ISSN KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS RES HUMANITARIAE. Klaipėda, 2007

Transcription

1 ISSN KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS RES HUMANITARIAE II Klaipėda, 2007

2 Vyriausiasis redaktorius Editor-in-chief Doc. dr. RIMANTAS BALSYS Klaipėdos universitetas. Redakcijos kolegija Editorial board Prof. dr. RIHO ALTNURME Tartu universitetas. 02H teologija, 05H istorija. Prof. habil. dr. ROMUALDAS APANAVIČIUS Vytauto Didžiojo universitetas. 07H etnologija. Doc. dr. ARŪNAS BAUBLYS Klaipėdos universitetas. 02H teologija, 05H istorija. Doc. dr. JONAS BUKANTIS Klaipėdos universitetas. 04H filologija. Doc. dr. ARTŪRAS JUDŽENTIS Vilniaus universitetas, Lietuvių kalbos institutas. 04H filologija. Habil. dr. GUSTAW JUZALA-DEPRATI Lenkijos mokslų akademijos Krokuvos skyrius. 07H etnologija. Prof. habil. dr. AUDRONĖ KAUKIENĖ Klaipėdos universitetas. 04H filologija. Dr. GINA KAVALIŪNAITĖ Lietuvių kalbos institutas. 04H filologija. Prof. dr. LIBERTAS KLIMKA Vilniaus pedagoginis universitetas. 07H etnologija. Prof. dr. DAIVA KŠANIENĖ Klaipėdos universitetas. 03H menotyra. Dr. GEDIMINAS LANKAUSKAS Konkordijos universitetas, Kanada. 000S socialiniai mokslai (sociokultūrinė antropologija). Dr. JŪRATĖ SOFIJA LAUČIŪTĖ Klaipėdos universitetas. 04H filologija. Prof. habil. dr. BENITA LAUMANE Liepojos pedagoginė akademija. 04H filologija. Doc. dr. JŪRATĖ LUBIENĖ Klaipėdos universitetas. 04H filologija. Prof. dr. ANNABELLE MAYS Vinipego universitetas, Kanada. 04H filologija. Prof. habil. dr. GUIDO MICHELINI Parmos universitetas. 04H filologija. Prof. dr. IEVA OZOLA Liepojos pedagoginė akademija. 04H filologija. Doc. dr. DALIA PAKALNIŠKIENĖ Klaipėdos universitetas. 04H filologija. Dr. DAINIUS RAZAUSKAS Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 07H etnologija. Prof. habil. dr. WALDEMAR REZMER Torunės Mikalojaus Koperniko universitetas, Lenkija. 05H istorija. Doc. dr. LAIMUTĖ SERVAITĖ Klaipėdos universitetas. 04H filologija. Doc. dr. LIUDA RUSECKIENĖ Klaipėdos universitetas. 04H filologija. Dr. ŽAVINTA SIDABRAITĖ Klaipėdos universitetas. 04H filologija. Prof. dr. RIMANTAS SLIUŽINSKAS Klaipėdos universitetas. 07H etnologija. Prof. habil. dr. SERGEJUS TEMČINAS Lietuvių kalbos institutas. 04H filologija. Dr. DAIVA VAITKEVIČIENĖ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 07H etnologija. Dr. MARIJA ZAVJALOVA Rusijos mokslų akademija. 04H filologija. Prof. habil. dr. VLADAS ŽULKUS Klaipėdos universitetas. 05H istorija. Mokslinė sekretorė Assistant to the Editor Dr. ASTA BALČIŪNIENĖ Klaipėdos universitetas. Klaipėdos universitetas, 2007 ISSN

3 RES HUMANITARIAE II ISSN P R ATA R M Ė Pagrindinę leidinio dalį sudaro straipsniai, kuriuos parengė II tarptautinės mokslinės konferencijos Kalbos vienetų semantika ir struktūra pranešimų autoriai. Lietuvių, latvių ir vokiečių kalbomis parengti straipsniai apima gana įvairias kalbotyros sritis. Didesnė jų dalis skirta leksikos ir gramatikos vienetų semantikai: svarstomi teoriniai leksinės ir gramatinės semantikos klausimai (E. Jakaitienė, A. Drukteinis), tiriama konkreti leksinė semantinė veiksmažodžių grupė (I. Kuplā), atskirų žodžių semantika diskurse (D. Satkauskaitė), tam tikro Latvijos regiono pavardės (I. Štrausa). Bendrosioms teksto prasmės interpretavimo problemoms skirtas D. Lapėnienės straipsnis. Dalis straipsnių iš kalbos vienetų istorijos problematikos: apie tam tikro veiksmažodžių struktūrinio tipo morfologines ypatybes (A. Kaukienė), įvairiapusė bendrosios baltų leksikos analizė (D. Pakalniškienė), kai kurie baltų ar slavų kalbų santykių aspektai (J. Laučiūtė). Straipsnius vienija kalbos vieneto struktūros ar / ir semantikos problematika, leidžianti į kalbos reiškinius pažiūrėti neatribojant kalbos sistemos lygmenų, siejant su tekstu, įtraukiant ir sinchronijos, ir diachronijos aspektus. Sklandžios paminėtos problematikos vienovės pateikiamais straipsniais dar nėra pasiekta, tačiau toks yra tęstinės konferencijos tematikos ir jos pranešėjų straipsnių tikslas, kurio vis labiau bus siekiama ateityje. Recenzijų skyriuje publikuojami atsiliepimai apie Klaipėdos universiteto mokslininkų leidinius prof. habil. dr. Audronės Kaukienės monografiją Sangrąžinių veiksmažodžių istorija, doc. dr. Linos Petrošienės ir doc. dr. Jono Bukančio sudarytą šaltinių publikaciją Eit mergeli pajūriais. Anos Mažeivos padainuotos Klaipėdos krašto dainos bei prof. dr. Daivos

4 Pratarmė Kšanienės knygą Apie muziką Klaipėdos muzikinio gyvenimo fragmentai. Kronikoje skelbiamas straipsnis, skirtas doc. dr. Jurgio Mališausko, ilgamečio Klaipėdos universiteto literatūrologo, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojo, garbingam 80 metų jubiliejui paminėti. Taip pat pateikiamas ir doc. dr. Jurgio Mališausko publikacijų sąrašas. Doc. dr. Albinas Drukteinis

5 RES HUMANITARIAE II ISSN T U R I N Y S C o n t e n t s Straipsniai Articles 7 / Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija C rrel ti orrelati the t e e tic Se tic tr ct res Structures t e the e te ce Se te ce d Hierarchy Se tic F cti s 34 / Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių Polysemy d Sy ymy: their I terdepe de ce 47 / Audronė Kaukienė Šaknies galo kilmė pi ti tipo veiksmažodžiuose The Origi Root Fi l n i pinti Type Ver s erbs 60 / Ieva Kuplā Emociju verbu semantikas klasifikācijas iespējas latviešu valodā Se tics Verbs Emoti i Latvi 70 / Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste Dec structi Text s Me i g i the C text Grammatology 85 / Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose The Fate Baltic-Origi Nomi l E di gs i the Slavic L guages 103 / Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai C Baltic Vocabulary: Di ere ces i Root Morp logy

6 Turinys 121 / Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter Arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion O Structure d Se tics Words Arabi Origi i Discussi s Terrorism 146 / Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi Ukru pagastā: semantika un derivācija Sur es Latvi origi i Ukru Rural District: Se tics d Derivati Recenzijos Reviews 164 / Audronė Kaukienė. Sangrąžinių veiksmažodžių istorija. Klaipėda: Druka, p. 171 / Eit mergeli pajūriais. Anos Mažeivos padainuotos Klaipėdos krašto dainos. Sudarė Lina Petrošienė, Jonas Bukantis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p. 175 / Daiva Kšanienė. Apie muziką ir laiką Klaipėdos muzikinio gyve imo ragme tai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p. Kronika Chr icle 180 / Jurgio Mališausko ališausko 80 metų jubiliejaus proga

7 RES HUMANITARIAE II ISSN Albinas Drukteinis Klaipėdos universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas, docentas, daktaras. Moksliniai interesai: sintaksė, sakinio semantika; kalbos norminimas ir vartosena. Adresas: Herkaus Manto g. 84, LT Klaipėda. El. paštas: Albinas Drukteinis: Ph. D. (Humanities), Associate Professor, Head of the Lithuanian Language Department, University of Klaipėda. Research interests: syntax, semantic structure of the sentence; codification and use of language. Address: Herkaus Manto st. 84, LT Klaipėda, Lithuania. Albinas Drukteinis Klaipėdos universitetas S A K I N I O S E M A N T I N I Ų S T RU K T Ū RŲ RY Š I A I I R S E M A N T I N I Ų F U N K C I J Ų H I E R A R C H I JA Anotacija Straipsnyje analizuojamos sakinių semantinės struktūros siekiant tiksliau apibūdinti semantines funkcijas (semantinius vaidmenis), nustatyti jų tarpusavio santykio tipus. Remiantis dvejopa semantinių santykių orientacija orientacija į tikrovės situaciją ir orientacija į komunikacijos aktą keliama mintis, kad semantinių funkcijų santykiai ir hierarchija yra dvejopos prigimties: skirtinga semantinių funkcijų apimtis gali priklausyti nuo skirtingos perteikiamų referentinių santykių apimties, bet gali būti susijusi su kitokia tos pačios referentinės situacijos interpretacija. Tuomet funkcijos turi būti laikomos išvestinėmis. Išvestinių funkcijų turinys yra kitaip susijęs su pamatinių funkcijų turiniu negu bendresniųjų ir konkretesniųjų funkcijų santykiai dėl referentinių santykių apimties. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: sakinys, pasakymas, referentinė situacija, semantinė struktūra, semantinės funkcijos, išvestinės struktūros, išvestinės funkcijos, apibendrintos reikšmės predikatai, sangrąžiniai predikatai, substantyvizuoti predikatai. Abstract Semantic structures of the sentences are analyzed in the article in order to define the semantic functions (semantic role) more precisely and to identify different types of their interrelations. A hypothesis is made based on the twofold orientation of the semantic relations orientation to the situation of reality and orientation to the act of communication that correlation and hierarchy of the semantic functions are of a twofold nature: the

8 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija different scope of semantic functions may depend upon conveyed referential relationships of different scope, but may be also related with a different interpretation of the same referential situation. Then, the functions must be considered to be derivative. The content of derivative functions is related with the content of the basic functions differently than the more general and more concrete relations due to the scope of referential relations. KEY WORDS: sentence, utterance, referent situation, semantic structure, semantic functions, derivative structures, derivative functions, predicates of generalized meaning, reflexive predicates, substantive predicates. Į va d a s Kalbos turinys yra daugelio lingvistų tyrimo objektas. Nors tradiciškai aprašant lietuvių kalbą (ar kitas kalbas) registruojant tam tikrus kalbos vienetų tipus, juos klasifikuojant, jų reikšmė įtraukiama į apibūdinimą, tačiau sisteminio lietuvių kalbos vienetų, ypač sakinių turinio plotmės tyrimų nėra daug (literatūra nurodoma svarstant konkrečius sakinių ar žodžių semantikos klausimus). Viena, nominacinę paskirtį turinčių vienetų, ypač sakinių, turinys apima labai įvairias sritis ir tai išskaido tyrėjų interesus, kita vertus, yra gana įvairių teorijų, kaip tirti vieną ar kitą kalbos vienetų turinio sritį, todėl nesusidaro reikiamas mokslinėms diskusijoms tam tikros teorinės krypties tyrimų kiekis. Šiame straipsnyje pateikiamas sakinio semantinės struktūros ir semantinių funkcijų problematikos tyrimas grindžiamas semantinių funkcijų (semantinių vaidmenų) teorija (žr. tolesnes nuorodas), dabar vadinama vaidmenų ir santykių gramatika (Role and Reference Grammar) (žr. Van Valin 2001, 218 ir toliau 1 ). Semantiniai vientisinio sakinio komponentų santykiai aptariami daugiau dėmesio skiriant predikato sandaros ir reikšmės analizei. Įvairių predikato požymių koreliacijos su semantiniais santykiais ir jų pakitimais tyrimas gali parodyti santykių ir jų pakitimų dėsningumus. O tokių dėsningumų atskleidimas naudingas ir leksikografijai, ir kalbos kodifikavimo sričiai. Straipsnyje semantinių pakitimų dėsningumų ieškoma laikantis nuostatos, kad sakinys (kaip ir apskritai kalba) yra dvejopos orientacijos jis orientuotas į tikrovę (reprezentacinė funkcija) ir į komunikacijos aktą, pirmiausia į sakinio (teksto) kūrėją (komunikacinė funkcija). Šios dvi funkcijos pinasi sakinio semantikoje ir lemia jos sudėtingumą. 1 Van Valin R. An Itroduction to Syntax. Cambridge: Cambridge University press, 2001.

9 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija Straipsniu siekiama spręsti gana įvairiai apibrėžiamų semantinių funkcijų semantinės sakinio struktūros elementų tarpusavio santykį siejant jų apibūdinimą su semantinių sakinio struktūrų tarpusavio santykiais. S e m a n t i n i ų s t r u k t ū r ų i r f u n k c i j ų t i p a i Semantinę sakinio struktūrą perteikiančių semantinių funkcijų (semantinių vaidmenų) kiekis, o kartu ir kiekvienos iš jų apibūdinimas šios srities tyrimuose, netgi lietuvių kalbotyroje, gerokai skiriasi. Lietuvių kalbos semantiką tiriančiuose darbuose pateikiama nuo 11 iki 23 semantinių funkcijų, o skaičiuojant ir išskaidytąsias susidarytų net 27 (plg. Valeckienė 1998, ; Ambrazas 1986, 27 3 ; Jakaitienė 1988, ; Sližienė 1994, ). Semantinių vaidmenų teorijos pagrindėjas Čarlzas Filmoras (Charles Fillmore) nurodė 8 semantines funkcijas (gilumos linksnius), panašus kiekis nurodomas ir kituose pirmuosiuose tokio pobūdžio tyrimuose (žr. Palmer 1998, 5 6 ir ten nurodytą literatūrą). Ten pat Frankas Robertas Palmeris (Frank Robert Palmer) nurodo tris semantinių funkcijų apibūdinimo problemas. Kaip ir visos prasminės ypatybės, semantinės funkcijos negali būti tiksliai apibrėžtos, dėlto ne visada galima jas vienareikšmiškai vartoti bei pritaikyti konkretiems atvejams. Kita vertus, konkretinant ir siaurinant galima nustatyti daugiau santykio skirtumų ir tai iš principo neriboja galimų semantinių funkcijų skaičiaus. Be to, semantinės funkcijos dažnai iš dalies siejamos su gramatiniais konkrečių kalbų skirtumais, todėl tampa ne tokios abstrakčios ir prasminės. Bendros trumpo sąrašo funkcijos neatitiko realios santykių tarp predikato ir jo palydovų padėties kalbose, ir jų skaidymas (role fragmentation Dowty 1991, ) tampa viena iš tiriamų problemų daugelyje 2 Valeckienė A. Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Ambrazas V. Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. Lietuvių kalbos sintaksės tyrinėjimai. Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 25. Vilnius: Mokslas, 1986, Jakaitienė E. Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas, Sližienė N. Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas, t. 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Palmer F. R. Grammatical roles and relations. Cambridge: Cambridge University Press, Dowty D. Thematic Proto-Roles and Argument Selection. Language, vol. 67, no. 3, 1991,

10 10 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija darbų. Skaidymas grindžiamas predikato reikšmės tipais. Su mažesnėmis predikatų reikšmių grupėmis siejamos semantinės funkcijos yra siauresnės, konkretesnės, o kuo daugiau predikatinių reikšmių tipų apima santykis, tuo funkcija bendresnė. Išsidėstymą bendrėjimo kryptimi gerai perteikia Roberto D. Van Valino pateikta schema (Van Valin 2005, 54 8 ): Toks semantinių funkcijų nusakymo būdas neblogai parodo predikatų reikšmių ir argumentų funkcijų sąsajas, bet turi ryškią, kai kuriems anglų ir amerikiečių tyrinėtojams būdingą predikatų klasifikavimo orientaciją ir neapibūdina santykio abstraktesnėmis sąvokomis. Pavyzdžiui, nurodžius, kad Stimulas yra to argumento funkcija, kuri reiškia matomą, girdimą, mėgstamą dalyką, paliekama intuityviai nuspręsti, koks tai santykis, jo neapibrėžus. 8 Van Valin R. D., Jr. Exploaring the Syntax-Semantics Interface. Cambridge: Cambridge University Press, 2005.

11 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija Visuotinai pripažįstant koreliaciją tarp tam tikrų bendresnių ar konkretesnių požymių predikatų tipuose ir semantinių funkcijų, paprastai tuo pagrindu apibrėžiamos funkcijos ir sprendžiamas jų santykio klausimas (taip apibrėžiamos funkcijos lietuvių kalbos semantikos tyrinėjimuose). Dėl skirtingo abstraktumo požymių, įtraukiamų į funkcijos apibūdinimą, ja pavadintų santykių apimtis gali gerokai skirtis. Tarkime, Pt apibūdinę kaip pasyvųjį situacijos narį perteikiančią semantinę funkciją, galėsime įtraukti ne tik poveikio objektą (stumti stalą), bet ir priklausymo objektą (turėti knygą), fizinės būsenos subjektą (vaikas guli), proceso subjektą (žolė džiūsta) ir t. t., tačiau iškėlę kaip pagrindą konkretesnius požymius turėsime posesyvą (Pss), statantą (Stat), procesantą (Proc). Tokį, hierarchinį, santykį tarp patiento funkcijos ir procesanto, statanto, movanto, imovanto semantinių funkcijų nustato Rita Baranauskienė 9. Con galima apibrėžti tik protinės ar jai artimos veiklos turinio (vaizdinio, bet ne realaus dalyko situacijoje) santykiu ir jai nepriskirti tokio santykio, kokį perteikia junginys nikstelėti koją (Vaikas nikstelėjo koją) kontentyvo funkcija žodžiui koją priskiriama Nijolės Sližienės (Sližienė 1994, 22). Tačiau jei atrandame savarankiškesnį santykių tipą protinės veiklos turiniu apibūdintuose santykiuose, galima turėti atskirą semantinę funkciją, pavyzdžiui, onomatyvą (plg. Krinickaitė 2001, ) pavadinimo, vardo suteikimo situacijose (Kaime jį moterėlės vadino vargšeliu). Predikatais perteikiami tikrovės santykiai taip pat yra tolimesni ir artimesni, iš dalies hierarchiški (plačiau žr. Drukteinis 2006b 11 ), ir tai objektyviai lemia siauresnės ir platesnės apimties funkcijas semantinių santykių įvairovės atžvilgiu. Visi minėtieji semantinių funkcijų skirtumai kyla iš predikatu perteikiamos kalbėtojo suvoktos situacijos dalyvių padėties situacijoje, o hierarchiniai santykiai daugiausia priklauso nuo tyrėjo interesų ir pasirinktų predikato požymių konkretumo-bendrumo skalėje. Tokius santykius galima vadinti pirminiais, arba pagrindiniais, o semantinių funkcijų problema yra santykių skaidymo, apimties problema Baranauskienė R. Veiksmažodžių numatoma linksnių patiento funkcija ir jos atmainos. Kalbos vienetų semantika ir struktūra. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006, Krinickaitė S. Subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai. Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 44, 2001, Drukteinis A. Sintaksinė semantinė veiksmažodžio požymių vertė. Kalbos vienetų semantika ir struktūra. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006,

12 12 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija Sakinio kaip kalbos sistemos vieneto semantika nėra labai jau tolima šnekos vieneto pasakymo semantikai, nors toks skirtumas akcentuojamas jau nuo Ferdinando de Sosiūro (Ferdinand de Saussure) darbų, kuriuose buvo ryškiai atribotos tos dvi kalbos vieneto pusės. Vien tai, kad sakinių tipai yra nustatyti iš daugelio konkrečių, tekstuose buvusių sakinių, leidžia manyti, jog tokiame sudėtingame, komunikacijai skirtame vienete negali nelikti komunikacinės, kontekstinės informacijos, tik ji gali būti neatpažinta dėl nepakankamo teorijos gebėjimo ją identifikuoti. Kita vertus, daugmaž visuose semantikos tyrinėjimuose pripažįstama, kad sakinio semantinė struktūra nėra tiesioginė tikrovės situacijos projekcija kalboje, ji, būdama signifikacinės prigimties, rodo tikrovės suvokimą. Į tai atkreipė dėmesį dar šios tyrimo krypties pradininkas Čarlzas Filmoras (Charles Fillmore), analizuodamas jo teorijos komentarus ir kritiką, ir pateikė bei apibūdino perspektyvos sąvoką kaip kalbėtojo indėlį suvokiant situaciją ir perteikiant ją kalbos vienetu (Fillmore 1977, 16, 18, ). Kognityvinės lingvistikos atstovai tai dar vadina subjektifikacija ir mano, kad ji būdinga kiekvienam sakiniui, kiekvienai predikacijai, tik ne visada eksplicitiškai pasireiškia (žr. Mikulskas 2005, ). Vadinasi, iš esmės kalbos sistemos vienetų tyrimas galėtų ir turėtų būti siejamas su komunikacinės orientacijos požymių bei dėsningumų paieška. Tai skatina į semantinių struktūrų ir semantinių funkcijų įvairovę pažiūrėti ir kitu, santykio tarp semantinių struktūrų, kurias vienija tam tikra jų semantikos dalis, aspektu. Vieni autoriai tai sieja su tikrovės suvokimo procesu ir vienos situacijos dalyvių santykių perteikimą skirtingomis semantinėmis struktūromis laiko nuo suvokėjo priklausančia skirtinga situacijos interpretacija, pavyzdžiui, Vyrai [Ag] iškrovė daiktus [Pt] iš vežimo [Dir] Vyrai [Ag] iškrovė vežimą [Pt] (Sližienė 1994, 26, 33). Svarbu, kad santykis tarp struktūrų vadinamas transformacija: sakinių poroje Ona [Ag] barsto smėlį [Pt] ant tako [Dir] Ona [Ag] barsto taką [Pt] smėliu [Con] antroji semantinė struktūra yra pirmosios transformacija, nes vienas situacijos dalyvio referentinis vaidmuo perteikiamas jau kita semantine funkcija (ten pat, 22). Kitų autorių darbuose, kur pradinė tyrimo pozicija yra kal- 12 Fillmore Ch. The Case for Case Reopened. Kasustheorie, Klassifikation, semantische Interpretation. Beiträge zur Lexikologie und Semantik. Hamburg: Helmut Buske Verlag, 1977, Mikulskas R. Išilginių objektų predikacijos pobūdis. Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 52, 2005,

