Demiraj (1997) Kitos indoeuropiečių kalbos Šalia minėtų pagrindinių dvylikos (arba dešimties, žr. toliau) kalbų šeimų yra dar keletas prastai paliudytų indoeuropiečių kalbų (negausūs įrašai, išlikę vien toponimai ir t. t.). Šios kalbos dažnai vadinamos vokiečių terminu Restsprachen ( liekanų kalbos ). Iš minėtų kalbų čia priskiriamos sabelų, žemyno keltų, taip pat visos anatolų, išskyrus hetitų, kalbos. Kitos jokiai didesnei šeimai nepriklausančios šios grupės kalbos: Svarbiausia yra frigų kalba, žinoma iš įrašų, išlikusių Centrinėje Anatolijoje. Skiriama senoji (VIII-IV a. pr. Kr.) ir naujoji (I-II a. po Kr.) frigų kalbos. Italijoje paliudytos venetų (VII-II a. pr. Kr.; neaišku, ar ji priklauso italikų kalbų šeimai) ir mesapų (V-I a. pr. Kr.) kalbos. Apie sikulų, elimų (senosios Sicilijos kalbos), lusitanų (Iberijos pusiasalyje) kalbas taip pat žinoma labai mažai. Tik antroponimikos ir toponimikos duomenų yra išlikę apie senąsias Balkanų kalbas trakų, makedonų, ilyrų, dalmatų ir kt. Literatūra: Trūksta modernių darbų apie beveik visas šias kalbas. Frigų kalba: Haas (1966), Brixhe-Lejeune (1984). Venetų kalba: Lejeune (1974). Mesapų kalba: Simone-Marchesini (2002). Senosios Italijos kalbos: Prosdocimi (1978). Iberijos pusiasalio kalbos: de Hoz (2010-). Senosios Balkanų kalbos: Katičić (1976) Nors visos minėtos kalbos yra svarbios, indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcija daugiausia remiasi seniausiomis kalbomis: hetitų ir kitomis anatolų kalbomis, taip pat senąja indų, ypač vedų (taip pat Avestos), ir graikų, daugiausiai Homero tekstų, kalbomis. Antrai pagal svarbą kalbų grupei priklauso lotynų, gotų, senoji bažnytinė slavų, lietuvių, senoji airių, tocharų ir armėnų kalbos.

19 Atliekant indoeuropiečių kultūros rekonstrukciją svarbiausi yra senosios indų, senosios islandų, senosios airių kalbų tekstai, lotynų ritualinė literatūra ir ankstyvoji Romos istorija (kuri remiasi paveldėtaisiais mitais). Nors graikų ir hetitų kultūros išlaikė daugelį bendros indoeuropiečių kultūros bruožų, tačiau jos patyrė milžinišką vietinių ir kaimyninių civilizacijų įtaką. Kalbos, kurios paliudytos tik po religinės revoliucijos (pvz., krikščionybė Europoje), yra ne tokios svarbios. Indoeuropiečių kultūros rekonstrukcija remiasi dviem pagrindiniais metodais (įprastiniai metodai tyrinėjant senąsias kultūras, tekstų studijos ir archeologija, dėl savaime suprantamų priežasčių čia yra nepritaikomos): i) Leksinis metodas. Pagal rekonstruotus indoeuropiečių prokalbės žodžius galima susidaryti tam tikrą vaizdą apie indoeuropiečių materialinę ir dvasinę kultūrą, pvz., galima rekonstruoti veiksmažodį, reiškiantį važiuoti (vežimu); vežti * é h -e-ti (plg. s. i. váhati, lo. uehō, -ere, lie. vèžti ir kt.). Iš šio ir kitų leksikos vienetų sprendžiama, kad indoeuropiečiai buvo prisijaukinę arklius ir susipažinę su vežimų technika. Taip pat iš aiškiai rekonstruojamo termino ide. *h 3rḗ -s karalius (plg. s. i. r j-, lo. rēx, s. air. rí) yra žinoma, kad