13 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija bos vienetai ir ieškoma semantinių struktūrų santykio dėsningumų siejant su raiškos būdais, tokie semantinių funkcijų variantai vadinami alternacijomis (Levin, Hovav ; ; EAGLES ; Levin ; ; Kroeger, Johansson ; Van Valin 2001, 212; ir kt.). Bet ir taip tiriant variantus aiškiai formuluojama, kad alternatyvų veiksmažodžiai turi bendrą reikšmę, o alternacijos vedamos viena iš kitos (Levin, Hovav 2005, 205 ir toliau). Semantinių funkcijų skirtumų panašiose semantinėse struktūrose tyrimas yra net svarbesnis už semantinių funkcijų apimties klausimą, nes semantinių struktūrų ryšiai yra susiję su kalbinių persitvarkymų dėsningumais ir aktualesni kalbos sistemai. Laikantis onomasiologinio funkcinio požiūrio, t. y. kalbos reiškinius vertinant kryptimi nuo turinio jo realizavimo būdų link, turėtume kalbėti apie pagrindines semantines struktūras ir pagrindines funkcijas, daugmaž tiesiogiai perteikiančias tikrovės situaciją, ir išvestines (netiesiogines) semantines struktūras bei semantines funkcijas, kur kalbos vieneto pertvarkymu parodomas aktyvus kalbėtojo, sakinio kūrėjo vaidmuo perteikiant informaciją apie tikrovės dalykus. Tai kitokio pobūdžio funkcijų hierarchija negu hierarchija skirtingos semantinių santykių apimties pagrindu. Pirminių ir antrinių funkcijų sąvokos tiktų, jei vertintume konkrečia forma išreikšto daiktavardžio semantinę funkciją artimos semantikos sakiniuose. Pasitelkus anksčiau pateiktą sakinių porą, pirmuoju atveju būtų aiškinamasi, kaip pasikeičia semantiniai santykiai ir žodžio smėlį semantinė funkcija, jį kitoje struktūroje pavartojus kiek kitokiems santykiams reikšti, Levin B., Hovav M. R. What Alternates in the Dative Alternation? Colloquium Series, Department of Linguistics and Philosophy, MIT. Cambridge, MA, 2001; The 2002 Conference on Role and Reference Grammar. Universidad de La Rioja, Logrono, Spain, Levin B., Hovav M. R. Argument Realization. Cambridge etc: Cambridge University Press, EAGLES Lexicon Interest Group. Linguistic aspects of lexical semantics EAGLES Preliminary Recommendations on Semantic Encoding EAGLES96/synlex/synlex.html 17 Levin B. Objechood and Object Alternations. Department of Linguistics, UCLA. Los Angeles, CA, Levin B. Dative Verbs: A Crosslinguistic Perspective ~bclevin/pal07.pdf 19 Kroeger P., Johansson J. Object Alternations in Kimaragang. UCLA Working Papers in Linguistics, no. 12, 2005, wpl12/papers.pdf

14 14 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija taip pat atitinkamai ir poros ant tako taką santykio su predikatu skirtumai, o antruoju atveju būtų aptariami galininku išreikštų žodžių smėlį ir taką semantinių santykių su predikatu skirtumai. Pirmoji kryptis, dar vadinama kalbėtojo funkcinės gramatikos kryptimi (plg. Labutis ), laikoma svarbesne, geriau parodančia kalbos sistemiškumą kalbėtojo veiklos atžvilgiu. Prieš detaliau aptariant semantinių struktūrų ryšius ir atitinkamų semantinių funkcijų santykį, reikia išspręsti vadinamųjų konversinių predikatų sukuriamų semantinių struktūrų klausimą. Pavyzdžiui: (1) a. Kaimynė pirko iš sodininko obuolių už 100 Lt. b. Sodininkas pardavė kaimynei obuolių už 100 Lt. c. Kaimynė užmokėjo sodininkui 100 Lt už obuolius. Tokių sakinių skirtumai siejami su perspektyvos sąvoka (Fillmore 1977, 17 18; iš dalies Holvoet 2005, 148) ir iš esmės turėtų priklausyti pagrindinių ir išvestinių struktūrų problematikai. Žinoma, skirtingi sakiniai rodo kitaip suvokiamą situacijos dalyvių paskirtį situacijoje, o semantinės struktūros komponentų funkcijos priklauso nuo pasirinkto veiksmažodžio, tiksliau sakant, nuo kalbėtojo noro ir kalbos galimybių (tokių veiksmažodžių buvimo). Tačiau tipologiniu požiūriu vargu ar tai tinkama: vienoje kalboje gali būti skirtingos leksemos, kitoje morfologiniai derivatai ar tik sintagmiškai parodoma interpretacija, ypač griežtos žodžių tvarkos kalbose, tad skirtumai priklauso labiau realizacijos plotmei. Kita vertus, negalima neatsižvelgti ir į tai, kad kalba, šalia tokių konversinių predikatų, turi ir iškart abi veiksmo kryptis perteikiančių, matyt, suvokiant tų veiksmų tapatumą, vienos situacijos pagrindą, plg.: (2) a. Žygimantas vedė Barborą. b. Barbora ištekėjo už Žygimanto. c. Žygimantas susituokė su Barbora. d. Žygimantas ir Barbora susituokė. Kartu čia yra ir tam tikra teorinė problema. Atrodytų, teisus Vytautas Ambrazas (Ambrazas 1986, 25) laikydamas skirtingų semantinių struktūrų tokius sakinius: 20 Labutis V. Kalbėtojo funkcinės gramatikos įvadas. Lietuvių kalba, nr. 1,

15 (3) a. Tėvas pardavė arklį kaimynui. b. Kaimynas pirko arklį iš tėvo. Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija Tačiau argumentas, kad parduoti CAUS + pirkti ir dėl to nėra bendro vardiklio toms struktūroms, tinka, jei predikatų ir struktūrų nesiejame su konkrečia situacija, o laikome apibendrintų kalbos sistemos sakinių predikatais. Tačiau semantinių vaidmenų (resp. funkcijų) teorija laikoma komunikacinės orientacijos teorija (plg. Zvegincev 1981, ; taip pat Fillmore 1977, 3, 14), todėl semantinę struktūrą reikėtų sieti su referentine situacija, t. y. laikyti pasakymo semantine struktūra. Tačiau aiškaus šio klausimo sprendimo literatūroje nebuvo aptikta. Tad teorinė nuostata lyg ir leistų sieti minėtuosius sakinius vienos referentinės situacijos pagrindu ir spręsti jų tarpusavio santykių klausimą atsižvelgiant į bendruosius panašių pasikeitimų dėsningumus. 15 B e n d r i n i m o s a n t y k i a i s s u s i j u s i ų s e m a n t i n i ų s t r u k t ū r ų f u n k c i j o s Pagrindinėse ir išvestinėse semantinėse struktūrose esančių funkcijų santykį galima nustatyti tik iš struktūrų gretinimo ir jose vykstančių pakitimų. Pakitimų schema yra aprašyta (žr. Drukteinis ), tad aktualus yra pačių funkcijų santykio ir žymėjimo klausimas, nors be struktūrų variantų analizės to padaryti nebūtų įmanoma. Jau trumpa konversinių predikatų problemos apžvalga rodo, kad siejamų semantinių struktūrų skirtumai yra gana įvairūs nuo nežymių iki panašių į skirtingų situacijų struktūras. Ir tai priklauso nuo predikatų tipo, koreliuojančio su atitinkamu situacijų tipu. Toliau peržvelgiama keletas predikatų tipų semantinių struktūrų pakitimų dėsningumams nustatyti. Slinkties predikatai. Slinkties predikatų grupėje išvestinė struktūra rodo, jog slinktis apima visą vietą, bet nurodomasis dalykas dėl atliekamo veiksmo nekinta, tik atsiranda bendras santykis su nusakomu dalyku, pvz.: Звегинцев В. А. семантика. Новое в зарубежной лингвистике, вып. 10. Москва: Прогресс, 1981, Drukteinis A. Semantinės sakinių struktūros su išvestiniais veiksmažodžiais. Veiksmažodžio raidos klausimai (2). Tiltai, priedas nr. 9. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2002,

16 16 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija (4) a. Raitelis jojo apie ežerą Raitelis apjojo ežerą (apie ežerą ežerą); b. Berniukas šoko per upelį Berniukas peršoko upelį (per upelį upelį); c. Jis vaikščiojo po parką [ir ieškojo piniginės] Jis išvaikščiojo visą parką [, bet pamestos piniginė nerado] (po parką parką). Referento vaidmuo situacijoje nesikeičia, o pakitęs santykis yra kaip suvokimo padarinys. Semantinėje sakinio struktūroje suvokimo pasikeitimas turėtų būti žymimas, jei keičiasi santykių turinys. Antrose porų struktūrose vieta suvokiama kaip visuma, visas plotas, kurį apima veiksmas, ir tai šiek tiek skiriasi nuo veiksmo krypties pirmuosiuose porų sakiniuose. Toks santykio pasikeitimas siejamas su holistine (visumos) reikšme (žr. Fillmore 1977, 12 13; Anderson 1977, ir toliau; Levin, Hovav 2005, 209 ir ten nurodytą literatūrą). Vien suvokimo įtaką santykių pasikeitimui galėtume žymėti Hol indeksu prie pagrindine struktūra perteikiamo santykio simbolio: P Ag, Dir PERSPP Ag, Dir Hol (Dir Dir Hol ) Predikato reikšmė pakinta taip ir tiek, kad būtų realizuota kitokia kalbėtojo nuostata referentinės situacijos atžvilgiu. Išvestinių struktūrų predikatą būtų galima žymėti pridedant perspektyvos keitimo simbolį PERSP ir laikyti jį tokio predikatų pasikeitimo operatoriumi. Šio tipo struktūrose perspektyvos operatorius realizuojamas priešdėliniais veiksmažodžių vediniais. Perspektyvos operatorius yra formalus netiesioginės struktūros rodiklis, tad skirtingų tipų struktūrų porose pakitusių semantinių funkcijų turinį reikia aptarti atskirai. Poveikio predikatai. Poveikio predikatų grupė yra labai didelė ir pagal poveikį yra spektro pobūdžio nuo labai nežymaus fizinio iki ryškaus destrukcinio poveikio, toliau pereinančio į vis bendresnį veiklos, būsenos, proceso, įvairių socialinių ir kitų santykių kauzaciją. Paprasčiausias fizinis poveikis kontakto kauzacija: (5) a. Mergaitė pridėjo ranką prie mamos skruosto Mergaitė palietė ranka mamos skruostą (ranką ranka; prie skruosto skruostą); b. Martynas prikišo lazdą prie driežo uodegos Martynas palietė lazda driežo uodegą (lazdą lazda; prie uodegos uodegą); 23 Anderson J. On Case Grammar. London: Croom Helm, 1977.

17 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija c. Martynas pridėjo ranką prie beržo kamieno Martynas palietė ranka beržo kamieną (ranką ranka; prie kamieno kamieną). Išvestinėse struktūrose kontakto reikšmės predikatus galima sieti su kauzacija, kadangi kontaktu sukeliamas lytėjimo pojūtis (subjektui ir objektui (5a) arba objektui (5b)). Kauzuojamasis visada patiria mažesnį ar didesnį poveikį, tad santykis laikytinas patientiniu, bet kartu jis sukelia pojūtį, todėl papildomai atsiradusį santykį galima žymėti sensityvu (Sen). Išvestinės struktūros predikatai visada yra sudėtingesnės reikšmės, implikuoja tiesioginių predikatų reikšmę ir sukuria papildomus santykius. Todėl išvestinėje struktūroje atsiranda instrumentinis komponentas. Apskritai instrumentiniai santykiai visada implikuoja patientinius (su įrankio reikšmės leksemomis (kalti plaktuku) tai ypač ryšku, su priemonės (važiuoti traukiniu) ne taip), todėl bet kokioje išvestinėje struktūroje liks instrumentiniai. Predikatui reiškiant vis bendresnę kauzaciją, fizinio veiksmo įrankio santykiai (kirsti medį kirviu) pereina į veiksmo priemonės santykius (apželdinti kalvas miškais), galiausiai virsta labiau veiksmo būdu (išsiaiškinti santykius pokalbiu). Sakinių (5a) ir (5b) struktūrų santykis atrodytų toks: P Ag, Pt, Dir PERSPP Ag, Pt Sen, I (Pt I; Dir Pt Sen ). Sakinių poros (5c) netiesioginėje struktūroje lytėjimo objektas net ir nežymaus poveikio nepatiria, todėl lytėjimo objektas turi būti žymimas taip pat, kaip ir kitų pojūčių objektai sensityvu: P Ag, Pt, Dir PERSPP Ag, Sen, I (Pt I; Dir Sen). Kiek kitaip reikėtų interpretuoti sakinių porą: (6) Jis braukia ranka per veidą Jis glosto ranka veidą (per veidą veidą); P Ag, I, Dir PERSPP Ag, I, Pt Sen (Dir Pt Sen ). Pirmasis sakinys jau yra netiesioginis referentinės situacijos atžvilgiu: situacija reiškia rankos judėjimą skruostu, bet predikatu kalbėtojas ranką interpretuoja kaip įrankį, o ne kaip kauzuojamą dalyką, todėl patiento santykį nurodančio komponento pirmoje struktūroje nėra. Išvestinė struktūra yra tik su iš direktyvo išvestomis funkcijomis (atitinkamai su gyvu ar negyvu objektu): Dir Pt Sen ; Dir Sen (glosto automobilį). Aptarto pogrupio porose perspektyvos pasikeitimą realizuoja skirtingo abstraktumo leksemos: išvestinių struktūrų predikatai bendriau nusako realų veiksmą (pridėti, prikišti paliesti; braukti glostyti). 17

18 18 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija Slinkties kauzacijos pogrupyje pakitimai yra panašūs į slinkties grupės pakitimus: (7) a. Riaušininkas metė akmenį į policiją Riaušininkai apmėtė akmenimis policiją; b. Marti dėjo / krovė ant stalo atsineštus pyragus Marti apkrovė stalą atsineštais pyragais; P Ag, Pt, Dir PERSPP Ag, Pt, I (Pt I; Dir Pt); c. Moterys pylė į indus šaltinio vandenį Moterys pripylė indus šaltinio vandens; P Ag, Pt, Dir PERSPP Ag, Pt, Con (Pt Con; Dir Pt). (7c) išvestinėje struktūroje atsiranda nauja funkcija dėl ertmės užpildymo reikšmės, ji ir sukuria turinio santykį vietoje tikėtino instrumentinio. Nuo panašių pasikeitimų slinkties predikatų grupėje šie pasikeitimai skiriasi tuo, kad išvestinės struktūros daiktavardis policiją, stalą, indus situacijoje nurodo veikiamą daiktą ir struktūroje laikomas patientu. Išvestinėje struktūroje poveikis visada yra bendresnis ir aprėpia tai, kas pamatinėje struktūroje buvo periferijoje. Gretinant pavienes funkcijas dalies skirtumų nematyti, nors referentinis vaidmuo keičiasi patientas nėra tas pats situacijos dalyvis. Dėl to svarbu gretinti vieno ir kito predikato visą funkcijų rinkinį. Kita vertus, šiuo ir kitais atvejais svarbu matyti išvestinio predikato pakitimus, inventorizuoti tas priemones, kurios parodo esant perspektyvos operatorių. Jei dėl slinkties kauzacijos rezultato kinta kito daikto požymis, tai predikatas priskirtinas kitam požymio kitimo kauzacijos pogrupiui, pvz.: (8) a. Mama deda ant stalo naują staltiesę Mama dengia stalą nauja staltiese; b. Mergaitės tepė raudonus dažus ant sienos Mergaitės tepliojo raudonais dažais sieną; P Ag, Pt, Dir PERSPP Ag, Pt, I (Pt I; Dir Pt). Šiuo atveju kita perspektyva predikate realizuojama pasikartojančio veiksmo reikšmės priesagos vediniu arba abstraktesnės reikšmės veiksmažodžiu. Kai kada abstraktesnysis veiksmažodis gali būti pavartotas kon-

19 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija kretesniojo vietoje: Mama dengia ant stalo naują staltiesę. Tokio sakinio struktūra atitiks konkretesniojo sakinio struktūrą, o predikatas neturės perspektyvos operatoriaus. Orientacija į veiksmo rezultatą ir šios orientacijos perteikimas predikatu būdingas aptariamųjų persitvarkymų bruožas, ir tai ryšku požymio kauzacijos bei kituose, dar abstraktesnio poveikio pogrupiuose. Tipiškuose požymio keitimo pogrupio sakiniuose dažnai išvestinio sakinio predikatas yra santykinės nominacijos (plačiau žr. Drukteinis ; 2002, 96; 2006a, ). Santykinė nominacija realizuojama inkorporuojant sakinio struktūros leksemas į predikatą: (9) a. Stalius tepa laku duris Stalius lakuoja duris (inkorporuotas instrumentinis aktantas); P Ag, Pt, I PERSPP Ag, Pt; b. Vaikai renka grybus Vaikai grybauja (inkorporuotas patientinis aktantas); P Ag, Pt PERSPP Ag; c. Šeimininkas duoda šieno / pašaro gyvuliams Šeimininkas šeria gyvulius (inkorporuotas patientinis aktantas); P Ag, Pt, B PERSPP Ag, Pt (B Pt). Pakitusią perspektyvą rodo ir tokie santykinės nominacijos predikatai, kurių sakiniai turi tokią pat semantinę struktūrą, bet predikate yra informacija apie siekiamą požymį: (10) Kaimynas trina skudurėliu baldus Kaimynas blizgina skudurėliu baldus (blizginti daryti kažką, kad blizgėtų). Šitaip gali būti parodyta veiklos, proceso, būsenos ir kitų santykių kauzacija: Reda virkdo broliuką; Sodininkas pūdo lapus; Tu nuliūdinai mane; Teismas išteisino moterį (struktūra: PERSPP Ag, Pt). Santykinės nominacijos predikatai pagal siekiamą tikslą visada yra didelio apibendrini Drukteinis A. Pacientinių objektinių santykių nominacijos ypatumai. Sinchroninė ir diachroninė lietuvių filologija. Jaunųjų filologų darbai, I. Vilnius, 1984, Drukteinis A. Predikato substantyvinimas ir sakinio semantinės struktūros pakitimai lietuvių kalboje. Prace Baltystyczne, 3. Warszawa: Zakład Grafieczny Uniwersytetu Warszawskiego, 2006,

20 20 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija mo laipsnio, jie implikuoja ar gali implikuoti labai įvairius konkretesnius veiksmus, tad sieti su kokia nors viena struktūra nebūtų prasmės, nes kalbinių pakitimų dėsningumų nebūtų galima nustatyti. Išvestinės struktūros požymis yra tik predikato reikšmės bendrinamasis pobūdis. Įvairaus poveikio analizė rodo, kad šie santykiai sudaro gana plačią skalę nuo konkretaus, siauro fizinio veiksmo iki labai apibendrinto poveikio, apimančio ne tik fizinius veiksmus ar veiklą. Naujos perspektyvos galimybė randasi vis bendriau interpretuojant veiksmą ir su juo susijusių dalyvių santykius. Kitokia perspektyva ir abstrakčiau suvokiamos situacijos kalbinė struktūra kuriama pertvarkant konkretesniąją struktūrą ir semantines funkcijas, keičiant predikato leksemos sandarą (tai būdinga pirmosiose konkretumo-abstraktumo skalės atkarpose), panaudojant abstraktesnės reikšmės predikatus, o didesniam abstraktumui pasiekti santykinės nominacijos predikatus, tuomet semantinės funkcijos paprastai išlieka tos pačios, tik keičiasi tų funkcijų referentai jomis įvardijami kiti situacijos dalyviai. Pakopinio bendrinimo fragmentą galima parodyti taip: (11) Stalius tepa laką ant durų Stalius tepa / dengia laku duris Stalius lakuoja duris; P Ag, Pt, Dir PERSP 1 P Ag, Pt, I PERSP 2 P Ag, Pt. Pirminė perspektyva yra realizuojama tipiškais struktūros pakitimais, gali padėti realizuoti bendresnė leksema, tolesnė perspektyva realizuojama santykinės nominacijos leksema ir sutraukta struktūra (aktanto inkorporacija). Tokio pakopinio bendrinimo virtinių gali susidaryti įvairaus ilgio ir realizavimo būdų kaitos. Tai priklauso nuo kalbinių priemonių įvairovės, bet apskritai realizavimo būdų, kaip matėme, nėra daug. Sprendžiant semantinių funkcijų hierarchijos problemą, sunkumų kelia tai, kad poveikio grupėje keičiantis santykiams iš principo poveikis išlieka ir jie vienodai žymimi patiento funkcija, nors referentų vaidmenys pasikeičia. Čia galimas dvejopas sprendimas: arba tokioms funkcijoms būtini specialūs žymikliai, arba reikia tenkintis visos struktūros ar tik predikato pasikeitimų, formaliai parodomų perspektyvos operatoriaus buvimu, komentarais. Specialūs žymikliai turėtų parodyti santykio turinio pasikeitimus, nes žymėti tik pasikeitimo faktą nebūtų informatyvu. Bet santykio bendrumo pasikeitimai yra per smulkūs, kad juos būtų galima parodyti turimomis semantinių funkcijų sąvokomis, iš esmės pasikeitę santykiai iš-

21 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija lieka tos pačios tam tikros funkcijos (paprastai patiento) apimties. Vadinasi, pakitimai tinkamiausiai gali būti apibūdinti visos struktūros dėmenų (predikato, funkcijų, jų sudėties) pasikeitimais. Kartu vienodas siejamų struktūrų semantines funkcijas nereikėtų laikyti visiškai vienodo turinio: perspektyvos operatorių turintis predikatas turės kitą referentą perteikiančią funkciją, o minėtieji akivaizdūs požymiai atsiskleidžia visoje sakinio sandaroje. Kitų sintaksinių semantinių tipų predikatams ir jų formuojamoms struktūroms tokie pakitimai yra arba nebūdingi (būsenos, proceso, priklausymo, deskriptyviniams), arba analogiški, plg.: Aš pažvelgiau į upę Aš apžvelgiau upę (P Pcp Ag 26, Dir PERSPP Pcp Ag, Dir Hol ) (pojūčių predikatai). Visų aptartųjų semantinių struktūrų pagrindinės ir išvestinės funkcijos yra susijusios implikacijos santykiais išvestinė funkcija, kaip bendrinanti pagrindinės struktūros santykį, pastarąją implikuoja. 21 S t r u k t ū r ų s u s a n g r ą ž i n i a i s p r e d i k a t a i s s e m a n t i n ė s f u n k c i j o s Semantinių struktūrų su sangrąžiniais predikatais analizė (žr. Drukteinis ) rodo, kad yra pagrindo ir jas įtraukti į semantinių funkcijų hierarchijos bei pagrindinių ir išvestinių struktūrų problematiką. Kaip buvo užsiminta pradžioje (Žygimantas susituokė su Barbora ir kt.), aptariamieji predikatai yra akivaizdžiai susiję su tam tikromis perspektyvos perteikimo galimybėmis. Struktūrų su jais analizė turėtų parodyti, kokiam perspektyvos nurodymo tipui jie priklauso. Nesangrąžinės ir sangrąžinės formos predikatų struktūros skiriasi nurodomo santykio konkretumu. Tarkime, pykti reiškia vienos krypties santykį (Darius pyksta ant Vyto arba Vytas pyksta ant Dariaus), o pyktis (Darius pykstasi su Vytu) apima abu santykius vienu metu. Santykių bendrinimas, kaip buvo nustatyta ankstesniame tipe, yra vienas iš bendrinimo požymių. 26 Pojūčių predikatai yra artimi būsenos predikatams, todėl pojūčio ar būsenos subjektas vadinamas percipientu (Psp), bet dalis pojūčių veiksmažodžių turi aktyvumo semą (žiūrėti, klausytis, uostyti), o ši predikatų reikšmė koreliuoja su agentu (Ag). Tad, nemanant, kad jie prilygsta fizinio veiksmo predikatams, subjektas laikomas percipientu, bet papildomas agentiškumo reikšme, pažymėta agento funkcijos indeksu. 27 Drukteinis A. Sakinių su sangrąžiniais veiksmažodžiais semantinės struktūros. Vārds un tā pētīšanas aspekti. Rakstu krājums, 8. Liepāja: LiePa, 2004,

22 22 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija Tai rodytų ir morfologinė predikatinės leksemos derivacija sangrąžos dalelytės prisidėjimas. Tokio simetrinio veiksmo referentinės situacijos pagrindu galima teigti, kad sakiniai Darius ir Vytas pykstasi; Jie pykstasi ir, jei referentinė situacija leidžia Geriausi kiemo draugai pykstasi reiškia tą patį. Žinoma, tokiu atveju turėtume pripažinti, kad sakinys Darius pyksta ant Vyto yra dviprasmis. Jis gali reikšti tik Dariaus nuostatą Vyto atžvilgiu, bet gali būti ir kaip simetrinio veiksmo sudedamoji dalis. Tokį nesangrąžinių ir sangrąžinių predikatų semantinių struktūrų santykį patvirtina ir galimybė simetrinį veiksmą perteikti abstraktesne leksema su sangrąža, pvz.: (12) a. Darius sako Vytui [, kad reikia per upę bristi]; b. Vytas sako Dariui [, kad per upę reikia plaukti valtimi]; c. Darius tariasi su Vytu[, kaip persikelti per upę]; d. Darius ir Vytas tariasi [, kaip persikelti per upę]; e. Berniukai tariasi [, kaip persikelti per upę]. Beje, papildomas konkretumo ir bendrumo rodiklis yra skirtingo konkretumo kalbėjimo turinys šalutiniai dėmenys. Bendrinimo pastiprinimu galima laikyti ir vienarūšiškumo galimybę bei galimybę perteikti abu situacijos dalyvius vienu daugiskaitos daiktavardžiu. Tokių skirtingo abstraktumo leksemų yra ir daugiau, pvz.: prieštarauti ginčytis, trenktis (čia sangrąža turi kitą reikšmę) susidurti, tekėti, vesti tuoktis. Kaip matome iš paskutinės poros, čia pritampa ir konversinių predikatų struktūros. Plg.: (13) a. Darius duoda dovaną Vytui; b. Vytas ima dovaną iš Dariaus; c. Vytas duoda dovaną Dariui; d. Darius ima dovaną iš Vyto; e. Darius keičiasi dovanomis su Vytu; f. Darius ir Vytas keičiasi dovanomis; g. Bendraklasiai keičiasi dovanomis. Matyt, visus priešpriešinio veiksmo predikatus galima vadinti simetriniais, o konversyvai yra vienas iš simetrinių santykių perteikimo būdų. Konversiniai predikatai perspektyvą žymi griežtai, o sangrąžiniai leidžia

23 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija laisvai kaitalioti dėmenis vietomis tai paslankus simetrinių santykių perteikimo būdas. Sangrąžinių predikatų simetrinių santykių referentų lygiavertiškumą semantinėje struktūroje patvirtina ir 13 e g sakiniai: daugiskaitos forma dovanomis gali atsirasti tik jei implikuojamas abipusis veiksmas. Ypač tai aktualu tokiems sakiniams kaip 13e, kurių semantinėje struktūroje nurodomas komitatyvas (Com) (plg. Sližienė 1994, 43 44). Dėl čia aptariamų priežasčių bent tokių sakinių prielinksninę konstrukciją negalėtume laikyti komitatyvu. Kitas svarbus klausimas kokio turinio funkcijos turi perteikti tokius santykius ir kaip jas žymėti simboliais. Tam tikro simetriškumo turi tie predikatai ir atitinkamos sakinių semantinės struktūros, į kurias įtraukiama kontragento (CAg) funkcija (Vilkas gynėsi nuo šunų; Ledlaužis grūmėsi su ledais) (plg. Sližienė 1994, 21). Agentiškumas koreliuoja su fiziniu referento aktyvumu, o kita funkcijos turinio dalis rodo priešingą santykio kryptį. Priešpriešinės krypties reikšmės dalis gali būti nukelta į indeksą ir juo žymimi bet kokie nefiksuotos (paslankiosios) raiškos perspektyvos priešpriešiniai santykiai. Taigi simetrinių predikatų su fiksuota perspektyvos raiška semantinės struktūros yra įprastos, kaip ir pateikiamos aprašuose: (14) a. Darius duoda dovaną Vytui (P Ag, Pt, B); b. Vytas ima dovaną iš Dariaus (P Ag, Pt, B (kitur O (šaltinis), Sližienė 1994, 22); c. Vytas duoda dovaną Dariui (P Ag, Pt, B); d. Darius ima dovaną iš Vyto (P Ag, Pt, B). Nesangrąžinių simetrinių predikatų, turinčių sangrąžinius variantus, sakinių struktūros taip pat įprastos: (15) Darius pyksta ant Vyto (P Pcp, Con (B?). O sangrąžiniais predikatais išreikšta simetrinių santykių struktūra būtų su sutrauktomis į vieną darinį pamatinės struktūros semantinėmis funkcijomis, turinčiomis priešpriešinės santykio krypties rodiklį. Tai išvestinės funkcijos: (15) a. Darius keičiasi dovanomis su Vytu (PERSPP [Ag-B] Contr, Pt); b. Darius ir Vytas keičiasi dovanomis (PERSPP [Ag-B] Contr, Pt); c. Bendraklasiai keičiasi dovanomis (PERSPP [Ag-B] Contr, Pt). 23

24 24 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija (16) a. Darius tariasi su Vytu (PERSPP [Ag-B] Contr ); b. Darius ir Vytas tariasi (PERSPP [Ag-B] Contr ); c. Berniukai tariasi (PERSPP [Ag-B] Contr ). (17) a. Darius pykstasi su Vytu (PERSPP [Pcp-Con 28 ] Contr ); b. Darius ir Vytas pykstasi (PERSPP [Pcp-Con] Contr ); c. Jie pykstasi (PERSPP [Pcp-Con] Contr ); e. Tiedu berniukai pykstasi (PERSPP [Pcp-Con] Contr ). Panašiai reikėtų interpretuoti ir tų sangrąžinių predikatų struktūras, kurios nurodo, kad veiksmo objektas yra pats subjektas: Vaikas prausiasi. Tik sintaksinė struktūra turi vieną daiktavardinį komponentą, o semantiškai šis sakinys nesiskiria nuo sakinių Vaikas plaunasi kojas; Vaikas plaunasi ausis ir pan. Netgi sakinys Mama prausia vaiką iš esmės semantine struktūra neturėtų skirtis nuo visų ankstesniųjų. Tai, kad veiksmą galima nukreipti ne tik į kitą daiktą, bet ir į save, nepadaro veiksmo neorientuoto ir nekryptingo. Esant morfologinei tokio pasikeitimo realizacijai, abstraktesnei reikšmei (plg. tik Vaikas plaunasi veidą / ausis / kojas /galvą, bet ne *Vaikas plaunasi), galima konstatuoti ir išvestinę struktūrą bei funkciją. Tik čia nėra priešpriešos santykio, tad PERSPP [Ag-Pt]. Šio tipo išvestinės struktūros ir funkcijos skiriasi nuo aptartųjų ankstesniame skyriuje: sangrąžiniai predikatai sulygina vienkrypčius santykius, papildydami sakinio semantiką antrąja tokia pat dalimi, jie yra atskirų pamatinių struktūrų santykių suma. Tokie kaip Vaikas prausiasi net negalėtų būti laikomi tipiškais aptariamųjų sakiniais: funkcijų sutraukimas į vieną sudėtinę jau turi sintaksinę orientaciją ir būtų aptariamųjų pakitimų periferijoje. 28 Priešpriešos santykiai su turiniu atrodo keistai, bet tai priklauso nuo šios semantinės funkcijos apibūdinimo. Funkcijų sąrašuose ji apibūdinama labai plačiai (plg. Sližienė 1994, 22; Jakaitienė 1988, 62). Emocinių santykių situacijose (mylėti, neapkęsti, didžiuotis, pykti ir pan.) santykio objektas gali būti gyvas daiktas, galintis jausti tokį pat emocinį santykį subjektui. Kadangi toks jausmas yra iš dalies mentalinis, objektą galima vadinti Con, bet santykis tarp fizinių tikrovės objektų tokią situaciją tolina nuo tikrų mentalinių situacijų, todėl Con nėra tiksli funkcija (turbūt todėl nėra simetrinių mentalinių predikatų). Nesiekiant spręsti funkcijų apimties ir tikslumo, čia kol kas paliekamas tam tikras nelogiškumas.

25 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija S u b s t a n t y v i z u o t ų p r e d i k a t ų s e m a n t i n ė s f u n k c i j o s Predikatų substantyvinimas (skaidymas į bendros reikšmės veiksmažodį ir abstraktų daiktavardį) yra dar vienas būdas suteikti sakiniui kitokią informaciją apie tą pačią tikrovės situaciją, t. y. parodyti kitokią perspektyvą, pertvarkant sakinio semantiką ir struktūrą (plačiau žr. Drukteinis 2006b). Išvestinėmis struktūromis siekiama suaktualinti predikatu pasakomą dalyką, todėl savaime nereikšmingesni darosi kiti santykiai ir jie gali pasipildyti naujais prasminiais atspalviais. Išskaidyto predikato veiksmažodiniai dėmenys (žymimi P(V-S)) paprastai būna abstrakčios reikšmės (metakalbos) veiksmažodžiai, taikomi žodyninėse definicijose. Dažnesni tokie: daryti, turėti, jausti, pajusti, atlikti, gauti, stiprinti, gerinti, silpninti, mažinti, slopinti, baigti, tęsti. Išskaidytieji predikatai gali būti įvairiai susiję su kitokiais predikatais. Jie gali atitikti tos pačios šaknies veiksmažodį tokių yra daugiausiai (daryti poveikį paveikti, daryti klaidą klysti, jausti pagarbą gerbti, jausti nerimą nerimauti, atlikti posūkį pasukti), vardažodinį tarinį su jungtimi (dažniausiai veiksmažodžio turėti predikatai) (turi perspektyvą yra perspektyvus, turi paklausą yra paklausus, jaučia pareigą yra pareigingas, daro įspūdį yra įspūdingas) arba iš viso neturėti kitokio predikatinio atitikmens (jausti nostalgiją, jausti diskomfortą, daryti eutanaziją, turėti (liūdnas) pasekmes). Tai, kad dalis išskaidytųjų predikatų neturi vienu veiksmažodžiu perteikiamų predikatų atitikmenų, nerodo aptariamųjų struktūrų pirmumo. Viena, absoliuti dauguma predikatų kalboje yra reiškiami vien tik veiksmažodžiu ir išskaidyto predikato poros neturi, antra, specifinė komunikacinė sakinių su išskaidytaisiais predikatais paskirtis verčia kalbėtoją susikurti ir tokius predikatus, kurie neturi vieno veiksmažodžio pamato, dažniausiai su tarptautiniais žodžiais. Ryškiausias išvedimo požymis yra pakitęs predikatas, bet kartu kinta ir semantinių funkcijų struktūrinis statusas ar semantika, o kai kada funkcija išvis šalinama iš semantinės struktūros: (18) Biblioteka praneša darbuotojams apie naujai gaunamas knygas Ministrui teko daryti pranešimą apie paramos ūkiui priemones 29 ; Pavyzdžiai pateikiami ne su tos pačios situacijos dalyviais, nes šie pertvarkymai yra stipriai susiję su kalbos vieneto funkcinės konotacijos pasikeitimu. Parenkama analogiška situacija jos dalyvių atžvilgiu, natūraliai atitinkanti sakinio funkcinį stilių.

26 26 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija V Ag, B, Con PERSPP(V-S) Ag, Con / (B) 30 ; (19) Dėstytojas nurodė studentams pagalbinę literatūrą Tokiu atveju tyrinėtojas daro nuorodas į skaitytą literatūrą; V Ag, B, Con PERSPP(V-S) Ag, Con Dir 31. Išskaidyto predikato sakinių semantinėms struktūroms specifiška tai, kad tam tikros pagrindinių struktūrų semantinės funkcijos užima atributinių dėmenų poziciją, pvz.: (20) a. Bankas tiria ekonominę ir finansinę būklę Bankas atlieka ekonominės ir finansinės būklės tyrimą; V Ag, Con PERSPP(V-AtrS) Ag; b. Narai toliau ieškojo lėktuvo nuolaužų Narai tęsė lėktuvo nuolaužų paiešką; V Ag, Pt PERSPP(V-AtrS) Ag. Sakinio semantikos darbuose aptariami tik nuo predikato (veiksmažodžio) priklausomi ir jo valentinių ypatybių nulemti daiktavardiniai dėmenys ar jų substitutai. Atributiniai komponentai nelaikomi jo valentinės struktūros realizavimo dėmenimis. Laikantis tokios nuostatos išvestinė struktūra yra su mažesniu semantinių funkcijų skaičiumi, nors informacija apie situacijos dalyvių skaičių ta pati. Turbūt reikėtų ieškoti sprendimo, kaip įtraukti taip išreikštą informaciją į semantinių funkcijų rinkinį akcentuojant predikato ir funkcijos raiškos specifiškumą. Taigi išvestinės išskaidytų predikatų struktūros yra pačios pakitusios, bet semantinių funkcijų pakitimų maža, tad šio pakitimų tipo atveju reikia kalbėti labiau apie struktūrų nei apie funkcijų pakitimus ir hierarchiją. 30 Įstrižas brūkšnys reiškia ribą tarp būtinųjų ir fakultatyviųjų struktūros dėmenų, o apskliausta funkcija rodo, kad ji nėra išreikšta sintaksinėje struktūroje. 31 Paprastai išvestinių struktūrų funkcijų pakitimai buvo žymėti apibendrintais požymiais, turinčiais įtakos tam tikram pakitimų tipui (holistinė reikšmė, kontragentiškumas), o ne kitų funkcijų indeksais. Lietuvių kalbotyroje lyg ir formuojasi tradicija indeksais žymėti skirtingos apimties (pirmojo tipo žr. p. 3) funkcijų hierarchiją (plg. Baranauskienė 2006; ir kt.). Bet čia atsiranda papildoma krypties reikšmė ir ji žymima indeksu, nors tai reiškia ne visumos ir dalies santykius, o kad ir nelygiaverčių reikšmių sinkretiškumą.

27 I š va d o s Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija 1. Semantinių funkcijų skaičiaus skirtumai, pateikti įvairiuose darbuose, iš esmės yra susiję su semantinių santykių skaidymo detalumu ir priklauso nuo tyrėjo interesų. Jei tyrimas yra orientuotas į predikatų klasifikaciją, paprastai pateikiamas įvairesnių funkcijų sąrašas, siekiant inventorizuoti daugmaž visus santykių tipus orientuojantis į perteikiamą situaciją, nusistatomas mažesnis funkcijų sąrašas, bet jos būna platesnės apimties santykių įvairovės atžvilgiu ir paprastai įtraukia smulkesnes funkcijas. Šitoks funkcijų turinio hierarchinis pasiskirstymas yra susijęs ne su santykių semantinėje sakinio struktūroje vienokiu ar kitokiu interpretavimu, bet su bendresniais ar konkretesniais tikrovės santykių požymiais, kurių pagrindu apibrėžiamos semantinės funkcijos. 2. Semantinės funkcijos gali būti susijusios kaip nelygiaverčiai vienetai ir dėl to, kad struktūros sudaromos skirtingai perteikiant tą pačią situaciją. Viena semantinė struktūra tiesiogiai perteikia situacijos referentinius vaidmenis, kita struktūra rodo kitokią situacijos dalyvių santykių interpretaciją, pasirinktą sakinio sudarytojo, kitokią perspektyvą. Dėl įvairių kalbinių požymių pasikeitimų predikate ir visoje struktūroje, nustatomų gretinant skirtingas vienos situacijos interpretacijas, tas struktūras galima sieti išvedimo santykiais ir laikyti vieną pagrindine, kitą išvestine. Atitinkamai gali būti vadinamos ir semantinės funkcijos. Šitaip gretinti semantines struktūras galima laikantis nuostatos, kad sakinių referentas yra konkreti, referentinė, situacija ir kalbama labiau apie pasakymo negu apie sakinio turinį. Kitaip neprasminga kalbėti apie alternatyvų referentinių vaidmenų realizavimą semantiniais sakinio komponentų santykiais ir kalbėtojo intenciją bei norimą perteikti perspektyvą. 3. Yra įvairių perspektyvos perteikimo būdų, veikiančių tam tikromis grupėmis ir savo pobūdžiu sudarančių keletą skirtingų tipų Kita suvokiamos situacijos perspektyva gali būti perteikta bendrinant tiesioginius santykius. Bendrinimą realizuoja skirtingų lygių pakitimai: pakitusios sandaros ar abstraktesnės reikšmės predikatai, pakitusios semantinės funkcijos, pakitęs semantinių funkcijų rinkinys. Abstraktesnė, bet tą patį situacijos veiksmą (plačiąja prasme) perteikianti reikšmė gali būti sukurta priešdėlio vediniais (bėgti apibėgti, pilti pripilti), priešdėlio vediniais kartu su priesaga (mesti mėtyti), bendresnės 27

28 28 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija reikšmės leksema (pridėti paliesti, dėti dengti), santykinės nominacijos leksemomis (inkorporuojant aktantus: lakuoti, grybauti; pavadinant veiksmą pagal siekiamą požymį, veiklą, būseną, procesą: puošti, lyginti, virkdyti, liūdinti, pūdyti). Predikato pakitimai koreliuoja su tipiškais semantinių funkcijų pakitimais. Semantinių funkcijų pakitimai priklauso nuo predikatų semantinių tipų. Slinkties predikatų semantinėse struktūrose funkcijos lieka tos pačios, bet direktyvas pasipildo visiško objekto apėmimo, arba visumos (holistine) reikšme ir žymimas Dir Hol. Visumos reikšmė yra bendresnio suvokimo rezultatas ir prisideda visose santykių bendrinimo pagrindu pertvarkytose struktūrose. Įvairių santykių poveikio grupėje visumos reikšmė pakeičia poveikio tipą (predikatas persikelia į kitą poveikio pogrupį), todėl funkcijos (jų simboliai) tos reikšmės žymiklio (Hol) neturi. Poveikio predikatų grupės semantinių struktūrų funkcijos apibendrintai kinta taip: (Pt I; Dir Pt) arba sumažėja būtinųjų funkcijų rinkinys (P Ag, Pt, I PERSPP Ag, Pt) Visi šie pakitimai išvestinėse struktūrose žymimi perspektyvos rodikliu prie išvestinio predikato (PERSPP). Tai formalus žymiklis, nurodantis pakitusį predikatą ir struktūrą, bet nesiejamas su konkrečiu pakitimų turiniu konkrečioje struktūroje. Bendrinimas gali būti pakopinis, vis kitaip pertvarkant predikatą ir semantinę struktūrą, todėl tiesiogine, pagrindine struktūra galima vadinti tik pirmąją iš bendrinimo pakopų, visos kitos jau išvestinės. Toliau tam tikro apibendrinimo struktūra gali būti kito bendrinimo pamatas, ir ją tiktų vadinti pamatine, o iš jos sudarytą išvestine. Poveikio grupės struktūroms būdingas pakopinis bendrinimas su skirtingais bendrinimo realizavimo būdais. Tokį pakopinį pertvarkymą galima perteikti nebent perspektyvos rodiklio numeravimu. Apie išvedimą galima spręsti tik iš viso pakitimo požymių rinkinio, nes vien funkcijos gali neparodyti funkcija lieka tokia pat, o referentas kitas, kadangi funkcijų apibūdinimas yra per platus perspektyvos skirtumams parodyti Sangrąžiniai predikatai perteikia kitokio pobūdžio pakitimus, bet juos taip pat galima priskirti perspektyvos perteikimo reiškiniui. Išvestinės struktūros su šiais predikatais apima du priešpriešinius veiksmus ar santykius. Juos galima vadinti simetriniais predikatais čia įtraukiant ir konversyvus. Priešpriešinio santykio (sangrąžinių pagal morfologinę ypatybę) predikatų struktūros turi lygiavertes funkcijas, nors perteikiamas

29 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija sintaksiškai nelygiaverčiais dėmenimis. Jos žymimos kombinuota semantine funkcija su priešpriešos žymikliu (davimo predikatų: P [Ag-B] Contr, Pt). Sangrąžinis veiksmažodis gali perteikti į patį subjektą orientuotą veiksmą, tuomet priešpriešinimo nėra, struktūra nedaug pakinta, funkcijų pakitimai ne tiek semantiniai, kiek sintaksiniai. Šiuo atveju turėtume kalbėti ne apie kitokią perspektyvą ir išvestinę struktūrą, o apie netipiškus, periferinius paprastai poveikio (kauzacinius) santykius Substantyvizuotų predikatų struktūrose perspektyva perteikiama pertvarkant veiksmažodinį predikatą į bendresnį veiksmažodį ir pagrindinę reikšmės dalį pavadinantį daiktavardį. Tokį pakitimą lydi struktūros persitvarkymas, bet semantika daug nekinta. Pasikeitimai yra skirti predikatu perteikiamam dalykui sureikšminti, predikato dalys užima svarbią tiesioginio papildinio sintaksinę poziciją, todėl kitais komponentais perteikiami santykiai atsiduria struktūros periferijoje, komponentai net gali būti pašalinti iš sintaksinės struktūros ar perkelti į atributinę, nuo predikato nepriklausančią poziciją. Nors struktūra yra akivaizdžiai išvestinė, tačiau semantinių funkcijų pakitimai nedideli tik kai kurios funkcijos įgyja papildomą reikšmę. 29 L i t e r a t ū r a Ambrazas 1986 Vytautas Ambrazas. Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. Lietuvių kalbos sintaksės tyrinėjimai. Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 25, Vilnius: Mokslas. Anderson 1977 John Anderson. On Case Grammar. London: Croom Helm. Baranauskienė 2006 Rita Baranauskienė. Veiksmažodžių numatoma linksnių patiento funkcija ir jos atmainos. Kalbos vienetų semantika ir struktūra, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Dowty 1991 David Dowty. Thematic Proto-Roles and Argument Selection. Language, vol. 67, no. 3, Drukteinis 1984 Albinas Drukteinis. Pacientinių objektinių santykių nominacijos ypatumai. Sinchroninė ir diachroninė lietuvių filologija. Jaunųjų filologų darbai, I, Vilnius. Drukteinis 2004 Albinas Drukteinis. Sakinių su sangrąžiniais veiksmažodžiais semantinės struktūros. Vārds un tā pētīšanas aspekti. Rakstu krājums, 8, Liepāja: LiePa. Drukteinis 2002 Albinas Drukteinis. Semantinės sakinių struktūros su išvestiniais veiksmažodžiais. Veiksmažodžio raidos klausimai (2). Tiltai, priedas nr. 9, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Drukteinis 2006a Albinas Drukteinis. Sintaksinė semantinė veiksmažodžio požymių vertė. Kalbos vienetų semantika ir struktūra, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

30 30 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija Drukteinis 2006b Albinas Drukteinis. Predikato substantyvinimas ir sakinio semantinės struktūros pakitimai lietuvių kalboje. Prace Baltystyczne, 3, Warszawa: Zakład Grafieczny Uniwersytetu Warszawskiego. EAGLES 1998 Lexicon Interest Group. Linguistic aspects of lexical semantics EAGLES Preliminary Recommendations on Semantic Encoding. Prieiga per internetą: ilc.cnr.it/eagles96/synlex/synlex.html Fillmore 1977 Charles Fillmore. The Case for Case Reopened. Kasustheorie, Klassifikation, semantische Interpretation. Beiträge zur Lexikologie und Semantik, Hamburg: Helmut Buske Verlag. Jakaitienė 1988 Evalda Jakaitienė. Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas. Krinickaitė 2001 Stasė Krinickaitė. Subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai. Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 44, Kroeger, Johansson 2005 Paul Kroeger, Jim Johansson. Object Alternations in Kimaragang. UCLA Working Papers in Linguistics, no. 12, ucla.edu/faciliti/wpl/issues/wpl12/papers.pdf Labutis 2007 Vitas Labutis. Kalbėtojo funkcinės gramatikos įvadas. Lietuvių kalba, nr Levin, Hovav 2001, 2002 Beth Levin, Malka Rappoport Hovav. What Alternates in the Dative Alternation? Colloquium Series, Department of Linguistics and Philosophy, MIT, Cambridge, MA; The 2002 Conference on Role and Reference Grammar, Universidad de La Rioja, Logrono, Spain. Levin, Hovav 2005 Beth Levin, Malka Rappoport Hovav. Argument Realization. Cambridge etc: Cambridge University Press. Levin 2003 Beth Levin. Objechood and Object Alternations. Department of Linguistics, UCLA, Los Angeles, CA. Levin 2007 Beth Levin. Dative Verbs: A Crosslinguistic Perspective. edu/~bclevin/pal07.pdf Mikulskas 2005 Rolandas Mikulskas. Išilginių objektų predikacijos pobūdis. Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 52, Palmer 1998 Frank Robert Palmer. Grammatical roles and relations. Cambridge: Cambridge University Press. Sližienė 1994 Nijolė Sližienė. Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas, t. 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Valeckienė 1998 Adelė Valeckienė. Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Van Valin 2001 Robert D. Van Valin, Jr. An Itroduction to Syntax. Cambridge: Cambridge University press. Van Valin 2005 Robert D. Van Valin, Jr. Exploaring the Syntax-Semantics Interface. Cambridge: Cambridge University Press. Zvegincev 1981 Звегинцев семантика. Новое в зарубежной лингвистике, вып. 10, Москва: Прогресс.