indoeuropiečių bendruomenės struktūroje buvo karaliaus institucija (kurią reikėtų suprasti žvelgiant iš tų laikų perspektyvos kaip genties ar klano vadas ). ii) Tekstinis metodas. Analizuojant senųjų tradicijų tekstus bandoma rasti jų tarpusavio atitikmenis ir tokiu būdu atkurti indoeuropiečių kultūros bruožus. Pagal šį metodą, pvz., galima patikslinti indoeuropiečių karaliaus (plg. ide. *h 3rḗ -s) instituciją ir funkcijas. Kaip rodo ankstyvosios Indijos, Romos, Airijos ir kt. tradicijos, indoeuropiečių karaliui nebuvo būdinga politinė ar karinė valdžia. Tai buvo daugiau religinė figūra, savotiška žmonių ir dievų jungtis, atsakinga už bendruomenės gerovę. Skirtingos istorinės tradicijos taip pat rodo, kad karaliaus atėjimas į sostą buvo susijęs su sudėtingu ritualu, per kurį arklys atlikdavo itin svarbų vaidmenį. Vis dėlto abu metodai turi savo trūkumų. Vienas jų konkreti indoeuropiečių kalbų leksemų reikšmė ne visada yra aiškiai rekonstruojama, todėl tariamas sutapimas gali būti apgaulingas (dėl to būtų nelabai tikslu išversti ide. *h 3rḗ -s kaip karalius, nors tokią reikšmę turi s. i. r j-, lo. rēx ir s. air. rí). Taip pat ir struktūriniai senųjų indoeuropiečių kultūrų sutapimai gali būti tipologinio pobūdžio (t. y. kultūros gali turėti tam tikroms bendruomenėms būdingus struktūros bruožus) ir nebūti indoeuropiečių kultūros paveldas. Turbūt žymiausias tekstinio metodo galimybių ir su juo susijusių problemų pavyzdys yra Georgo Dumézilio ( ) darbai ir jo trijų funkcijų teorija, pagal kurią indoeuropiečių bendruomenės struktūra ir jos religija priklauso nuo socialinių visuomenės sluoksnių. Pagal Diumezilio teoriją skiriami: i) žyniai (maginė-juridinė funkcija), ii) kariai (kariuomenės funkcija), iii) kerdžius ir augintojai (buitinė-ūkinė funkcija). Vis dėlto nors ir daugelis indoeuropiečių genčių mitų ir panteonų iš tikrųjų gali būti analizuojami pagal Dumézilo išskirtas tris funkcijas, tačiau daugelis indoeuropeistų skeptiškai vertina jų pritaikymą bendruomenės struktūrai aptarti. Kadangi nemaža dalis pirminių tekstų yra poetiniai (Rigveda, Homero epai ir kt.), dėl to taip pat intensyviai tiriama ir senųjų indoeuropiečių tekstų poetika. Literatūra: pagrindinis leidinys apie socialines indoeuropiečių institucijas yra Emilio Benvenisto (1969) veikalas. Dar žr. Haudry (1985), Mallory (1989), Campanile (1990), Sergent (1995), EIEC (1997), Mallory-Adams (2006). Religija: Puhvel (1987/2001). Dumézil: Dumézil (1952, ir kt.). Poetika: Schmitt (1967, 1968), Watkins (1995), West (2007). 19

20 Klausimas, kur ir kada buvo kalbama indoeuropiečių prokalbe (Urheimat problematika), neseniai buvo pavadintas nesibaigiančia istorija. Nors ši problema, ko gero, yra populiariausia tarp nespecialistų, reikia pabrėžti, kad sprendžiant indoeuropiečių kalbotyros klausimus ji neturi jokios įtakos. Čia susipina trys klausimai: kada, kur ir kaip indoeuropiečių kalbos ir tautos atsiskyrė nuo prokalbės ir protėvynės? Atsakant į klausimą kada? galima teigti, kad indoeuropiečių