31 Albinas Drukteinis Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija 31 CORRELATION OF THE SEMANTIC STRUCTURES OF THE SENTENCE AND HIERARCHY OF SEMANTIC FUNCTIONS Summar y The differences of the number of semantic functions that are provided in different works are virtually related to the particularity of semantic correlations segmentation and depend on the researcher s interests. If the research is focused on the classification of predicates, usually a list of a wider variety of functions is provided in order to inventory more or less all types of correlations by focusing on the conveyed situation, a smaller list of functions is determined, but those functions then tend to be of a wider scope with regard to the variety of correlations and usually include smaller functions. Such hierarchal distribution of the content of functions is related with not one type or another of the interpretation of the correlations within the semantic structure of the sentence, but with the more general or specific features of actual correlations, on the basis of which the semantic functions are defined. Semantic functions may also be interrelated as unequal units due to the fact that structures are formed by conveying the same situation differently. One semantic structure conveys the reference roles of the situation directly; another structure shows a different interpretation of the correlation between the participants in the situation or another perspective chosen by the former of the sentence structure. Due to the changes of the predicate in the linguistic attributes and the overall structure, that can be identified by comparing different interpretations of one situation, these structures may be related to the relations of derivation, and one of the structures may be underlying, the other derivative. Semantic functions may be named accordingly. Semantic structures may be compared in this way with a view that a sentence referent is a specific reference situation, and that it is more the content of the saying than of the sentence that is taken into account. Otherwise, it makes no sense to discuss an alternative realization of the referent roles through the semantic correlation between semantic parts of the sentence, as well as the speaker s intention and the conveyed perspective.

32 32 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija There are different ways of conveying a perspective that are acting in certain groups and fall into several different types according to their nature. A different perspective of the perceived situation may be conveyed through the summary of direct correlations. Summary is realized through different level of changes: reformed lexemes of the predicate, alternated semantic functions and alternated set of semantic functions. A more abstract, but conveying the same act of the situation (in a wide sense) meaning may be created with the prefix derivates (bėgti apibėgti, pilti pripilti), prefix derivatives used together with a suffix (mesti mėtyti), a more general lexeme (pridėti paliesti, dėti dengti), relative nomination lexemes (by incorporating arguments: lakuoti, grybauti; by naming an action according to the wanted attribute, action, state and process: puošti, lyginti, virkdyti, liūdinti, pūdyti). Predicate alterations correlate with the typical changes of semantic functions. Alterations of semantic functions depend on the semantic types of predicates. The functions of the displacement predicates in the semantic structures remain the same, but the directive is supplemented with the meaning of the overall comprehension of the object, or a holistic meaning that is marked Dir Hol. A holistic meaning is the result of the generalization of an action and appears in all the structures restructured on the basis of the generalization of correlations. A holistic meaning alternates the type of influence (the predicate moves to another influence subgroup) in the group of different correlation influence, thus the functions (their symbols) do not have the significant of such meaning (Hol). In summary, the functions of the semantic structures of the influence predicate groups alternate as follows: (Pt I; Dir Pt) or the set of the essential functions becomes less (P Ag, Pt, I PERSPP Ag, Pt). All the alterations in the derivative structures are marked by a perspective indicator to the derivative predicate (PERSPP). It is a formal significant indicating the alternated predicate and structure, but not relating to the specific content of alterations in the specific structure. The generalization may be made step by step, through restructuring the predicate and a semantic structure; thus, only the first structure may be called a direct structure, as all the others are indirect. Further on a certain generalized structure may be a basis for another generalization and it could be called the basic structure, while the one derived from it a derivative structu-

33 Albinas Drukteinis Sakinio semantinių struktūrų ryšiai ir semantinių funkcijų hierarchija re. A step by step generalization with different generalization methods is characteristic of influence group structures. Such step by step restructurization may only be conveyed through the numeration of the perspective indicator. It is possible to evaluate the derivative only through the assessment of the whole set of alteration attributes, as only the functions themselves may not reveal it the function remains the same, while the referent is different, as the definition of the functions is too wide to reveal the differences of the perspective. Reflexive predicates convey alterations of a different type that can be assigned to the perspective conveyance notion. Derivative structures with those predicates include two adversative actions or relations. They could be called symmetric predicates, and the conversions could be included in this group two. The predicate structures of adversative relation (reflexive according to a morphological characteristic) have equivalent functions, even though they are conveyed through syntactically unequal components. They are marked as a combined semantic function with a sign of contraposition (contributing predicates: P [Ag-B] Contr, Pt). A reflexive verb can convey an action that is oriented to the subject itself. Then there is no opposition, the structure does not change much, and the changes of the functions are not semantic, but mainly syntactic. In this case we should be talking not about a different perspective and a derivative structure, but about atypical, peripheral and mostly impact (causative) relations. In the structures of substantive predicates a perspective is conveyed by reforming a verbal predicate into a more general verb and a noun naming the main part of the meaning. Such change is accompanied by a reforming of a structure, but the semantics does not change much. The changes are meant to give prominence to the topic conveyed through the predicate. The parts of the predicate take an important syntactical function of a direct object, so the relations conveyed through other components end up in a periphery of the structure: they can be even dropped out from the syntactic structure or transferred to the attributive structure, i.e. into a position independent from the predicate. Although the structure itself is obviously derivative one, however, the changes of the semantic functions are not big: only some of them broaden with an additional meaning. 33

34 34 RES HUMANITARIAE II ISSN Evalda Jakaitienė habilituota daktarė, Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorė. Moksliniai interesai: leksikologija, leksinė semantika, leksikografija, kalbos politika. Adresas: Čiurlionio g , LT-2009 Vilnius. El. paštas: Evalda Jakaitienė: Professor of Department of the Lithuanian Language, Vilnius University. Research interests: lexicology, lexical semantics, lexicography, language policies. Address: Čiurlionio g , LT-2009 Vilnius. Evalda Jakaitienė Vilniaus universitetas D Ė L S I N O N I M I J O S I R dau g I A R E I K Š M I Š K U M O S A N T Y K I Ų Anotacija Straipsnyje kvestionuojamas vienas iš šiuolaikinės leksinės semantikos teiginių, kad kiekviena reikšme vartojamas daugiareikšmis žodis įeina į ne tas pačias leksines semantines paradigmas ir turi vis kitus sinonimus. Tyrimo objektas semantinė daugiareikšmio veiksmažodžio mesti struktūra, jos santykiai su įvairiais sinonimais. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: daugiareikšmis žodis, semantinė struktūra, sinonimai, semantiniai komponentai, veiksmažodžio valentingumas. Abstract This article deals with one of the most controversial issues of modern lexical semantics relations between polysemy and synonymy. The subject of the research is the polysemous Lithuanian verb mesti, its semantic structure and relationship with various synonyms. The author questions the premise that the synomyms of each meaning of a polysemous word are always different. KEY WORDS: polysemous word, semantic structure, synonyms, semantic components, verb valency.

35 Į va d i n ė s p a s t a b o s Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių Tai, kad kalboje egzistuoja tokie reiškiniai kaip sinonimija ir polisemija, žinota jau pačioje leksinės semantikos užuomazgoje. Nors XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje semantika buvo apibrėžiama kaip kalbos mokslas apie žodžių reikšmių kitimus, o jo tikslas buvo tyrinėti atskirų žodžių reikšmių raidą, jau tada buvo keliamos mintys apie keleriopus reikšmių ir reiškiamų dalykų santykius: pastebėta, kad, viena vertus, dėl žmonių gebėjimo tą patį žodį pritaikyti keliems dalykams pavadinti formuojasi daugiareikšmiai žodžiai, o antra vertus, tas pats dalykas gali būti pavadintas keliais žodžiais, akcentuojant tai vieną, tai kitą pavadinamo dalyko požymį. Šiuos kalbos reiškinius ir jų tarpusavio santykį daugiausia tyrė žinomi stilistai Šarlis Bali (Charles Bally) ir Žanas Vandriesas (Jean Vendreyes). Plėtojantis semiotikai, mokslui apie ženklus, sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykiais buvo aiškinamos žodžio, kaip ypatingo ženklo, savybės. Aptariamąjį santykį šiuo aspektu plačiai komentavo Emilis Benvenistas (Benveniste 1974). Šia problema labai domėjosi Rytų Europos, o ypač Rusijos kalbininkai Jurijus Apresjanas (Apresjan 1974), Anna Ufimceva (Ufimceva 1986) ir kt. Iš baltų kalbos žodžių reikšmių tyrėjų savo nuomonę šiuo klausimu yra pareiškę Alisė Laua (Laua 1981), Antanas Lyberis (Lyberis 1981), Kazimieras Župerka (Župerka 1983) ir kt. Taigi maždaug per 100 metų susiformavo keletas teiginių, kurie dabar jau yra tapę beveik leksinės semantikos aksiomomis: 1. Sinonimija ir daugiareikšmiškumas išryškina žodžio, kaip ženklų sistemos vieneto, formos ir turinio asimetriškumą: tas pats turinys gali turėti kelias raiškos galimybes ir ta pačia raiška galima nusakyti keleriopą turinį (Jakaitienė 1988, 85; Kobozeva 2000, 35; Jackson 2001, 55 56). 2. Nominacijos procese sinonimija ir daugiareikšmiškumas yra dėsningi reiškiniai, padedantys išlaikyti pusiausvyrą tarp siekimo ekonomiškai sisteminti nekalbinį pasaulį ir gebėjimo bei noro įvairiai pavadinti to pasaulio dalykus (būtent: paisant jų požymių įvairovės). Taigi abu šie reiškiniai demonstruoja semantinį kalbos lankstumą (Atrušina 1999, 132; Kobozeva 2000, 36; Jackson 2001, 61). 3. Daugiareikšmiai žodžiai sinonimiški ne visa savo semantine apimtimi, o tik viena ar keliomis reikšmėmis (Jakaitienė 1980, 51; Lyberis 1981, 4). 35

36 36 Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių 4. Kiekviena reikšme vartojamas žodis (net ir nominacinėje sistemoje, jau nekalbant apie jų vartojimą įvairiuose kontekstuose) įeina į ne tas pačias leksines semantines paradigmas ir turi vis kitus sinonimus (Župerka 1983, 36; Jakaitienė 1986, 94; Atrušina 1999, 187). Šiandien kol kas nėra pagrindo kvestionuoti tris pirmuosius teiginius. Tačiau detali šiuolaikiška konkrečių lietuvių kalbos daugiareikšmių veiksmažodžių analizė leidžia suabejoti teiginiu, kad kiekviena reikšme vartojamas daugiareikšmis žodis būtinai turi turėti skirtingus sinonimus. Šiame straipsnyje remiamasi vieno lietuvių kalbos veiksmažodžio mesti, meta, metė semantinės struktūros analize ir bandoma patikrinti bei koreguoti šį teiginį. Ve i k s m a ž o d ž i o m e s t i s e m a n t i n ė s t r u k t ū r a Visos daugiareikšmio žodžio reikšmės sudaro struktūriškai organizuotą kalbos sistemos vienetą. Jo reikšmių tarpusavio ryšių pagrindą sudaro tų pačių semantinių komponentų (semų) pasikartojimas atskirų reikšmių struktūroje. Nors iki šiol nėra nustatytų aiškių teorinių žodžio reikšmių skyrimo principų (Atrušina 1999, 141; Kobozeva 2000, ; Jackson 2001, 59 60; Jakaitienė 2005, 92), dabartiniuose semantikos darbuose paprastai remiamasi žodžio sintagminių ir paradigminių santykių tyrimo rezultatais. Jie padeda reikiamai įvardyti ir surikiuoti kiekvienos reikšmės semantinius komponentus, o pagal jų išsidėstymą kiekvienoje reikšmėje nustatyti reikšmių tarpusavio santykį. Šis būdas pasirinktas ir veiksmažodžio mesti tyrimui: remiantis sakiniais, išrinktais iš internetinio VDU tekstyno ( detaliai ištirti šio veiksmažodžio sintagminiai santykiai (apie tokio tyrimo metodiką žr. Jakaitienė 1988, ). Atskleisti veiksmažodžio mesti (kaip ir kitų veiksmažodžių) reikšmes galima tik ištyrus jo valentingumą. 1. Medžiaga rodo, jog šis veiksmažodis gali būti arba dvivalentis, arba trivalentis. Jau vien tai leidžia daryti prielaidą apie dvi galimas jo reikšmių grupes: pirmąją grupę galėtų sudaryti dvivalenčių, o antrąją trivalenčių mesti veiksmažodžių reikšmės Veiksmą, reiškiamą dvivalenčiu veiksmažodžiu mesti, paprastai atlieka aktyvus veikėjas. Semantinė veiksmo atlikėjo funkcija, kurią lemia veiksmo reikšmės veiksmažodžiai, semantinių vaidmenų terminais tariant, vadinama agentu. Tik palyginti nedidelės grupelės mesti veiksmažodžių

37 Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių veikėjas nėra aktyvus, o jo semantinę funkciją galima įvardyti kaip procesantą. Toks nevienodas veiksmo atlikėjų statusas signalizuoja, kad ir dvivalenčiai mesti veiksmažodžiai gali turėti ne vieną reikšmę Aktyvaus veiksmo subjektas sakiniuose realizuojamas asmenų pavadinimų vienaskaitos ir daugiskaitos vardininku. Šioje pozicijoje gali būti tikrinis, bendrinis daiktavardis arba juos pakeičiantis įvardis, pvz.: Onos sesuo metė mokslus ir pradėjo dirbti. Augis metė savo draugę dėl nesibaigiančių priekaištų. Argi Veronikai apsisuko galva, kad ji metė darbą fabrike? paklausė Ignas. Veiksmažodžių reiškiamo veiksmo veikėjas objektą veikia aktyviai, todėl visų šių veiksmažodžių mesti reikšmėse galima skirti bendrus skiriamuosius komponentus (SK) asmuo ir aktyviai veikti. Tos veiklos padariniai, kaip bus matyti toliau, gali būti įvairūs, bet iš subjekto požymių jokių kitų SK nustatyti negalima Pasyvaus veiksmo subjektas reiškiamas gyvų būtybių ar augalų pavadinimais, pvz.: Vaikas jau dantelius meta. Šventoriaus klevai meta lapus. Seni briedžiai ragus meta anksčiau. Tokie veikėjai nė kiek nesistengia, nerodo jokių valios pastangų veiksmui atlikti, o veiksmas, nusakomas veiksmažodžiu mesti, vyksta savaime. Tokį veiksmą nusakančių veiksmažodžių reikšmėje galima skirti SK gyvas organizmas ir veikti be pastangų. Taigi vien subjekto analizė leidžia skirti dvi dvivalenčio veiksmažodžio mesti reikšmes: vienas iš jų reiškia aktyvų, kitas savaiminį veiksmą Veiksmažodžių, kurių reiškiamo veiksmo subjektas yra aktyvus, objektas reiškiamas arba a) vardažodžio galininko linksniu, arba b) veiksmažodžio bendratimi, pvz.: a) Nejaugi Vaiva draugužį metė? negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Mesiu sviestą žibalu atsiduoda. Aldutė, negalėdama atleisti savo bendradarbiams, metė darbą. b) Ruošdamasi kelionei vėl mečiau rūkyti. Gediminas metė sportuoti ir pradėjo dirbti. Supykau, kad ji metė lankyti vairavimo kursus. 37

38 38 Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių Vien gramatinė objekto raiška nedaug ką pasako apie veiksmažodžio mesti reikšmę. Mat dažname sakinyje daiktavardį galima pakeisti veiksmažodžiu (mesti sportą ir sportuoti, mesti darbą ir dirbti). Svarbiau išsiaiškinti, kokiai leksinei grupei priklauso objektą nusakantis žodis ir koks yra konkretus objekto ir subjekto santykis. Bendras visų veiksmažodžių objekto ir subjekto santykis yra aiškiai neigiamas, nes aktyvaus veiksmo rezultatas nutrauktas jų tarpusavio ryšys. Todėl jau minėtą bendrą aktyvaus veiksmo veiksmažodžių SK aktyviai veikti galima pakeisti į nutraukti turėtą ryšį. Atsižvelgiant į konkrečius objekto ir subjeko santykius, jis dar turėtų būti tikslinamas. Jei objekto pozicijoje yra daiktavardžio ar įvardžio galininkas, objektą reiškiantis žodis priklauso: a 1 ) leksinei asmenų pavadinimų (ar jų pakaitų) grupei, pvz.: metė žmoną, metė Augį, metė ją; a 2 ) darbo ar kitokios veiklos pavadinimų grupei, pvz., mečiau aerobiką, mečiau mokslus, metė darbą, metė kunigystę; a 3 ) būdo ar fizinių savybių pavadinimų grupei, pvz.: metė išdidumą, meskime svorį; a 4 ) konkrečių daiktų, kurie dėl kokių nors priežasčių tapo nereikalingi, pavadinimų grupei, pvz.: mesk sviestą, mesk sulūžusius stalus. Pirmosios grupelės objekto žodžiais visada eina tokio asmens, kuris subjektui buvo labai artimas (jo sutuoktinis, mylimasis, draugas ar pan.), pavadinimas. Jei veiksmas krypsta į tokį asmenį, jį nusakantis veiksmažodis reiškia nutraukti ryšį su buvusiu artimu asmeniu. Antrosios grupelės objekto žodžiais nusakoma veikla, kurioje subjektas toliau nebenori ar negali dalyvauti. Galima teigti, kad šie veiksmažodžiai reiškia nutraukti įprastą veiklą. Trečiosios grupelės objekto pozicijoje yra žodžiai, nusakantys būdo ar fizinę savybę, kurios subjektas nenori ar negali toliau turėti. Tokio tipo objektą turintys veiksmažodžiai reiškia atsisakyti turėti kokį nors bruožą ar savybę. Ketvirtosios grupelės objekto pozicijoje yra žodžiai, nusakantys daiktus, kurių subjektui nebereikia ir kuriais jis nori atsikratyti. Į jį nukreipto veiksmo veiksmažodžiai reiškia atsisakyti turėti kokį nebereikalingą daiktą (beje, šią reikšmę paryškina kartais įterpiamas fakultatyvusis valentingumo narys, pvz.: Mesiu lauk tas supuvusias bulves). Jei objekto pozicijoje yra bendratis, objektą reiškiantis žodis priklauso: a 5 ) kokią nors veiklą, užsiėmimą reiškiančių veiksmažodžių grupei, pvz., metė sportuoti, spausdinti, lankyti mokyklą; a 6 ) nepriimtiną, veikėjui kenksmingą veiksmą reiškiančių veiksmažodžių grupei, pvz., metė gerti, rūkyti,

39 Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių šlaistytis. Taigi galima teigti, kad, jei veiksmas nukreiptas į vienokią ar kitokią veiklą, ją nusakantis veiksmažodis reiškia atsisakyti kokios nors veiklos. Veiksmažodžio mesti objektinis partneris, išreikštas darbo ar veiklos pavadinimų galininko linksniu (a 2 ) ir veiksmažodžio bendratimi (a 5 ir a 6 ), semantiškai niekuo nesiskiria (tai dar kartą patvirtina teiginį, kad partnerių gramatinė raiška veiksmažodžių reikšmei turi mažesnę įtaką nei jų leksinė reikšmė). Todėl abiem atvejais čia galima konstatuoti tą pačią veiksmažodžio mesti reikšmę nutraukti kokią nors veiklą ar veiksmą Veiksmažodžių, kurių reiškiamo veiksmo subjektas yra pasyvus, objektinio partnerio leksinė raiška kūno ar augalo dalies pavadinimai (pvz.: elniai meta ragus; vaikas dantis meta, pupa sėklos nemeta ir kt.). Veiksmažodžių reiškiamo veiksmo subjektas ir objektas susiję partityviniais santykiais: objektas yra tam tikra subjekto dalis. Sakiniuose atkuriama situacija, kurioje atidalijama kūno ar organizmo dalis arba jos nevalingai netenkama, tačiau ji turi savybę atsirasti iš naujo (nauja). Tuo remiantis būtų galima suformuluoti tokią mesti reikšmę: gyvam organizmui netekti kurios nors savo dalies tam tikram laikui. 2. Trivalenčiai mesti veiksmažodžiai turi tris būtinuosius valentingumo partnerius: subjektinį, objektinį ir adverbialinį Subjektinio šių veiksmažodžių partnerio gramatinė raiška, leksinė reikšmė ir semantinis vaidmuo lygiai toks pats, kaip ir aktyvaus veiksmo dvivalenčių veiksmažodžių: tai agento vaidmenį atliekantys asmenų pavadinimai, sakinyje realizuojami vienaskaitos ir daugiskaitos vardininku, pvz.: Petras metė akmenį į mokytojo langus. Jis metė mane ant žemės. Šeimininkas meta mus iš buto. Galimi personifikacijos atvejai, kai asmens savybės priskiriamos gamtos reiškiniams. Tačiau šiuo atveju labiau tinka kalbėti apie perkeltinę veiksmažodžio vartoseną, o ne apie savarankišką reikšmę, pvz.: Saulutė prabėgdama metė spindulį į mano langelį. Balkšvas mėnuo metė pro langą šviesos nuotrupas. Taigi subjekto analizė rodo, kad tiesiogine reikšme vartojami trivalenčiai veiksmažodžiai turi tuos pačius bendruosius SK, kaip ir dvivalenčiai, būtent: asmuo ir aktyviai veikti. 39

40 40 Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių 2.2. Kaip rodo dauguma pavyzdžių, trivalenčių veiksmažodžių objekto pozicijoje dažniausiai atsiduria konkrečių tam tikrą masę (svorį) turinčių dalykų pavadinimai. Tie dalykai tikrovės situacijoje keičia savo buvimo vietą, nes asmuo priverčia juos judėti. Semantinis tokių objektų pavadinimų vaidmuo movantas, pvz.: Mečiau obuolį į kaimynų langą. Nebūtinai reikėjo greičiau bėgioti ir toliau mesti ietį nei kiti. Šiuo atveju subjektą ir objektą sieja aiškus fizinis kontaktas: objektas, paleistas iš subjekto rankų ar jų veikiamas, juda oru ir atsiduria kitoje vietoje nei buvo. Todėl tokių veiksmažodžių reikšmėje aktyvaus veiksmo komponentą galima patikslinti taip: veikti, kad kas, paleistas rankomis ar iš rankų, judėtų oru. Kitas reiškiamo veiksmo objektas gali būti ir asmuo (semantinė jo funkcija lieka ta pati movantas), tačiau jį subjektas verčia keisti ne fizinę, o socialinę padėtį, pvz.: Naujieji darbdaviai meta pagyvenusias moteris iš darbo. Šeimininkas meta mus iš buto. Objektas subjektui darosi nebereikalingas, jis turi išeiti iš gyvenamosios vietos ar palikti užimamas pareigas. Šiuo atveju negalima įžvelgti kokio nors būtino fizinio subjekto ir objekto kontakto, veiksmas vykdomas taikant moralinę prievartą. Taigi šią situaciją perteikiančiuose sakiniuose išryškėja dar viena mesti reikšmė veikti, kad asmuo būtų priverstas palikti turėtą vietą ar padėtį Labai svarbus ir trivalenčių veiksmažodžių reikšmei būtinas trečiasis aktantas. Jį praleidus sakinys gali būti nesuprastas ar suprastas klaidingai. Pavyzdžiui, sakinio Albertas meta Marcelę predikatą būtų galima suprasti tik pirmąja dvivalenčių veiksmažodžių reikšme asmeniui nutraukti ryšį su buvusiu artimu asmeniu. Tačiau kai atsiranda trečiasis aktantas, veiksmažodžio mesti reikšmė visiškai pasikeičia: sakinyje Albertas meta Marcelę į pusnį trečiasis aktantas suteikia naudingos informacijos apie metamo objekto judėjimo kryptį, o sakinyje Senelis metė vilkui vieną avelę informuojama apie veiksmo adresatą Dažniausias trečiojo aktanto semantinis vaidmuo yra direktyvas. Jis gali rodyti veiksmo kryptį, trajektoriją, jo pradžios ar pabaigos

41 Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių tašką, pvz.: Mečiau akmenį per stogą. Visi matė, kaip vaikas metė nuo stalo sąsiuvinį ant žemės. Kai kuriuose sakiniuose būtinai pabrėžiama veiksmo kryptis žemyn, pvz.: Įsiutęs mečiau žmoną ant žemės. Einam šieno iš vežimo mesti. Pastarojo sakinio mintis gali būti perteikta ir dvivalenčiu, ir trivalenčiu veiksmažodžiu. Dvivalentis veiksmažodis būtų tada, jei veiksmo objektu eitų metonimine reikšme pavartotas kokios nors talpos pavadinimas, pvz.: Dabar broliai dobilų vežimą meta. Einam šieno vežimą mesti. Aišku, kad ir šiuo atveju aktyvus subjektas kokiu nors įrankiu ar rankomis objektą nukreipia žemyn. Tačiau žodis vežimas šiuo atveju įvardija ne pačią talpą, ne patį vežimą, o jo turinį. Semantinė tokių sakinių interpretacija gali būti lygiai tokia pati, kaip ir sinonimiškų pasakymų, kuriuose veiksmažodis mesti jau yra aiškiai trivalentis: Broliai meta dobilus iš vežimo; Einam šieno iš vežimo mesti. Todėl metoniminė objektinio žodžio vartosena neleidžia skirti kokios nors atskiros veiksmažodžio reikšmės. Gana dažnai direktyvas nurodo ne tiek kryptį ar trajektoriją, kiek konkrečią vietą, kurią objektas turėtų pasiekti, pvz.: Žukauskas meta kamuolį į krepšį. Mečiau gėlių puokštę į aktorę. Taigi visiškai pakanka pavyzdžių, rodančių, kad vienokio ar kitokio tipo direktyvas leidžia patikslinti trivalenčių veiksmažodžių, nusakančių aktyvaus asmens atliekamą fizinį veiksmą, reikšmę: asmeniui veikti rankomis tai, kas judėtų oru tam tikra kryptimi ar į ką nors pataikytų. Direktyvas būtinas ir tais atvejais, kai asmuo verčiamas keisti ne fizinę, o socialinę padėtį. Paprastai juo nurodomas pradinis, o kartais ir galinis krypties taškas, pvz.: Naujieji savininkai meta gyventojus iš namų į gatvę Pasitaiko nemažai pavyzdžių, kai trečiasis aktantas atlieka ne direktyvo, o kitokią beneficiento semantinę funkciją, nes žymi adresatą, gavėją, kurio naudai ar nenaudai atliekamas veiksmas. Toks aktantas paprastai reiškiamas gyvų būtybių pavadinimų naudininko linksniu: Jis metė apelsiną draugui. Dovilė meta kamuolį Astai. Mėsą tada šunims mesk. 41

42 42 Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių Vargu ar tokia trečiojo aktanto funkcija iš esmės pakeistų pateiktą veiksmažodžio mesti reikšmę. Gal jos aiškinimą būtų galima tik papildyti: asmeniui veikti rankomis tai, kas judėtų oru tam tikra kryptimi, į ką nors pataikytų ar kam nors atitektų Pasitaiko situacijų, kuriose akcentuojama objekto specifika (tam tikras įrankis) ir būtina veiksmo kryptis į tam tikrą vandens telkinį (šis kartais net neįvardijamas, bet aiškiai numanomas), pvz.: Meskim tinklus į jūrą. Mesk aukso inkarėlį į vandenėlį. Eik pas marias, mesk meškerę. Dėl ypatingos leksinės veiksmažodžio aplinkos šiuose sakiniuose galima būtų įžiūrėti ir atskirą mesti reikšmę: asmeniui veikti, kad tam tikras įrankis būtų nuleistas į vandens telkinį. 3. Valentingumo tyrimas leido nustatyti tokias tiesiogines dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje vartojamo veiksmažodžio mesti (A. dvivalenčio ir B. trivalenčio) reikšmes: A. 1. asmeniui nutraukti ryšį su buvusiu artimu asmeniu : Jonas metė žmoną ir vaikus. 2. asmeniui nutraukti kokią nors veiklą : Jis metė rūkyti ir gerti. Vaikinas metė sportą. 3. asmeniui atsisakyti turėti kokį bruožą ar savybę : Meskite pavydą ir pyktį. Mesti svorį vis dar aktualu. 4. asmeniui atsisakyti turėti kokį nebereikalingą daiktą : Mesiu tą sviestą žibalu atsiduoda. Meskite tuos senus baldus. 5. gyvam organizmui netekti savo dalies tam tikram laikui : Vaikas jau meta dantis. Klevai meta lapus. B. 6. asmeniui veikti rankomis tai, kas judėtų oru tam tikra kryptimi, į ką nors pataikytų ar kam nors atitektų : Mesk akmenį per stogą; Aš į jį metu duona, o jis į mane akmeniu. 7. asmeniui veikti rankomis tai, kas kristų ar leistųsi žemyn : Broliai meta dobilus iš vežimo. 8. asmeniui veikti, kad tam tikras įrankis būtų nuleistas į vandens telkinį : Meskite tinklus į jūrą. 9. asmeniui veikti tai, kas turi palikti esamą padėtį ar vietą : Šeimininkas meta mus iš buto. Išsiaiškinus šių reikšmių komponentinę sudėtį, galima teigti, kad visàs jas sieja bendras semantinis ryšio tarp subjekto ir objekto nutraukimo komponentas: veiksmo atlikėjas, turėjęs savo rankose ar kaip kitaip jam priklausantį objektą, nuo savęs jį atskiria, atitolina. Dvivalentės mesti leksemos paprastai reiškia socialinį, daugiausia vidinių paskatų motyvuotą

43 Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių atskirties veiksmą (išskyrus 5-ąją reikšmę), trivalentės fizinį, dažniausiai rankomis atliekamą veiksmą (išskyrus 9-ąją reikšmę, kuriai SK fiziškai nėra relevantiškas). Šie skiriamieji reikšmių požymiai yra labai svarbūs sudarant sinonimines įvairiomis reikšmėmis vartojamo veiksmažodžio mesti eiles. 43 Ve i k s m a ž o d ž i o m e s t i s a n t y k i s s u s i n o n i m a i s Žodynuose, įvairiuose tekstuose ir stebėsenos būdu bendrinėje lietuvių kalboje rasti tokie nustatytomis tiesioginėmis reikšmėmis vartojamo veiksmažodžio mesti sinonimai (jie surašyti abėcėlės tvarka): mesti 1 apleisti, atsikratyti, atsisakyti, nusigręžti (prk.), palikti mesti 2 atsikratyti, atsisakyti, liautis, nustoti, palikti mesti 3 atsisakyti, atsikratyti mesti 4 atsikratyti, netekti mesti 5 atsikratyti, netekti mesti 6 blokšti, leisti, sviesti, šveisti (prk.), tėkšti mesti 7 drėbti, sviesti, tėkšti, versti mesti 8 leisti, sviesti mesti 9 sviesti, varyti, vyti Rastuosius sinonimus gretinant paporiui su visomis reikšmėmis vartojamu veiksmažodžiu mesti, nustatyti jų skiriamieji požymiai. Vieni veiksmažodžiai nuo mesti skiriasi veiksmo atlikimo priežastimi, kiti veiksmo vieta ar kryptimi, treti veiksmo vykimo būdu ar intensyvumu, ketvirti papildomu emociniu vertinimu, penkti junglumo išgalėmis ir t. t. Pavyzdžiui, mesti 1 visiškai nesiskiria nuo palikti reikšmės, tačiau jų sinonimas atsikratyti reiškia intensyvesnį ir su didesniu neigiamu emociniu santykiu (galbūt pykčiu) atliekamą veiksmą, o atsisakyti ir nusigręžti šioje sinonimų eilėje rodo švelnesnį subjekto ir objekto santykį; palyginus mesti 2 ir jo sinonimų vartoseną tos pačios reikšmės junginiuose (mesti sportą, atsisakyti sporto, palikti sportą, liautis sportuoti, nustoti sportuoti), nesunku įžiūrėti didelį sinonimų reikšmių artumą (faktiškai jie skiriasi tik galėjimu jungtis su daiktavardžiais ar su veiksmažodžiais); mesti 6 ir mesti 7 reikšmės neturi aiškios krypties semantinio komponento, bet kaip tik toks SK būdingas jų sinonimams: blokšti reiškia veiksmo kryptį žemyn ir į šalį, drėbti, tėkšti kryptį į žemyn; visiems šiems trims veiksmažodžiams būdinga ir

44 44 Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių intensyvaus, šiurkštaus veiksmo reikšmė. Detali gretinamoji analizė leido nustatyti, kad glaudžiausias semantinis ryšys mesti 1 sieja su veiksmažodžiu palikti; mesti 2 net su keliais veiksmažodžiais (palikti, liautis, nustoti); mesti 3 ir mesti 4 su atsikratyti; mesti 5 su netekti; mesti 6 ir mesti 7 su sviesti; mesti 8 su leisti, o mesti 9 su varyti. Tačiau šalia šių artimiausios reikšmės sinonimų yra ir kitų, pasikartojančių keliose sinonimų eilėse: trivalenčių mesti veiksmažodžių sinonimų eilėse visur galima rasti sviesti, o tarp dvivalenčių mesti sinonimų kartojasi atsisakyti, atsikratyti, palikti. Taigi skirtingus sinonimus turi ne kiekviena atskira mesti reikšmė, o tam tikros reikšmių grupės, kurias sieja svarbus diferencinis SK. Išnagrinėti veiksmažodžių vartosenos pavyzdžiai rodo, kad iš esmės skiriasi dvivalenčių ir trivalenčių veiksmažodžio mesti sinonimai. Kaip jau buvo minėta, juos sieja tik bendrasis subjekto ir objekto atskirties, ryšio nutraukimo SK, bet dvivalenčiai veiksmažodžiai nereiškia fizinio veiksmo, o visi trivalenčiai veiksmažodžiai reiškia fiziškai veikiamo objekto judėjimą ar padėties keitimą. Taigi atliktas tyrimas tik iš dalies patvirtina plačiai žinomą teiginį, kad kiekviena reikšme vartojamas daugiareikšmis žodis turi vis kitų sinonimų. Atrodo, jau galima būtų daryti išvadą, jog aptariamasis teiginys nepaneigiamas tik tais atvejais, kai iš esmės skiriasi atskiromis reikšmėmis vartojamų veiksmažodžių valentingumas (jo tipas, semantiniai partnerių vaidmenys, kartais ir jų leksinė raiška). Tačiau šią išvadą dar turėtų patvirtinti daugelio kitų žodžių semantinės struktūros tyrimas. Deja, šiuo aspektu kol kas lietuvių kalbotyroje detaliau ištirti tik tokie veiksmažodžiai, kurie, pavartoti keliomis reikšmėmis, gali reikšti ir aktyvų, ir savaiminį veiksmą arba ir aktyvų veiksmą, ir būseną (tokie, kaip degti, durti, kepti, virti). Pavyzdžiui, veiksmažodis degti, vartojamas reikšme būti ugnies veikiamam (Vasarą dažnai dega miškai), yra vienvalentis ir reiškia vyksmą (procesą); jo sinonimai liepsnoti pleškėti, plieksti, rusenti skiriasi to reiškiamo vyksmo intensyvumo laipsniu; tas pats žodis, vartojamas reikšme daryti, kad ugnis pradėtų veikti (Tėvas vakarais dega žiburį), yra dvivalentis ir reiškia aktyvų į objektą nukreiptą veiksmą; jo sinonimai jau visiškai kiti, pvz.: kurti, žiebti. Jų analizė iš tiesų patvirtina veiksmažodžio mesti tyrimo išvadą. Tačiau tam, kad tokia išvada leistų paneigti aptariamąjį leksinės semantikos teiginį, reikia ištirti kad ir tokių veiksmažodžių, kaip dėti, ėsti, laužti, leisti, traukti, versti ir kt., daugiareikšmiškumo ir sinonimijos santy-

45 Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių kį. Tokie tyrimai dar argumentuočiau patvirtintų ir didelę veiksmažodžių junglumo įtaką leksinei semantikai apskritai. 45 L i t e r a t ū r a Apresjan Апресян. Лексическая семантика. Синонимические средства языка. Москва: Наука. Atrušina 1999 Г. Б. Aтрушина, О. В. Афанасьева, Н. Н. Морозова. Лексикология английского языка. Учеб. пособие для студентов. Москва: Дрофа. Benveniste 1974 Э[миль Б т Бенвенист. Общая лингвистика. Москва: Прогресс. Jackson 2001 Howard Jackson & E. Etiene Zé Amvela. Words, Meaning and Vocabulary. London, New York: Continuum. Jakaitienė 1980 Evalda Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas. Jakaitienė 1986 Evalda Jakaitienė. Ką ir kaip reiškia žodžiai. Vilnius: Mokslas. Jakaitienė 1988 Evalda Jakaitienė. Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas. Jakaitienė 2005 Evalda Jakaitienė. Leksikografiija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kobozeva 2000 И[ а рина М а л а М[ихайлова б з а. Кобозева. Лингвистическая семантика. Москва: Эдиториал УРСС. Laua 1981 A[lise Laua. Latviešu leksikoloģija. Rīga: Zvaigzne. Lyberis 1981 Antanas Lyberis. Sinonimų žodynas. Vilnius: Mokslas. Ufimceva 1986 А[нна А[нфилофьевна Уфимцева. Лексическое значение. Москва: Наука. Župerka 1983 Kazimieras Župerka. Lietuvių kalbos stilistika. Vilnius: Mokslas. Evalda Jakaitienė POLYSEMY AND SYNONYMY: THEIR INTERDEPENDENCE Summar y Analysis of the semantic structure of Lithuanian polysemous verbs raises doubts concerning the oft-repeated statement in lexical semantics that the separate meanings of a polysemous word have a different set of synonyms. The author of the paper pursues the aim of verifying such statements on the basis of the semantic analysis of the Lithuanian verb mesti. The meanings of a polysemous word are linked by the recurrent semantic components (semes) in the semantic structure of each meaning. To identify such semes and their hierarchy and to understand the relationship between the different meanings of a polysemous word, it is necessary to make a detailed analysis of the valency of the word. The paper presents the

46 46 Evalda Jakaitienė Dėl sinonimijos ir daugiareikšmiškumo santykių results of the valency analysis of the verb mesti on the basis of the data of the Lithuanian Corpus Donelaitis ( The aforementioned analysis makes it possible to distinguish 9 (nonmetaphoric) meanings of the verb mesti linked by the semantic component described as to distance, to separate. All the nine meanings fall into two groups, which is determined by the nature of the agent and the object of the action and their relations: all the meanings of the first group denote a physical action (performed, most often, by the arm or hand); the processes denoted by the meanings of the second group are induced by the inner position and attitude of the agent towards an intangible object. The difference between the meanings of the two groups of the verb mesti is reflected in the different valency of the verb: physical relations between the agent and object entail a three-valent semantic and syntactic structure of the verb, whereas the social relations between the agent and the object require two-valent structures. The distinctive features of the meanings within the two groups depend mostly on the lexical expression of the agent and the object and their influence on the valency of the verb is insignificant. Analysis of the synonymic groups of the verb mesti revealed that the two semes, physical and social, determine the nature of its synonyms and also divide them into two groups: the synonyms of the two-valent verb mesti denote a process, which is never a physical action, whereas the synonyms of the three-valent verb mesti denote the movement of a physical object caused by the agent. Thus, it is not quite true that the synonyms of individual meanings of a polysemous word are always different; it is more likely that the difference in the set of synonyms can be noted between groups of individual meanings of a polysemous word, which are united by a common distinctive semantic component. The relevance of the conclusion should be tested on the basis of detailed analyses of other polysemous verbs.

47 RES HUMANITARIAE II ISSN Audronė Kaukienė Klaipėdos universiteto profesorė, habilituota daktarė, Baltistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja. Moksliniai interesai: kalbos istorija, ypač veiksmažodžio istorija, baltistika. Adresas: Herkaus Manto g. 84, LT Klaipėda. El. paštas: Audronė Kaukienė: Dr. Habil., Professor of Centre of Baltic Studies, University of Klaipėda. Research interests: history of language, esp. history of the verb, Baltic studies. Address: Herkaus Manto st. 84, LT Klaipėda. Audronė Kaukienė Klaipėdos universitetas Š A K N I E S G A L O n K I L M Ė pinti T I P O V E I K S M A Ž O D Ž I U O S E Anotacija Straipsnyje tiriami vieno struktūrinio tipo veiksmažodžiai, kurių šaknis baigiasi n (dabartinėje kalboje šie veiksmažodžiai sudaro gana vieningą grupę). Aiškinamasi, kokiu būdu formavosi jų šaknys, kokios kilmės yra šaknies galo priebalsis n ar jis nuo seno priklauso šakniai, ar yra ją išplečiantis elementas. Jei n yra vėliau priaugęs prie šaknies, siekiama nustatyti, kokia jo kilmė ir senoji funkcija. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: veiksmažodis, etimologija, šaknis, priesaginis formantas, plėtiklis. Abstract The article analyzes verbs of a single structure whose roots end in n and which comprise a rather uniform group in the current language. Clarification is sought on how these roots evolved and what the origin of consonantal root final n is has it belonged to the root from ancient times, or is it an expanded element? If n later melded with the root, elucidation of its origin and old function is sought. KEY WORDS: verb, etymology, root, suffixal formative, complement.