prokalbė negali būti vėlyvesnė nei apie 2500 m. pr. Kr. (praindoiranėnų arba praanatolų prokalbės siekia III tūkstm. pr. Kr.). Daugelis autorių sutaria, kad indoeuropiečių prokalbė negali būti ankstyvesnė nei apie 4500 m. pr. Kr. Tokia nuomonė vyrauja todėl, kad galima rekonstruoti leksiką, susijusią su arimo, vežimo, vilnos ir pienininkystės technika (ši technika Europoje nepaliudyta prieš 4000 m. pr. Kr.). Paprastai daugelis kalbininkų prokalbę datuoja apie m. pr. Kr. Kita vertus, į klausimą kur? yra daug sunkiau atsakyti. Nors praeityje buvo madinga indoeuropiečių protėvynės ieškoti Europoje, tačiau šioms teorijoms dabar beveik niekas nepritaria. Daugelis dabartinių moderniųjų mokslininkų, ko gero, linkę priimti vieną ar kitą Marijos Gimbutienės pasiūlytos teorijos variantą, lokalizuoti indoeuropiečių protėvynę dabartinėje Ukrainos ir Pietų Rusijos miškų-stepių zonoje ir indoeuropiečius identifikuoti su Kurganų kultūra (tiksliau Yamna kultūra ir jos pirmtake Sredny Stog kultūra). Vis dėlto pabrėžtina, kad yra ir kitų teorijų, o šiuo klausimu kalbininkų ir archeologų nuomonės dažnai skiriasi (tai natūralu, nes kalbotyra ir archeologija yra skirtingos mokslo sritys tiek dėl jų keliamų tikslų, tiek dėl jų taikomų tyrimo metodų). Į kitą klausimą kaip? yra dar sunkiau atsakyti negu į klausimą kur? Nustatyti tarpines archeologines kultūras tarp tariamosios protėvynės vietos ir ide. genčių istorinės gyvenvietės yra itin sunku tiek dėl pačios protėvynės vietos neaiškumo, tiek dėl to, kad negalima tiesiogiai sutapatinti archeologinės kultūros ir kalbos duomenų. Kitas aspektas yra klausimas koks modelis galėtų paaiškinti indoeuropiečių genčių paplitimą tokioje didelėje teritorijoje. Idėjos, kad indoeuropiečiai buvo tam tikra aukštesnė žmonių rasė, žinoma, seniai niekas nevertina rimtai. Taip pat gana skeptiškai vertinama tradicine buvusi nuomonė, kad indoeuropiečiai paplito taip plačiai, nes užkariavo daug teritorijų (nors, be abejo, vienur ar kitur taip galėjo nutikti). Indoeuropiečių karo sėkmė veikiausia priklausė nuo įvairių priežasčių, kurios įvairavo dėl aplinkybių. Iš galimų faktorių minėti du (neatmetant, bet kokiu atveju, nukariavimo jėga ir kitų galimybių): i) arkliai ir vežimai suteikė indoeuropiečiams didelį mobilumą; ii) indoeuropiečių socialinei struktūrai buvo būdingos tam tikros institucijos, kurios darė ją patrauklią ir kitų tautų atstovams. Literatūra: Džeimso Patriko Mallory (1989) knyga yra pagrindinis veikalas indoeuropiečių protėvynės klausimais. Dar žr. Renfrew (1987), Gimbutas (1997), Anthony (2007), Anthony-Ringe (2015) Taip pat su trečiu klausimu kaip? glaudžiai yra susijusi indoeuropiečių kalbų dialektologija. Pastebima, kad kai kurios kalbų grupės viena su kita turi daugiau ekskliuzyvinių izoglosų (tai yra bendros inovacijos) nei su kitomis. Kadangi šis klausimas apskritai yra svarbus indoeuropiečių kalbotyrai ir juo bus nuolat remiamasi tolimesniuose skyriuose, tai čia jis bus aptartas nuodugniau. Pagrindiniai kriterijai