48 48 Audronė Kaukienė Šaknies galo n kilmė pinti tipo veiksmažodžiuose Į va d a s Veiksmažodžiai, kurių šaknys baigiasi sonantais, o tarp pagrindinių formų yra kiekybinė balsių kaita (tipas CVR / Cv R), rytų baltų kalbose paprastai yra ia-kamieniai, pvz.: spi ria spy rė, du ria dū rė, ka ria ko rė ir pan. Tačiau tarp jų pasitaiko ir a-kamienių. Tai priklauso nuo šaknies balsio ir nuo šaknies galo priebalsio. Kai kurių pavyzdžių tik tarminės formos a-kamienės (se mia se ma, stu mia stu ma), o kai kurie yra a-kamieniai ir bendrinėje kalboje (pi la, i ma). Struktūrinio tipo tri na try nė (su šaknies galo n) veiksmažodžiai visi yra a-kamieniai. Tuo jie skiriasi nuo kitų veiksmažodžių ir yra įdomus tyrimo objektas. Tyr imų tikslas ir uždaviniai Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kaip susidarė aptariamasis tipas, kokį vaidmenį formuojantis veiksmažodžių struktūrai turėjo šaknies galo priebalsis n. Kadangi šio n kilmė lingvistų aiškinama gana įvairiai, tyrinėjami ne atskiri pavyzdžiai, kaip dažniausiai būdavo daroma, o vienoje vietoje aptariami visi pi nti tipo veiksmažodžiai. Pirmiausia suregistruoti visi pi na py nė tipo veiksmažodžiai, aptariant jų vartojimą, paplitimą tarmėse. Nurodomi lietuviškųjų pavyzdžių etimologiniai atitikmenys giminiškose kalbose, kartais ir jų vediniai, padedantys rekonstruoti indoeuropietiškosios šaknies struktūrą ir reikšmę. Po to apžvelgtieji pavyzdžiai grupuojami pagal šaknies susidarymo būdus; nustatoma šaknies galo n kilmė ir funkcija. Objektas Cin-a Cīn-ė tipo a-kamienių veiksmažodžių lietuvių kalboje yra gana daug: 6 pagrindiniai, vartojami bendrinėje kalboje ir daugelyje tarmių, ir 5 tarminiai, užrašyti nedideliame tarmių plote. 1. Pav y z d ž i ų r e g i s t r a s Pa g r i n d i n i a i v e i k s m a ž o d ž i a i ( P ) Pagrindiniai veiksmažodžiai, vartojami bendrinėje kalboje ir daugelyje tarmių, užfiksuoti Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, yra 6: gi nti, mi nti, pi nti, ti nti, ski nti, tri nti. 1) gi nti, gi na, gy nė (2 gi nti, gi na, gy nė stengtis atremti puolimą; saugoti, užstoti nuo pavojaus, įrodinėti savo nuomonę, savo teiginius, užstoti

49 Audronė Kaukienė Šaknies galo n kilmė pinti tipo veiksmažodžiuose teisme, drausti ; 2 gi ntis, -asi, gy nėsi (DŽ 175) ir 2 gi nti, gi na, gy nė vaduoti kam užpuolus, atremti puolimą, įrodinėti ką teiginiais, užstoti, saugoti, baidyti, varyti, drausti, neduoti, tvirtinti, savo nuomonės laikytis, neigti, ginčyti, refl. neprisipažinti, atremti kaltinimą, saugoti puodą, kad neišbėgtų (LKŽ III 325)). DrTŽ atskira pozicija dar pateiktas pa-ginti, kurio reikšmė aiškinama kaip būti skaudžiam, neveikliam, tačiau pateiktajame sakinyje ko jos pagiǹtos prieš kokį o rų yra neveikiamasis būtojo laiko dalyvis, taigi DrTŽ semantinė rekonstrukcija kelia abejonių ir reikia visiškai sutikti su LKŽ sprendimu pa-ginti nuvarginti neišskirti kaip atskiro žodžio, o pateikti prie priešdėlinių gi nti formų. Kilęs iš tos pačios šaknies, kaip ir gin ti, ge na, gi nė varyti iš balt. *gen- / *gin- (gun-) ginti, varyti (*mušant, kertant) < ide. *g u hen- / *g u hn - mušant, kertant varyti (plg. 2. g u hen-(ə)- schlagen, Pokorny 491;*g u h en schlagen, LIV 194; *g u hen- sist, Karulis 1992). Vis dėlto panašius struktūrinius ir semantinius atitikmenis kitose baltų kalbose turi tik gin ti, ge na: la. dzi t, dzȩnu, dzinu, pr. guntwei varyti, gunnimai varome, s. sl. žěnǫ, gъnati varyti, žьnj, žęti pjauti, kirsti (javus), het. ku-en-zi, pl. ku-na-an-zi muša, s. i. ha nti, pl. ghna nti, ha nati muša, žudo, ved. ji ghnate muša, gr. θει νω (*g u hen-į -ō) mušu, lo. de-fendō 3 ginu, atmušu ir kt. Greta veiksmažodžio gi nti, gi na tokių atitikmenų nėra ir jį galima laikyti lietuvišku naujadaru, kuris vartojamas visose lietuvių tarmėse. 2) 1 mi nti, mi na, my nė spaudyti kojomis, trypti, statyti koją, stotis, remtis kojomis, skirti pluoštą nuo spalių, apdoroti, minkštinti, spausti pakoją, paminą, eiti, žingsniuoti, sangr. ryt. eiti imtynių, imtis, šiaip taip gyventi, verstis (DŽ 401); 1 mi nti, mi na me na, my nė trypti, mindyti, statyti koją, stotis, remtis kojomis, prk. žeminti, niekinti, avėti, nešioti, spausti kojomis kraunant, dedant (vežimą, stirtą...), kojomis ar kokiu įrankiu minkyti, maišyti (molį, durpes), minkštinti, daryti tinkamą, dirbti (odą, kailį), skirti pluoštą nuo spalių, laužyti (linus, kanapes), spausti pakoją, paminą (verpiant, audžiant, grojant ir pan.), eiti, žingsniuoti, refl. eiti imtynių, imtis, ristis, grumtis, kovoti, refl. prk. šiaip taip gyventi, verstis, vaisinti (paukščius) (LKŽ VIII 232) : la. mi t, minu miņu, minu mi nu minti < balt. *mi n- (/ *men-) minti, trypti, plg. dar vedinius lie. mi ndyti, mi ndo, my nioti (my nioti), la. mi dît, -u, -i ju mindyti, mi stīt (î), -u, -i ju, minti (linus), mi ņât, -a ju mindžioti, trypti, pr. mynix Gerber (odminys). 49

50 50 Audronė Kaukienė Šaknies galo n kilmė pinti tipo veiksmažodžiuose Yra atitikmenų slavų kalbose: s. sl. mьn, męti comprimere (r. мять, мну spausti, minkyti, le. miąc, mnę minkyti, trinti, bulg. мь на mušti; laužyti, minkyti (kanapės stiebus), s-kr. mete, menem minkyti, minkštinti; mušti, slovėn. mę ti, ma nem trinti (rankas, akis); delsti ). Kitose giminiškose kalbose tik vediniai: gr. ματε ω (*mn -teu -ō iš *mn -t-os sumintas, sutryptas ) minu, air. men miltai, val. mathr proculcatio ; kai kurie autoriai kaip giminaitį dar pateikia ir s. i. carmamna h odminys (Fraenkel I, 455, Pokorny 726), tačiau -mnah gali būti kilęs ne iš šaknies *men-, o atsiradęs iš *-mla- dėl disimiliacijos (žr. Mayrhofer I, 379; Vasmer III, 18 19). Galima atkurti ide. *men- / *mn - minti, minkyti, spausti, trinti (2 men- treten, zertreten, zusammendrücken, Pokorny 726; *menh treten, stampfen, LIV 394; *men- mīt, saspiest zudumpakāpe *mn - > b. min-, Karulis I, 1992, 600). 3) pi nti, pi na, py nė daryti kokį daiktą suvejant, kaišiojant, langeliais tverti, raizgyti, prk. nenuosekliai, be sąryšio kalbėti (DŽ 557); pi nti, pi na pe na pi nti, py nė daryti kokį daiktą, perkaišant kuo, dėti į pynę, daryti kasą, jungti į pynę, vainiką, perkaišant užraizgyti, raizgyti, painioti, refl. maišytis, painiotis, refl. landžioti kaitaliojantis (šokant), refl. sumišai kartu būti, jungtis, prasimanant sukti, painiai kalbėti, pasakoti, klastingai veikti, turint tikslą kam pakenkti; regzti intrigas (LKŽ IX 1053) : la. pît (i ), pinu, pinu pinti, plg. dar vedinius lie. py nioti, pin(i)o ti, pa inioti, la. piņâtiês painiotis (po kojom), sa-pīņât, lie. pa ntis, pynė, pe ntis, la. pîne, pr. panto Fesel, pentis, pintis kelias [* tai, kas išpinta (išklota) kuo, Mažiulis III, ]. Balt. *pi n- / *pen- pinti turi atitikmenų kitose kalbose: s. sl. pęti, pьn ( *tempti ) > spirti (r. пять, пну spirti, le. piąc, če. pi ti, pnouti, pnu vyti, pinti (vediniai s. sl. p to, pęta, r. путо, пята pančiai ), arm. henum, aor. hanay, henum, aor. heni austi, susiūti, go., sva. spinnan verpti (sva. spannen įtempti ), gr. πε νομαι įsitempiu, stengiuosi (πο νος pastangos, darbas ), gal ir alb. pendë, pëndë pora jaučių; jungas (iš *pentā *Gespann ). Visi šie žodžiai pratęsia šaknį ide. *(s)pen- / *(s)pn - tempti, verpti (1. (s)pen-(d-) ziehen, spannen und spinnen, Pokorny 750; *(s)penh 1 ziehen, spannen, LIV 527; *(s)pen- / *pn - vilkt, stiept, vērpt, Karulis II, 1992, 56 57; *(s)pen- / *(s)pn - (su)pinti, (su)sukti, Mažiulis III, ).

51 Audronė Kaukienė Šaknies galo n kilmė pinti tipo veiksmažodžiuose 4) ski nti, ski na, sky nė atskirti laužiant šakutę, žiedą, vaisių ir kt., rėkšti, medžius, krūmus kirsti, šalinti kliūtis,,,veržtis, skverbtis, prk. žudyti, naikinti, griauti (DŽ 704); ski nti (sky ti), ski na ske na ski ma, sky nė atskirti šakutę, stiebelį, lapą, žiedą, vaisių nuo viso augalo, rėkšti, raškyti, kirsti, kapoti (mišką, krūmus), iškertant, iškapojant, išlaužant kuo apaugusį ruožą, daryti, taisyti (kelią), šalinti kliūtis (norint išeiti, prasiveržti), naikinti, žudyti, skilti ugnį (LKŽ XII 901) : la. šķît (i, i ), šķinu, šķinu šķīnu skinti, skabyti iš balt. *skin- / *sken- skinti plg. dar vedinius lie. skanu s, -i, la. skāns, ska ņš (ā ), -a rūgštus. Kitose kalbose atitikmenų nėra. Kaip aptariamojo veiksmažodžio giminaičiai paprastai pateikiami vediniai. Giminiškų kalbų pavyzdžiai paprastai pateikiami su konsonantiniais (dantiniais) plėtikliais, pvz.: sva. scintan plėšti, vvž. schinden dirti, plėšti, av. sčandayeiti suskaldo, sulaužo, n. pers. šikastan zerbrechen, s. sl. sk dъ menkas, vargšas (s. r. скудъ, r. ск дный) ir pan. (plg. Fraenkel II, 807; Vasmer III, 661 ir lit.). Be plėtiklio galima nurodyti nebent gr. kret. κατα-σκε νη er töte. Todėl bendros šaknies rekonstrukcija nėra visai patikima. Julius Pokornas minėtiems įvairių kalbų pavyzdžiams rekonstruoja (s)ken-(d-) abspalten; abgespaltene Haut, Schuppe, Rinde, tačiau prie jų lietuviškojo ski nti nepateikia (Pokorny 929), o LIV šios šaknies nėra. Šaknis, matyt, yra išplėsta (plg. Pokorny 929; Karulis II, 1992, 357). Bazinė šaknis greičiausiai ide. *sek- / *sk- pjauti, kirsti (plg. 2. se k- schneiden, Pokorny 895; *sekh abtrennen (schneiden, unterscheiden) atskirti, pjauti, LIV 475) > balt. *se k- rėžti, kirsti / strigti, smigti, plg. lie. (į)sėkti, *sėk(i)a, sėkė, (į)sėkti, *sėksta, sėko (į)strigti, (į)smigti (plačiau žr. Kaukienė 1991, 26 27). 5) ti nti, ti na, ty nė plakti dalgį, šnek. mušti, daužyti (DŽ 846); ti nti (ty ti), ti na te na, ty nė (ty nė) ti nė plakti (dalgį), mušti, pliekti, sparčiai eiti, minti (LKŽ XVI 389). Nors žodis užrašytas įvairiose Lietuvos vietose, tačiau jis vartojamas ne visose tarmėse (jo nėra DūnŽ, tačiau yra DrTŽ 409). Daugelyje vietovių dalgis ne tinamas, o plakamas. Lie. tinti paprastai atskiriamas nuo la. tît, tinu (tiņu), tinu (ā) (tīņu) vyti, sukti, supti, gaubti (pastarasis siejamas lie. ti nti, -sta, tę vas, tin klas, la. ti kls ir kildinamas iš šaknies *ten- tempti (žr. Fraenkel II, ). Tiesa, kai kurie kiti autoriai ti nti, ti na ir ti nti, -sta laiko giminiškais (plg. Skardžius 1943, 468; Leskien 1884, 350). Lietuviškojo veiksmažodžio giminaičiais laikomi s. sl. *tęti, *tьnǫ (le. ciąc, tnę schneiden, hauen, schlagen, s. če. tieti, tnu hau- 51

52 52 Audronė Kaukienė Šaknies galo n kilmė pinti tipo veiksmažodžiuose en, s. r. тяти, тьну mušti, kirsti ir kt.), gr. τα μνω, jon., dor. τε μνω, aor. ε ταμον, ε τεμον, perf. τε τμηκα schneiden, verhauen, zerspalten, lo. temnō, 3 verachten, verschmähen, air. tamnaim verstümmele ; baltų ir slavų kalbose *tinō < *tm nō (= gr. τα μνω). Juos visus galima kildinti iš ide. *tem- / *tm - kirsti, mušti (1. tem-, tend- schneiden, Pokorny 1063; *temh 1 schneiden, LIV 567). Šaknis dažnai išplečiama priebalsiu -d- (gr. τε νδω nenage, nasche, lo. tondeō, 2 abscheren, abschneiden ), matyt, dėl to atsiranda ne tik tokios rekonstrukcijos kaip *tend-, bet ir *ten- (plg. ten- schneiden, Hofmann 1950, 358). 6) trinti, trina, try nė braukyti paviršiumi spaudžiant, maigant smulkinti, grūsti, braukant tepti, dildyti parašytą tekstą, nubrėžtą liniją, daryti trynes, nuospaudas, glamžyti, raukšlėti, dildyti dėvint, prk. skalbti, vynioti siūlus (į šeivas), dėti uždarą, užkulą, šnek. be naudos ką daryti, gadinti (DŽ 857); tri nti (try ti), tri na tre na, try nė spaudžiant ką nors brūžinti į ką, spaudžiant kuo nors brūžinti, dildyti ką parašyta ar nubrėžta, braukiant ir spaudžiant daryti, kad įsigertų, įsiterptų, daryti paviršių lygų, gludinti, šlifuoti, gniaužiant, brūžuojant skalbti, mazgoti, grumdyti, žlugti, braukant, spaudant maigyti, gniaužyti, gniuždant smulkinti, trupinti, traiškyti, trėškiant naikinti, žudyti, graužti, kapoti, neduoti ramybės, prikaišioti, persekioti, trypti, trempti, mindžioti, spausti, mygti, remti, niurkyti, gniaužyti, refl. maigytis, lamdytis, grūstis, daryti nešvarų, tepti, murzinti, nuolat dėvėti, nešioti, iki skausmo brūžinti, graužti, vynioti siūlais (šeivas), brazduoti, tarkuoti, pjauti (pjūklu), dzirinti, dilinti, gardinti, uždaryti, kulti kuo, refl. meilinantis glaustytis, refl. menk. netikusiai meilautis, flirtuoti, nieko neveikiant būti, stoviniuoti, slampinėti, valkiotis, refl. šiaip taip gyventi, vargti, verstis, manytis, vilkinti, delsti, refl. nerimti, nenustygti, stengtis kur nors patekti, veržtis, nesutikti, nesutarti, smarkiai griežti, giedoti, refl. neršti, prk. trikdyti, prk. naikinti (38 reikšmės) (LKŽ XVI 866) : la. tri t, trinu triņu, trinu tri nu, pr. trinie grūmoja, *trint(wei) keršyti (: trinsnan kerštą ), plg. vedinius lie. try nioti, trainioti, la. triņât, -a ju, tri ņât, pr. trēnien grūmojimą, trintawinni keršytoja iš balt. *tri n- / *tren- trinti, grūmoti, keršyti (ME IV 242; Karulis 1992, 429; Mažiulis IV, ). Tolimesnėse kalbose lygiaverčių struktūrinių atliepinių nėra. Todėl daugelis tyrinėtojų šią baltišką šaknį kildina iš ide. *ter- / *tr - trinti (*ter- reiben, Fraenkel II, ; 3. ter-, terə- und teri-, trēi-, trī...

53 Audronė Kaukienė Šaknies galo n kilmė pinti tipo veiksmažodžiuose reiben, Pokorny 1071; *terh 1 bohren, reiben, LIV 5750), prie kurios prisijungė nosinis afiksas (vieni jį laiko sufiksu, kiti infiksu). Šios šaknies refleksai kitose kalbose: sl. *terti (r. тереть, le. trzec ir kt.), gr. τει ρω (iš *teri ō), lo. terō, 3 ir kt. Tiesioginis šios bazinės šaknies tęsinys lietuvių kalboje yra ti rti, tiria, ty rė, tik jo reikšmė gerokai nutolusi nuo senosios indoeuropietiškosios Ta r m i n i a i v e i k s m a ž o d ž i a i ( T ) Tarminiai veiksmažodžiai yra vartojami nedideliame tarmių plote ar užrašyti iš kurios vienos tarmės. Cin-a Cīn-ė tipo tarminių veiksmažodžių rasta 5. Pagal vartojimą ir kilmę jie sudaro dvi grupeles Ta ir Tb. Ta Du Ta grupės veiksmažodžiai (dri nti ir tvi nti) mažai kam žinomi, užrašyti paskirose tarmėse. 1) dri nti, dri na, dry nė plėšti, trinti, dėvėti (LKŽ II 721); visi pavyzdžiai iš Alsėdžių: Drabužius, batus driǹa Als.; Grindis išdry nė bešokant Als. Batus nudry nė, nunešiojo Als. Veiksmažodžio kilmę galima aiškinti dvejopai: a) jį galima laikyti imitatyviniu tri nti, tri na, try nė variantu; b) veiksmažodinė šaknis galėjo atsirasti, išplėtus kokią nors senesnę šaknį, pvz., ide. *der- / *dr - plėšti, gremžti (plg. 4. der-, schwere Basis derə, drē schinden, die Haut abziehen, abspalten, spalten, Pokorny 206; *der zerreißen, zersprengen,*derh zerreißen, LIV , 104); šią šaknį pratęsia lie. dir ti. 2) tvi nti (tvy ti), tvi na, tvy nė trenkti, daužti, tinti (LKŽ XVI 305); veiksmažodis pailiustruotas vienu sakiniu, užrašytu Varėnos apylinkėse: Pribėgęs tvy nė pačiai per vieną ausį Vlk. Ir šio veiksmažodžio kilmę galima aiškinti dvejopai: a) jį galima laikyti imitatyviniu ti nti, ti na, ty nė ar tvo ti, tvo ja, tvo jo variantu (galima ir abiejų šių žodžių kontaminacija); b) veiksmažodinė šaknis galėjo atsirasti, išplėtus kokią nors senesnę šaknį, pvz., ide. *teu- / *tu- mušti, trenkti (plg. 1. (s)teu- mit kons. Erweiterungen stoßen, schlagen, Pokorny ). Tb Tai sinti sieti tipo veiksmažodžiai, kurie jau aprašyti Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorijos II dalyje kaip CiC tarminiai b grupės veiksmažodžiai (žr. Kaukienė 2002, 21 23). Jie yra susidarę tarmėse (dažniausiai

54 54 Audronė Kaukienė Šaknies galo n kilmė pinti tipo veiksmažodžiuose aukštaičių, rečiau žemaičių) iš sie ti tipo veiksmažodžių, juos struktūriškai performavus. Iš viso rasti penki tokio tipo veiksmažodžiai: glin ti tepti, glieti, (o) gri nti grieti, griebti, sin ti (si nti sy ti) rišti, sieti, šin ti (šy ti, ši nti) šieti (varyti rakštį), šlin ti šlieti, glausti ). Trys iš jų būtajame laike greta formų su trumpuoju i (si nė, ši nė, šli nė) gali turėti ir pailgėjusį šaknies balsį y: sy nė, šy nė, šly nė. Taigi gali susidaryti Cin-a / Cīn-ė tipo formos, nors greta jų paprastai yra ir kitokių esamojo ar būtojo laiko struktūrinių variantų, pvz: šin ti (šy ti), ši na še na, ši nė ( ši nti, ši na, šy nė) šieti (varyti rakštį) (LKŽ XIV 830); veiksmažodis pažįstamas rytų Lietuvoje, esamojo laiko formos pavyzdžiais nepaliudytos (a ž u š i n i a u koją Dv. A ž s i š y n i a u pašiną panagutėn Grv). 2. Š a k n i e s s u s i d a r y m o b ū d a i Ir pagrindinių, ir tarminių veiksmažodžių šaknys yra susiformavusios įvairiais būdais, todėl ir šaknies galo n kilmė bei senoji funkcija gali skirtis Pagal n kilmę susidaro dvi p a g r i n d i n i ų veiksmažodžių grupelės. Trijų pirmosios grupelės pavyzdžių n nuo seno šakninis: gi nti, gi na, gy nė iš balt. *gen- / *gin- (gun-) ginti, varyti (*mušant, kertant) < ide. *g u hen- / *g u hn - ginti, varyti (*mušant, kertant) ; mi nti, mi na, my nė iš balt. *mi n- (/ *men-) minti, trypti < ide. *men- / *mn - minti, minkyti, spausti, trinti ; pi nti, pi na, py nė iš balt. *pi n- / *pen- pinti < ide. *(s)pen- / *(s)pn - tempti, verpti. Trys antrosios grupelės pavyzdžiai turi išplėstas šaknis. Juose n yra šaknį išplečiantis elementas. Jis gali prisijungti tiesiai prie senosios šaknies, turinčios pagrindinį balsių kaitos laipsnį: ti nti, ti na, ty nė plakti dalgį, šnek. mušti, daužyti iš ide. *tem- / *tm - kirsti, mušti + n. Kitų dviejų pavyzdžių bazinė šaknis yra nykstamojo laipsnio: ski nti, ski na, sky nė < balt. *skin- / *sken- skinti, šaknis išplėsta iš ide. *sek- / *sk- pjauti, kirsti ; tri nti, tri na, try nė < balt. *tri n- / *tren- trinti, grūmoti, keršyti, šaknis išplėsta iš ide. *ter- / *tr - trinti.

55 Audronė Kaukienė Šaknies galo n kilmė pinti tipo veiksmažodžiuose Priebalsio n kilmę galima aiškinti įvairiai. Vargu ar jis laikytinas konsonantiniu plėtikliu (konsonantiniai plėtikliai paprastai būna sprogstamieji priebalsiai ar pučiamasis s). Greičiausiai šis n yra formantinės kilmės. Veiksmažodžio ti nti priebalsį n galima laikyti priesaginiu formantu, plg. gr. τα μνω, jon., dor. τε μνω, aor. ε ταμον, ε τεμον, perf. τε τμηκα schneiden, verhauen, zerspalten (n yra esamojo laiko formantas, jo nėra kitose formose). Dėl ski nti ir tri nti tyrėjų nuomonės skiriasi. Šaknies galo n dažniausiai laikomas esamojo laiko formantu intarpiniu ar priesaginiu ( mit n-suffix ; Pokorny 1072). J. Pokornas trinu kildina iš *tr ə ńō. Intarpu ar n infiksu laiko Konstantinas Karulis (Karulis, 1992, 429) ir Norbertas Ostrovskis (Ostrowski 2001, 70). N. Ostrovskis n laiko intarpu laringalu besibaigiančioje šaknyje. Veiksmažodį tri nti jis kildina taip: iš *terh 1 - / tr h 1 - reiben, bohren */trh//tirh/ */tir-n-h-/ > */trin-h-/ + V (mit der Metathese CirnH > CrinH [...]) > tri na (mit dem Laryngalschwund vor dem Vokal) und */trin-h-/ + C > tri nti. Panašiai aiškinama veiksmažodžių ski nti ir net mi nti kilmė (Ostrowski 2001, 70). Laikantis nuomonės, kad šių veiksmažodžių n yra intarpinės kilmės, tektų rekonstruoti gana sudėtingas šaknis, išplėstas laringalu, prieš kurį įsispraudžia intarpas. Tačiau rekonstruotini tik labai seno prokalbės periodo laringalai, ypač tuomet, kai šaknis prasideda ar baigiasi nuliniu priebalsiu. Juos patvirtina hetitų, armėnų, iš dalies ir kitų kalbų faktai. Mažai įtikima, kad laringalas būtų plėtiklis. Rekonstruojant laringalą, daugiausia remiamasi baltų kalbomis, kuriose laringalas daugelyje šaknų yra palikęs pėdsaką akūtą. Tačiau visai nereikėtų teigti, kad tuomet, kai lietuviai turi tvirtapradę priegaidę, ji būtinai liudija buvus laringalą. Tvirtapradė priegaidė gali atsirasti įvairiai. Tai gali būti darybinė metatonija (ver kti ve rkauti) ar kiti nauji pakitimai, ypač analoginis tvirtapradės priegaidės įsigalėjimas tam tikro tipo šaknyse, tarp jų ir aptariamosiose. Kadangi tipas Cin-ti / Ci-n-a / Cy-n-ė yra gana produktyvus (tai rodo naujų tarminių veiksmažodžių atsiradimas), šio tipo veiksmažodžiai struktūriškai suartėjo, tarmėse vienodai kinta jų vokalizmas ir kt. Šiam tipui būdinga tvirtapradė bendraties ir būtojo laiko šaknies priegaidė, kuri gali atsirasti neabejotinai naujai. Čia galima sugretinti gi nti, gi na, gy nė su senesnio tipo gin ti, ge na, gi nė. Be to, Tb grupės veiksmažodžiuose greta senųjų tvirtagalių bendraties formų atsiranda ir tvirtapradės formos: sin ti 55

56 56 Audronė Kaukienė Šaknies galo n kilmė pinti tipo veiksmažodžiuose si nti, o naujos būtojo laiko formos su pailgėjusiu šaknies balsiu yra tvirtapradės (sy nė) T a r m i n i ų Ta grupės veiksmažodžių (dri nti ir tvi nti) šakninio n kilmės aiškinimas priklauso nuo to, kaip suvokiama pačių veiksmažodžių kilmė. Jei veiksmažodis yra naujas imitatyvas, n laikytinas šakniniu, tačiau jei šaknis išplėsta, jis gali būti ir formantinis T a r m i n i a i Tb grupės Cin- / Ci-n- / Cy-n- tipo veiksmažodžiai susidaro tarmėse iš sie ti tipo veiksmažodžių, apibendrinus priesaginį esamojo laiko formantą n visoms formoms. Šis procesas galėjo vykti taip: sie ti se ja sė jo sie ti sie ja sie na sie jo sie ti sin ti sie na si na sie nė si nė sin ti si nti si na si nė sy nė. Tokio perėjimo vaizdas gražiai matyti, sugretinus įvairias tarmines lytis: plg. sie ti, sie ja sie na (Š, Tvr, Švnč, Lkm, Dkšt, Slk, NdŽ) se ja (Rtr, Slnt, Kv, Vdš, J, Š, NdŽ, Pvn, Grd) siǹa ( Š, Ml, Klt, Lkm), sie jo sie nė (Švnč, Vdš, Tvr) sė jo (K. Būg., NdŽ) siǹė (Š, Tvr, Lkm, Slk, Mrc). 3. I š va d o s Šaknies galo n kilmė Cin- / Ci-n- / Cy-n- tipo veiksmažodžiuose nėra vienoda. Jis gali būti šakninis. Šakninį n turi pagrindiniai veiksmažodžai gi nti, mi nti, pi nti, galbūt ir tarminiai dri nti bei tvi nti, jei jie yra nauji jau kalboje esančių žodžių imitatyviniai variantai. Tai gali būti priesaginis formantas n, apibendrintas visai šakniai. Tokie yra si n ti sieti tipo tarminiai veiksmažodžiai bei pagrindinis veiksmažodis ti nti. Daugiau tikimybės, kad ir ski nti bei tri nti turi priesaginės kilmės n (laikant jį intarpiniu kyla gana rimtų problemų norint išaiškinti šaknies susiformavimą). S a n t r u m p o s air. alb. arm. av. balt. bulg. dor. airių, airiškai albanų, albaniškai armėnų, armėniškai Avestos, avestiškai (iran.) baltų (prokalbė) bulgarų, bulgariškai dorėnų

57 gr. graikų (= sen. gr.), graikiškai go. gotų, gotiškai het. hetitų ide. indoeuropiečių jon. jonėnų kret. Kretos, kretiečių la. latvių, latviškai lie. lietuvių, lietuviškai le. lenkų, lenkiškai lo. lotynų, lotyniškai n. pers. naujoji persų pr. prūsų, prūsiškai r. rusų, rusiškai s. če. senovės čekų s. i. senosios indų kalbos (sanskrito) s. sl. senovės slavų s.-kr. serbų-kroatų s. r. senovės rusų sva. senovės vokiečių aukštaičių (kalbos) val. valonų ved. vedų vvž. vakarų vokiečių žemaičių Audronė Kaukienė Šaknies galo n kilmė pinti tipo veiksmažodžiuose 57 L i t e r a t ū r a i r š a l t i n i a i DrTŽ Druskininkų tarmės žodynas. Sudarė Gertrūda Naktinienė, Aldona Paulauskienė, Vytautas Vitkauskas. Vilnius: Mokslas, DūnŽ Vytautas Vitkauskas. Šiaurės Rytų Dūnininkų šnektų žodynas. Vilnius, DŽ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (III ir papildytas leidimas). Vilnius, Fraenkel Ernst Fraenkel. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg Göttingen, 1962, Bd Hofmann 1950 Johann Baptist Hofmann. Etymologisches Wörterbuch des Griechischen. München. Karulis I, II 1992 Konstantins Karulis. Latviešu etimoloģijas vārdnīca, I (A O), II (P Ž). Rīgā. Kaukienė 1991 Audronė Kaukienė. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, I. Klaipėda. Kaukienė 2002 Audronė Kaukienė. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, II. Klaipėda. Leskien 1884 August Leskien. Der Ablaut der Wurzelsilben im Litauischen. Leipzig. LIV Lexicon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primarstammbildungen. Unter Leitung von Helmut Rix. Wiesbaden: Reichert, LKŽ Lietuvių kalbos žodynas, t Vilnius, Mayrhofer I, II, III, IV Manfred Mayrhofer. Kurzgefaßtes etymologisches Wörterbuch des Altindischen. Heidelberg, Bd. 1 4.

58 58 Audronė Kaukienė Šaknies galo n kilmė pinti tipo veiksmažodžiuose Mažiulis Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t Vilnius, ME Karlis Mülenbachs. Latviešu valodas vārdnīca / Rediģējis, papildinājis, turpinājis Jānis Endzelīns. Sēj Rīgā, Ostrowski 2001 Norbert Ostrowski. Zu den litauischen nasalinfigierenden Verben des Typs ved. punā ti. Poznańskie Studia Baltystyczne I. Mvnera Lingvistica et Philologica Michaeli Hasivk dedicata. Poznań: Katedra Skandynawistyki i Baltologii, Pokorny Julius Pokorny. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Bd Bern und München, Skardžius 1943 Pranas Skardžius. Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius, Vasmer Max Vasmer. Этимологический словарь русского языка, т Mосква: Прогресс, (antras leidimas ). Audronė Kaukienė THE ORIGIN OF ROOT FINAL n IN pinti TYPE VERBS Summar y The article seeks to determine how the Cin-ti / Cin-a / Cīn-ė type root discussed arose in the Lithuanian laguage and what role in the formation of verbal structure root-final consonant n played. First, all pi na py nė type verbs are enumerated with discussion of their usage and distribution in dialects. Etymological correspondences (and occasionally some of their derivatives) to the Lithuanian examples in related languages are indicated, facilitating reconstruction of the structure of the Indo-European root and meaning. After this, the examples cited are grouped according to the manner in which the root was constructed; the origin and function of final n is determined. The Lithuanian language has a rather large number of Cin-a / Cīn-ė type a-stem verbs, up to 11. There are 6 basic verbs used in the standard language and many dialects and recorded in the standard dictionary of the Lithuanian language, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: gi nti to defend, mi nti to tread, trample, pi nti to weave, braid, ti nti to whet, ski nti to pluck, pick, tri nti to rub, abrade. There are 5 more verbs recorded from a small area of dialects, and these are of two kinds: Ta dri nti to tear, rub, wear, and tvi nti to strike, hit, to swell, bloat ; and 3 Tb - sin ti to

59 Audronė Kaukienė Šaknies galo n kilmė pinti tipo veiksmažodžiuose bind, to tie, to link, šin ti (šy ti, ši nti) to get a splinter, šlin ti to adjoin, rest upon, touch, whose past tense forms can have in parallel with i forms (si nė, ši nė, šli nė) the lengthened root vowel y: sy nė, šy nė, šly nė. The analysis showed that there wasn t a common origin for stem final n in Cin- / Ci-n- / Cy-n- type verbs. It can be radical. The verbs gi nti, mi nti, pi nti and perhaps the dialectical dri nti and tvi nti, if the latter are new imitative variations of existing words in the language, have radical n. This can also be a suffixal formative n, generalized for the whole root. This is the case with si n ti type dialectical verbs and standard verb ti nti. It is more likely that ski nti and tri nti also have an n of suffixal origin (maintaining it is an infix raises rather serious problems in explaining the formation of the root). 59

60 60 RES HUMANITARIAE II ISSN Ieva Kuplā Latvijos universiteto Filologijos fakulteto baltų filologijos doktorantė, Latvijos universiteto Latvių kalbos instituto asistentė. Moksliniai interesai: veiksmažodžių semantika, kognityvinė semantika. Adresas: LU aģentūra LU Latviešu valodas institūts, Akadēmijas laukums 1, Rīga, LV-1050, Latvija. El. paštas: Ieva Kuplā: Doctoral student of Baltic Philology at the Faculty of Philology, University of Latvia, Assistant at the University of Latvia, Latvian Language Institute. Research interests: semantics of verbs, cognitive semantics. Address: LU aģentūra LU Latviešu valodas institūts, Akadēmijas laukums 1, Rīga, LV-1050, Latvija. Ieva Kuplā LU Latviešu valodas institūts E m o c i j u v e r bu s e m a n t i k a s k l a s i f i k ā c i ja s i e s p ē ja s l at v i e š u va l o d ā Anotacija Šiame straipsnyje aptariama pagrindinių emocijų teorija, sukurta emocijoms sisteminti. Tyrimo tikslas sudaryti pagrindinę latvių kalbos emocijas reiškiančių veiksmažodžių sistemą. Analizuojant emocijų veiksmažodžius taikomi keli kriterijai: emocijų subjekto vertinimas pagal emocijų pobūdį; emocijų šaltinis; emocijų ekspresyvumas. Emocijas reiškiantiems veiksmažodžiams analizuoti taikytas komponentinės analizės metodas. Tyrimo objektu pasirinkti latvių kalbos emocijas reiškiantys veiksmažodžiai. Medžiaga rinkta iš šiuolaikinių latvių rašytojų Noros Ikstenos ir Laimos Muktupavelos prozos. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: semantika, semantinė grupė, pagrindinės emocijos, emocijų veiksmažodžiai, emocijų šaltinis, emocijų ekspresyvumas. Abstract In this article we look at theory of basic emotions which has been created for systematization of emotions. The goal of this research is to create a basic system for emotion verbs in Latvian. For a broader analysis of emotion verbs we use several criteria: the evaluation of the emotion subject (subject of emotion) due to the character of emotion; the source of emotions; expressiveness of emotions. The analysis of emotion verbs is completed with using componential analysis method. As an object of this research the material of verbs from works of Latvian prose writers Nora Ikstena and Laima Muktupavela is used. KEY WORDS: semantics, semantic group, basic emotions, verbs of emotions, the source of emotions, expressiveness of emotions.

61 Ieva Kuplā Emociju verbu semantikas klasifikācijas iespējas latviešu valodā Lingvistiskajos pētījumos latviešu valodā līdz šim aplūkotas tikai dažas no verbu tematiskajām grupām, tā, piemēram, valodniece Inta Freimane publicējusi pētījumus par skaņu verbiem un runāšanas verbiem saistāmības aspektā, kā arī teorētiski apskatījusi verbu klasificēšanas principus, LU Filoloģijas fakultātes doktorante Gunta Nešpore maģistra darbā Verbu ar semantisko elementu pārvietoties paradigmatiskās attieksmes mūsdienu latviešu valodā aplūkojusi kustību verbus. Šī pētījuma mērķis ir izstrādāt emociju verbu pamatsistēmu latviešu valodā, detalizētāk aplūkot emociju verbu analizēšanas kritērijus, izmantojot komponentu analīzes metodi. Kā pētījuma objekts izraudzīti emociju verbi latviešu valodā, konkrēti ekscerpēts materiāls no mūsdienās populāru latviešu rakstnieču Noras Ikstenas un Laimas Muktupāvelas prozas. Īstenības izziņas procesu, ko realizē valoda, kurai tā ir viena no galvenajām funkcijām, nosaka racionāli, materiāli faktori, uz kā tad slāņojas garīgais, emocionāli estētiskais (Rozenbergs 1997, 109). Kā atzīst lietuviešu valodniece Silvija Papaurelīte, saikne starp emocijām un valodu ir īpaša, jo ar valodu var raksturot to, ko nav iespējams pamanīt ar neapbruņotu aci. Valoda kategorizē iekšējo pasauli, atšķir vienu emociju no citas, nosaka to būtību, norāda to kopīgās un atšķirīgās īpašības. Emocijas ļauj atklāt apziņas saturu (Papaurėlytė 2003, 105). Mūsdienās emociju pētījumos aktuāla ir pamatemociju teorija. Viens no tās piekritējiem ir psihologs Roberts Plučiks. Pētnieks atzīst, ka līdzīgā veidā kā apvienotas pamatkrāsas, sistemātiski apvienotas ir arī pamatemocijas, kurās ietverts pilns cilvēka emocionālās pieredzes spektrs ( en.wikipedia.org/wiki/robert_plutchik). Nosakot pamatemocijas, būtiski ir to kritēriji, piemēram, emociju saistība ar visiem evolūcijas līmeņiem, atbilstība gan dzīvniekiem, gan cilvēkiem; emociju kopīgie elementi, neņemot vērā to dažādos izteiksmes veidus; sekundāro emociju rašanās to atvasināšanas vai kombinēšanas rezultātā, piemēram, ja prieks un izbrīns ir pamatemocijas, tad to savienojums apzīmē sajūsmas izteikšanu; emociju intensitāte; to atšķirīgie rašanās cēloņi un citi. Ņemot vērā iepriekš minētos kritērijus, emociju pētnieki veidojuši dažādas pamatemociju sistēmas, piemēram: 61

62 62 Ieva Kuplā Emociju verbu semantikas klasifikācijas iespējas latviešu valodā R. Plučika izstrādātā pamatemociju sistēma (Plutchik 1982) K. Izarda izstrādātā pamatemociju sistēma (Изард 1999) T. Kemperes izstrādātā pamatemociju sistēma (Kemper 1987) 1) dusmas (anger); 2) bailes (fear); 3) skumjas, grūtsirdība (sadness); 4) prieks (joy); 5) riebums (disgust); 6) izbrīns, pārsteigums (surprise); 7) ziņkārība (curiosity); 8) piekrišana (acceptance) 1) prieks (joy); 2) interese (interest); 3) bēdas (distress); 4) riebums (disgust); 5) dusmas (anger); 6) nicinājums (contempt); 7) izbrīns, pārsteigums (surprise); 8) kauns (shame); 9) bailes (fear); 10) vainas apziņa (guilt) 1) bailes (fear); 2) dusmas (anger); 3) depresija (depression); 4) gandarījums (satisfaction) Salīdzinot emociju pētnieku izveidotās emociju pamatsistēmas, jāatzīst, ka visās sistēmās minētās emocijas ir: bailes, dusmas (tabulā izceltie vārdi), taču tādas emocijas kā prieks, riebums, izbrīns un pārsteigums (tabulā pasvītrotie vārdi) minēti tikai R. Plučika un Kerolla Izarda veidotajās pamatemociju sistēmās. Pētnieku veidotās pamatemociju sistēmas atšķiras arī ar tajās nosaukto emociju skaitu, piemēram, K. Izards nosauc desmit, bet Teodore Kempere min tikai četras pamatemocijas. Jāatzīst, ka bieži vien pamatemociju izteikšanai ir izmantoti emociju jēdzienu ekvivalenti vai sinonīmi, piemēram, emociju jēdziens prieks tiek aizstāts ar emociju jēdzienu gandarījums, tātad var uzskatīt, ka emociju jēdziens prieks ir minēts visās aplūkotajās emociju pētnieku izveidotajās pamatemociju sistēmās. Pētot emociju verbus latviešu valodā, to klasifikācijas veidošanā izmantota pamatemociju teorija. Lai gan emociju pētnieki pamatemociju sistēmu izveidošanā lieto lietvārdus, kas nosauc emociju jēdzienus, lietderīgi to būtu veidot arī darbības vārdiem, jo, izsakot emocijas, emociju subjekts galvenokārt izmanto verbus, kas izsaka emocijas. Tātad emociju verbu pamatsistēmu latviešu valodā veido šādi verbi: 1) Dusmoties Jautrīte sadusmojas ne pa jokam, un mums virtuvē pie letes piekūko nelaimes pilnas vīzijas (Muktupāvela 2002, 324); 2) Baidīties Es tiešām baidos no tā, ka man TUR nebūs, kas paņem pie rokas (Muktupāvela 2002, 27);

63 Ieva Kuplā Emociju verbu semantikas klasifikācijas iespējas latviešu valodā 3) Bēdāties (skumt) Tomēr prieka malēja nebija radusi skumt, arī tagad viņa nezaudēja dūšu ietērpās labākajās drānās un no lādes izcēla grāmatu biezos ādas vākos (Ikstena 2003, 28); 4) Priecāties Es turpinu naivi priecāties ikreiz, kad saprotu un spēju sakarīgi atbildēt! (Muktupāvela 2002, 137); 5) Riebties Man ir nepatīkami, nē, man ir bail, nē, man riebjas (Ikstena 1998, 22); 6) Brīnīties Vaska meitiņa auga kā sēne pēc lietus, un ragana nevarēja vien beigt brīnīties par mazās gudrinieces izdomājumu un joku pilno galvu (Ikstena 2003, 42); 63 Salīdzinot iepriekš minētās emociju pamatsistēmas ar latviešu valodā izstrādāto emociju verbu pamatsistēmu, jāsecina, ka emociju verbi dusmoties, baidīties, bēdāties (skumt), priecāties, riebties, brīnīties sakrīt ar pamatemocijām minēto emociju pētnieku izstrādātajās pamatemociju sistēmās. Tā kā iepriekš minēto pamatemociju sistēmu vienību skaits atšķiras, jāsecina, ka šīs sistēmas robežas ir relatīvas, tas, vai konkrētā emocija tiks iekļauta emociju pamatsistēmā, ir emociju pētnieka subjektīvs vērtējums, tāpēc arī latviešu valodā izstrādātajā pamatemociju sistēmā iespējams cits dalījums. Atšķirības pamatemociju sistēmā rodas arī tāpēc, ka līdzīgu sajūtu izteikšanai vienā valodā var tikt lietoti dažādi jēdzieni. Analizējot emociju verbus latviešu valodā, ņemti vērā dažādi kritēriji. S u b j e k t a, k a s i z s a k a e m o c i j a s, e m o c i j u v ē r t ē j u m s Aplūkojot emociju verbus no subjekta viedokļa, tie var tikt dalīti pēc to rakstura: 1) verbos, kas nosauc pozitīvās emocijas priecāties un citi: Meitenes arī nadzīgi diebj kalnā un priecājas (Muktupāvela 2002, 356). 2) verbos, kas nosauc negatīvās emocijas dusmoties un citi: Meita man blakus aizmirsusi dusmoties uz māti, un abas čerez vīriešiem tērgā (Muktupāvela 2002, 364). Tradicionālais emociju raksturojums (pozitīvās un negatīvās) ir ļoti nosacīts, jo emociju raksturu pamatā var noteikt kontekstā. Pamatojumu šim apgalvojumam var rast, aplūkojot emociju verba raudāt piesaistītos paplašinātājus, piemēram:

64 64 Ieva Kuplā Emociju verbu semantikas klasifikācijas iespējas latviešu valodā raudāt no prieka, izsakot pozitīvas emocijas: Viņš varēja vai raudāt no laimes (Ikstena 2003, 24). raudāt no bēdām, izsakot negatīvas emocijas: Un Bita-Bita sāka tik gauži raudāt, ka sirds no žēlabām vai plīsa, vāķētājiem uz viņu raugoties. Viņš raudāja kā bēgļu bērns, nošķirts no vecākiem, kā līgava, kurai nomiris līgavainis, kā māte, kurai atņemts bērns, kā vīrs, kurš zaudējis mīlestību (Ikstena 1998, 105). Valodniece Lidija Jordanska, raksturojot emocijas no subjekta viedokļa, līdzās emociju pozitīvam un negatīvam vērtējumam izdala aktīvās un pasīvās emocijas, kas saistītas ar subjekta vēlēšanos ietekmēt vai neietekmēt atbilstošo situāciju. Tādējādi emocijas var vērtēt pēc to intensitātes, ņemot vērā subjekta stāvokli, piemēram: 1) aktīvs subjekta stāvoklis: Zinu, ka tūlīt, tūlīt atvērsies durvis un misters Kennets nobļausies, pašsaglabāšanās instisktu vadīts (Muktupāvela 2006, 101). Emociju subjekts bļaujot izsaka dusmas, neapmierinātību. Verba bļaut pamatnozīme kliegt, skaļi raudāt (bieži pārvērstā balsī) (LLVV 1973, 2. sēj., 106). Tātad emociju subjekts ir aktīvs, viņš vēlas ietekmēt, mainīt situāciju. 2) pasīvs subjekta stāvoklis: Abiem rokās ceļasomas, abi smaida un acīmredzami priecājas par braucienu (Muktupāvela 2002, 39) Emociju subjekti pauž prieku. Verba priecāties pamatnozīme izjust prieku; būt priecīgam, jautram, apmierinātam (LLVV 1987, 6 2 sēj., 368). Tātad emociju subjekti ir pasīvā stāvoklī, jo abi ir apmierināti ar esošo situāciju un nevēlas to mainīt. E m o c i j u r a š a n ā s avo t s ( c ē l o n i s ) Raksturojot emociju verbus, viens no svarīgākajiem kritērijiem ir emociju rašanās cēlonis. To apliecina arī valodnieces L. Jordanskas izteikums, ka būtiska pazīme emociju raksturošanā ir to cēlonis vai tipiski apstākļi, kāpēc tās radušās. Par cēloni tiek uzskatīts subjekta domu kopums par šo

65 Ieva Kuplā Emociju verbu semantikas klasifikācijas iespējas latviešu valodā notikumu, tā novērtējumu no vēlamības viedokļa. Emocijas izraisa dažādi faktori. Emociju cēloņi var tikt saistīti: 1) ar blakus apstākļiem vai cilvēkiem, kas izraisījuši emocijas, piemēram: Māte šņukstēja, tēvs bija lustīgs, ka dēlam atradies darbs un putni neizknābj asnus (Ikstena 2003, 8). Emociju subjekta mātes ar emociju verbu šņukstēt izteiktās emocijas saistītas ar ārēju cēloni, respektīvi, ar to, ka dēls dabūjis darbu. 2) ar pašu emociju subjektu, kas izraisījis emocijas, piemēram: Viņa priecājas par savu drosmi un pārgalvību, jo domā, ka citi nesaprot viņas smieklus un uzdrošināšanos būt tik aizkustinoši atklātai (Muktupāvela 2002, 10). Piemērā redzams, ka emociju subjekts viņa, izsakot emocijas ar emociju verbu priecāties, tās saista ar emociju cēloni savu drosmi. Protams, pastāv arī emocijas, kuras iespējams sajust, neapzinoties to cēloņus, piemēram, skumjas, prieku, šis aspekts emociju analīzi ļauj saistīt ar prototipisku scenāriju. Piemēram, prototipiskā prieka analīze, kas saista domu, ka pašlaik notiek kaut kas labs, nebūt nenozīmē, ka katru reizi, kad cilvēks sajūt prieku, viņš noteikti domā šo domu (Wierzbicka 1996, 180). 65 E m o c i j u e k s p r e s i v i t ā t e Krievu valodniece Gaļina Kustova, raksturojot emociju vārdus, līdzās subjekta stāvoklim un emociju rašanās cēlonim izšķir emocijām piemītošo ekpresivitāti, tādējādi raksturojot emociju īpašības. Analizējot latviešu valodas emociju verbus, jāsecina, ka emociju īpašības akcentē to izpausmes veidus, precizējot darbības vārda nozīmi. Latviešu valodas emociju verbu ekspresivitāti raksturo: 1) emociju verbu nozīmes semantiskie elementi, piemēram: Lamzaks, putru ēzdams, nosēcās tēvs (Ikstena 2003, 5). Emociju verba sēkt atvasinātā nozīme runāt ar spēcīgu, šņācošu pieskaņu (LLVV 1989, 7 1 sēj., 382). Tātad tēvs runājis ar spēcīgu, šņācošu pieskaņu, izsakot negatīvu attieksmi. 2) emociju verbu saistījums ar adverbiem, piemēram: ilgi baidījās, gauži raudāja.

66 66 Ieva Kuplā Emociju verbu semantikas klasifikācijas iespējas latviešu valodā Es sparīgi uzsmaidu pasaulei, bet kāds nemiers mani rausta aiz stērbeles (Muktupāvela 2002, 347). Pētot emociju verbus, jāsecina, ka emociju līdzdalība izpaužas gandrīz katrā cilvēka veiktajā darbībā, taču apziņas loma ar verbu nosauktās darbības realizācijā ne vienmēr atspoguļojas darbības vārda lietojumā. Zināmas grūtības sagādā emociju verbu mikrosistēmas norobežošana. Cilvēki emocijas izsaka dažādi, tāpēc, analizējot emociju verbus, nedrīkst nošķirt tos no citu veidu verbiem. Valodiskā saziņā cilvēkiem ir iespēja izteikt emocijas: 1) ar runāšanas verbiem, piemēram: Lai cik Saltkurpe, pie apava ticis, Lībieti lūdzās nākt ārā, lai cik viņu lamāja par mīkstmiesi, kas paša tautas varoņgaru nesaprot, Lībietis ni un ni palika dūņās (Ikstena 2003, 19). 2) ar verbiem, kas nosauc kustību, tādējādi raksturojot emociju izraisošās darbības, piemēram: Adalberts jutās atvieglots, kad Helēna strauji pielēca kājās un lūdza viņu palīdzēt sakārtot visu, kā pienākas, vāķīšanai (Ikstena 1998, 25). 3) ar verbiem, kas nosauc maņu orgānu darbības, konkretizējot izteiktās emocijas, piemēram: Ormanim vai sirds iesāpējās, kad, lēnīgi braucot, viņš ieraudzīja, kas ieslēgts Prātkopja sirdī (Ikstena 2003, 22). 4) ar verbiem, kas nosauc ķermeņa daļu kustības, precizējot emociju izteikšanas brīdi, piemēram: Baidīties nogurusi, sieviete atkal pavērsa seju pret logu. Aiz laimes viņa skaļi iešņukstējās, izvilka mutautiņu un nepiedienīgi skaļi izšņauca degunu (Ikstena 1998, 83). Šajā piemērā rakstniece norāda, ka sieviete brīdī, kad viņa iešņukstējās, arī nepiedienīgi skaļi izšņauca degunu, tātad darbības tika veiktas vienlaikus. Semantiskajos pētījumos liela nozīme ir pētnieku subjektīvajai valodas izjūtai, tādēļ par emociju verbu tematiskās grupas apjomu un tās robežām iespējami arī citi viedokļi. Subjektivitātes mazināšanai var izmantot sintagmātiskus kritērijus, proti, emociju verbu saistāmību, jo, kamēr pēta izolētas valodas vienības, subjektivitāte ir lielāka.

67 S a ī s i n ā j u m i Ieva Kuplā Emociju verbu semantikas klasifikācijas iespējas latviešu valodā LLVV Latviešu literārās valodas vārdnīca. 1 8 sēj. Rīga: Zinātne, Avo t i Ikstena 1998 Nora Ikstena. Dzīves svinēšana. Rīga: Atēna. Ikstena 2003 Nora Ikstena. Pasakas ar beigām. Rīga: Pētergailis. Muktupāvela 2002 Laima Muktupāvela. Šampinjonu derība. Rīga: Daugava. L i t e r a t ū r a Freimane 1983 Inta Freimane. Latviešu valodas skaņu verbi. Rīga: P. Stučkas LVU. Freimane 1976 Inta Freimane. Runāšanas verbu saistāmības īpatnības. Valodas sistēma. Zinātniskie raksti. 259 sēj, Rīga: P. Stučkas LVU. Freimane 1975 Inta Freimane. Verbu tematiskās klasifikācija un saistāmība. Verbu un frazeoloģismu saistāmība, Rīga: P. Stučkas LVU. Iordanskaja 1974 Lidija Iordanskaja. Tentative Lexicographic Definitions for a Group of Russian Words Denoting Emotions. Machine Translation and Applied Linguistics Frankfurt: Athenäum. Kemper 1987 Theodore D. Kemper. How Many Emotions Are There? Wedding the Social and the Autonomic Components. The American Journal of Sociology. Vol. 93, No. 2. (Sept.) USA: The University of Chicago. Latviešu literārās valodas vārdnīca. 1 8 sēj. Rīga: Zinātne, Lokmane 2001 Ilze Lokmane. Subjekta jēdziens sintaksē un subjekta nozīmes izteikšana latviešu valodā. Vārds un tā pētīšanas aspekti: 5. Rakstu krājums, Liepāja: LiePA. Nešpore 2005 Gunta Nešpore. Verbu ar semantisko elementu pārvietoties paradigmatiskās attieksmes mūsdienu latviešu valodā. Rīga: LU Maģistra darbs. Papaurėlytė 2003 Silvija Papaurėlytė. Kai kurios liūdesio koncepto raiškos ypatybės lietuvių kalboje. Acta Linguistica Lithuanica XLVIII, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Plutchik 1982 Robert Plutchik. A psychoevolutionary theory of emotions. Social Science Information. 21, 4/5, London: SAGE Publications. Plutchik Robert Plutchik. Rozenbergs 1997 Jānis Rozenbergs. Vārda funkcijas. Vārds un tā pētīšanas aspekti, Liepāja: LiePA. Wierzbicka 1996 Anna Wierzbicka. Semantics: Primes and Universals. Oxford: Oxford University Press. Изард 1999 Кэррол Изард. Психология эмоций. Санкт-Петербург: Питер. Кустова 2004 Галина Кустова. Типы производных значений и механизмы языкового расширеня. Москва: Языки славянской культуры.

68 68 Ieva Kuplā Emociju verbu semantikas klasifikācijas iespējas latviešu valodā Ieva Kuplā EMOCINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA LATVIŲ KALBOJE Santrauka Šio straipsnio tikslas yra aptarti latvių kalbos pagrindinių emocinių veiksmažodžių sistemą, apžvelgti emocinių veiksmažodžių analizavimo kriterijus taikant komponentinės analizės metodą. Tyrimo objektu pasirinkti latvių kalbos emociniai veiksmažodžiai, medžiagą sudaro pavyzdžiai, rinkti iš šiuolaikinių latvių rašytojų Noros Ikstenos ir Laimos Muktupavelos prozos. Vienas emocijų veiksmažodžių tyrimo būdų yra pagrindinių emocijų teorija, kur apibendrinamas žmogaus emocinės patirties spektras. Latvių kalbos pagrindinių emocijų sistemą sudaro emocijų veiksmažodžiai, pavyzdžiui, dusmoties ( pykti ), baidīties ( bijoti ), bēdāties ( sielvartauti ) ar skumt ( liūdėti ), priecāties ( džiaugtis ), riebties ( bjaurėtis ), brīnīties ( stebėtis ). Sudarant šią sistemą pagrindiniu kriterijumi pasitelktas emocijų vertinimas subjekto akimis, tačiau reikia pripažinti, kad šios sistemos ribos nėra griežtos, be to, tai, ar kokia konkreti emocija įtraukiama į pagrindinių emocijų sistemą, yra subjektyvus emocijų tyrėjo vertinimas. Sudarant pagrindinių emocijų sistemą svarbus veiksnys yra ir tai, kad, norint išreikšti panašius jausmus ta pačia kalba, kartais gali būti vartojamos skirtingos sąvokos. Analizuojant latvių kalbos emocijų veiksmažodžius iškeliami keli emocijų vertinimo kriterijai subjekto požiūriu: 1) emocijų apibūdinimas teigiamos ir neigiamos emocijos; 2) emocijų vertinimas pagal intensyvumą aktyvios ar pasyvios emocijos, t. y. ar emocijų subjektas nori daryti įtaką, ar nenori daryti įtakos atitinkamai situacijai. Reikia pridurti, kad emocijų pobūdį ir vertinimą pagal intensyvumą galima nusakyti tik konkrečiame kontekste. Tiriant latvių kalbos emocijų veiksmažodžius aptariamos ir emocijų atsiradimo priežastys, kurias galima sieti su šalutinėmis aplinkybėmis ar žmonėmis, sukėlusiais emocijas, arba su pačiu emocijų subjektu. Emocijų ypatybes apibūdina emocijų ekspresyvumas. Latvių kalbos emocijų veiksmažodžių ekspresyvumą patikslina reikšmės semantiniai elementai ir siejimas su prieveiksmiais.

69 Ieva Kuplā Emociju verbu semantikas klasifikācijas iespējas latviešu valodā Reikia pripažinti, kad semantinės grupės ribos nėra aiškios, todėl analizuojamų emocijų veiksmažodžių negalima atskirti nuo kito tipo veiksmažodžių. Šnekos akto metu emocijas galima išreikšti įvairiai: 1) kalbėjimo veiksmažodžiais; 2) judėjimo veiksmažodžiais; 3) jutimo organų veiksmus nusakančiais veiksmažodžiais; 4) kūno dalių judesius nusakančiais veiksmažodžiais. Tiriant semantiką reikšmingas vaidmuo tenka subjektyviam tyrėjų kalbos jausmui, todėl galima ir kitokia nuomonė apie emocijų veiksmažodžių teminės grupės apimtį ir jos ribas. 69

70 70 RES HUMANITARIAE II ISSN Dalia Lapėnienė Kauno Petro Vileišio vidurinė mokykla Dalia Lapėnienė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto doktorantė, Kauno Petro Vileišio vidurinės mokyklos direktorė. Moksliniai interesai: postmodernioji kalbos filosofija, kalbinės raiškos priemonių taikymas, semioestetiniai teksto komponentai, emocinio intelekto ugdymas pasitelkiant lyriką, netradiciniai mokymo metodai. Adresas: Vakarų g. 5, Kaunas. Telefonas: (8 ~ 37) El. paštas: [email protected] Dalia Lapėnienė: Doctoral student at Kaunas Faculty of Humanities, Vilnius University, Principal of Kaunas Petras Vileišis Secondary School. Research interests: post-modern language philosophy, use of rhetorical devices, semio-aesthetic components of the text, the use of poetry to develop emotional intelligence, nontraditional teaching methods. Address: Vakarų Street 5, Kaunas. Phone: (+370 ~ 37) [email protected] T E K S TO P R A S M Ė S D E KO N S T R AV I M A S G R A M ATO L O G I J O S KO N T E K S T E Anotacija Dekonstrukcija būdas suvokti prasmių sistemas. Sąvoka neturi vienareikšmiško apibrėžimo. Dekonstrukcija gali būti suprantama kaip filosofija, interpretavimo teorija, kritika, teksto analizės metodas, ideologija. Savo pobūdžiu ji atitinka postmodernistinį požiūrį į rašto sistemos prigimtį bei funkcijas. Pradėta plėtoti J. Derridos filosofinės gramatologijos kontekstuose, dekonstrukcija padeda suvokti kalbos ženklų vaidmenį kuriant ir perteikiant prasmes. Kritinis teksto prasmių vertinimas, žaidimas prasmėmis leidžia atverti teksto prasmių sistemą, suvokti uždarą teksto struktūrą, latentines jo potekstes. Straipsnyje analizuojamos J. Derridos įžvalgos apie prasminius filosofinio teksto atspalvius. Pateikiami prasmių įžvelgimo būdai, kaip labiau įsisąmoninti kalbos ženklų ir prasminių jų struktūrų vaidmenį konstruojant realybės suvokimą kalbinėmis raiškos priemonėmis. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: dekonstrukcija, filosofinė gramatologija, logocentrizmas, etnocentrizmas, teksto prasmės. Abstract Deconstruction is the way to percieve the system of meanings. The concept has ambiguous definition. The concept might be understood as philosophy, theory of interpretation, critics, ideology or method of text reading. By its nature it corresponds postmodern view into the script system nature and functions. Deconstruction, started to be developed in J. Derrida s philosophical contexts of grammatology, enables to concieve the role of language signs in creating and representing

71 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste the meanings. The critical valuation of the text meaning, the game of meanings allowds to open the system of the text, concieving the closeness of the text structure, its latentic implications. The article analyses the providences of J. Derrida about semantic nuances of the philosophical text. The represented ways of meaning penetration, allow deeper to percieve the role of language signs and semantic structures, constructing perception of reality through the means of linguistic expressions. KEY WORDS: deconstruction, philosophical grammatology, logocentrism, ethnocentrism, text meanings. 71 Į va d a s Postmodernizmas susiformavo kaip reakcija į modernistinę filosofiją. Tai filosofinis judėjimas, kurį Danielas J. Adamsas (Adams 1998) vadina XX a. kultūros refleksija. Zygmuntas Baumanas (Bauman 1992) postmodernizmą traktuoja kaip proto būseną, t. y. siekį atkurti tai, ką nuvertino ir atstūmė modernioji filosofija, kuria buvo paremta Vakarų civilizacijos pažanga. D. J. Adamsas (ten pat) pažymi, jog postmodernizmas yra būdas suvokti, kad pasaulis išgyvena esminės kaitos laikotarpį. Tai pavadinimas epochos, kuri yra tarp to, kas buvo, ir to, kas dar bus. Johnas W. Cooperis (Cooper 1993) skiria keturias postmodernizmo epochos charakteristikas: įsitikinimo, kad Vakarų kultūra yra pažangiausia, kvestionavimas; visuotinių minties sistemų ir vertybių universalumo persvarstymas; minties ir pažinimo išlaisvinimas įvertinant galios įtaką pažinimui; tradicinės autoritetų sampratos dekonstravimas. Tai požiūris į pasaulį ir tikrovę, pasireiškiantis kaip humanitarinių ir socialinių mokslų filosofija. Postmodernizmas prasidėjo kaip dominuojančio požiūrio alternatyvų įžvalga ir jų vertės suvokimas. Jacquesas Derrida prancūzų filosofas, kurio indėlis į kalbos vaidmens kultūroje suvokimą buvo revoliucinis ne vien humanitarinės minties plotmėje. Jo įvesta dekonstrukcijos sąvoka yra viena iš postmodernistinės pasaulio sampratos ašių. Kaip pažymi Kevinas Hartas (Hart 2000), dekonstrukcija tapo sąvoka, apimančia daug prasmių ir atspalvių, toli peržengiančių tą reikšmę, kurią žodžiui suteikė J. Derrida veikale apie gramatologiją (Derrida 1976). K. Harto nuomone (ten pat), pats J. Derrida pasisakė už lankstų dekonstrukcijos termino vartojimą, taip siekdamas jam suteikti daugybę prasmių, slypinčių už iš pirmo žvilgsnio matomų struktūrų. Kita vertus, buvo sudarytos sąlygos įvairiapusei

72 72 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste termino interpretacijai, apimančiai tiek klaidingą sąvokos vartojimą, tiek jos pritaikymą pirminės paskirties neatitinkančiuose kontekstuose. Per keturis dešimtmečius dekonstrukcijos terminas įsigalėjo skirtingose srityse: nuo taikymo psichoterapijoje ir organizacijų analizėje iki savito požiūrio laikant dekonstrukciją nihilistine filosofija ar filosofijos kritikos kryptimi. Nepaisant požiūrių ir taikymo sričių, dekonstrukcijos samprata, išdėstyta veikale Apie gramatologiją (Of Grammatology), padarė įtaką visai pasaulinei filosofijai ir humanitarinei minčiai. Knygoje akademiniu stiliumi perteiktos pagrindinės dekonstrukcijos idėjos aptariamos gramatologijos tyrimų kontekste. Šiuo straipsniu pretenduojama į būtent tokio dekonstrukcijos požiūrio analizę. Tikslas ir uždaviniai Straipsnio tikslas analizuojant dekonstrukcinį požiūrį į tekstą, atskleisti teksto daugialypiškumą ir atvirumą žaidimui jo prasme. Uždaviniai: perteikti gramatologijos tezes apibūdinant J. Derridos darbų įtaką filosofinės gramatologijos raidai; analizuoti etnocentrizmo ir logocentrizmo sampratas; tyrinėti pagrindines dekonstrukcijos taikymo sritis; aiškinti teksto prasmių interpretacijas remiantis dekonstrukciniu požiūriu. Straipsnio objektas Tyrimo objektas dekonstrukcinio požiūrio į rašytinio teksto analizę taikymo sritys. Naujumas ir aktualumas Dekonstrukcijos sąvokos vartojimas įvairiuose mokslo ir praktikos kontekstuose liudija apie esminę šio požiūrio vertę. Tai požiūris į kalbos įtaką kultūrai, parodęs alternatyvių prasmių spektro reiškimąsi tekste ir taip atskleidęs rašytinio teksto reikšmingumą. Plečiantis naujų technologijų įtakai tiek buityje, tiek kultūros ir meno pasaulyje, susidaro nauja kalbos vartojimo situacija rašytiniam tekstui, knygai lieka vis mažiau erdvės. Teksto dekonstrukcija, kaip mintį išlaisvinantis ir kritinę įžvalgą skatinantis metodas, padeda įsisąmoninti rašytinio teksto vertę. Būtent tekstas yra kultūros, dvasinės savasties išraiška. Dekonstravimas leidžia suvokti jo svarbą tiek asmeninės patirties, tiek visuomenės kultūros lygmenyse.

73 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste Metodas Kritinė J. Derridos veikalo Apie gramatologiją (1976) analizė, per paskutinįjį dešimtmetį pateiktos dekonstrukcijos kritikos pasaulinėje literatūroje analizė D e ko n s t r u k c i j a : m e t a f i l o s o f i j a i r ž a i d i m a s p r a s m e Siekiant analizuoti dekonstrukciją kaip teksto traktavimo filosofiją, būtina suvokti jos atsiradimo kontekstą, gramatologijos mokslo raidą. Taip pat tikslinga apžvelgti dekonstrukcijos taikymo įvairiapusiškumą. Tai ir daroma tolesniuose dviejuose straipsnio paragrafuose. Pabaigoje dekonstrukcija aptariama kaip empirinis teksto prasmių įžvelgimo metodas D e ko n s t r u k c i j a k a i p g r a m a t o l o g i j o s p o ž i ū r i o a l t e r n a t y va Gramatologija mokslas apie rašto sistemos prigimtį bei istoriją (Oxford Concise Dictionary of Linguistics, 1997). Tai kalbotyros sritis, kuri tyrinėja santykius tarp kalbos garsų ir raidyno. Gramatologija atsirado kartu su kalbotyra. Filosofinė gramatologija, pradėjusi formuotis XVIII a., siejama su J. J. Rousseau vardu. Tai disciplina, tyrinėjanti rašybos vaidmenį kultūroje, rašybos ir kultūros sąveiką, poveikį visuomenei. Nuo pat pradžių gramatologija buvo susijusi su kalbotyra. Taip yra ir dabar. Pasak J. Derrida (Derrida 1998), J. J. Rousseau filosofinės gramatologijos koncepcijai būdingas pretendavimas į pozityviojo mokslo statusą. Tai gramatologams diktavo tam tikri tyrinėjimo kanonai. Klasikinė gramatologija buvo kuriama pagal tam tikrą schemą: nedidelė filosofinė istorinė įžanga, faktų išdėstymas ir empirinė analizė. J. Derrida manymu, taip atsitiko todėl, kad nuo pat gramatologijos atsiradimo pradžios tyrinėtojai susidūrė su tokiais klausimais, į kuriuos tradicinė metafizika negalėjo atsakyti. Filosofinės gramatologijos atstovams kilo mintis nenagrinėti kai kurių pirmapradžių klausimų, o tai šį mokslą suartino su pozityviu žinojimu. Taip susidarė paradoksali situacija, kai pozityvūs ir klasikiniai mokslai apie rašymą turėjo vengti filosofavimo. Anot J. Derrida (Derrida 1976), filosofinė gramatologija tampa disciplina, siekiančia mokslinio ir filosofinio statuso, todėl ji išstumia iš pirmųjų pozicijų moksliškumo ir logiškumo problemas.

74 74 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste Filosofo teigimu, gramatologija pretenduoja būti vieninteliu mokslu, kuris, ieškodamas savo objekto, turi atsigręžti į moksliškumo šaknis. K. Hartas pažymi (Hart 2000), jog J. J. Rousseau filosofinės gramatologijos koncepcija yra priešpriešinama logocentrizmo sampratai. Savo ruožtu logocentrizmą J. J. Rousseau traktuoja kaip teologinį požiūrį, kuris remiasi Dievo vaizdiniu ir sąmoningu tapatumo formavimu pagal teologinius įsitikinimus. Filosofinė gramatologija turi būti objektyvi kalbotyros teorija, nagrinėjanti kalbą. J. Derrida (Derrida 1976) pateikia alternatyvų požiūrį į logocentrizmo ir gramatologijos santykį. Jis atsisako binarinės opozicijos struktūros, logocentrizmo sąvokai priskirdamas Vakarų kultūros vertybių ir įsitikinimų turinį. Kalbėdamas apie tai, kad Vakarų kultūros logocentrizmas pasireiškia suvokimu, jog egzistuoja teisingiausia tiesa ir svarbiausia prasmė, J. Derrida laiko tekstą (taip pat ir filosofinį tekstą) logocentrizmo atspindžiu. Jis interpretuoja filosofiją kaip rašymą, atskleisdamas prasmes, perteikiamas kalbos ženklais. Darydamas prielaidą, kad gramatologija nagrinėja rašto sistemą ir jos funkcijas, J. Derrida aiškina, kaip logocentrizmas reiškiasi rašto sistemoje ir tekste (ten pat). K. Hartas (Hart 2000) atskleidžia J. Derridos indėlį į rašymo, rašytinio teksto svarbos traktavimą gramatologijoje. J. J. Rousseau koncepcijoje rašymas laikomas kalbos pakaitalu, esančiu žemesnėje hierarchinėje pozicijoje nei sakytinis žodis. Rašymas buvo traktuojamas kaip neišvengiamas kalbėjimo pakaitalas tam tikrose situacijose, neanalizuojant rašytinio teksto svarbos aspektų. J. Derrida (Derrida 1976) ėmėsi kvestionuoti šią sampratą, atskleisdamas interpretacijos ir prasmių daugialypiškumo vaidmenį, dekonstruodamas kultūrinius mąstymo modelius bei visuotinės minties sistemas rašytiniame tekste. Dekonstrukcija, kaip interpretacijos teorija ir interpretavimo praktika, atskleidė kritinį rašybos vaidmenį Vakarų civilizacijos kultūroje. J. Derrida pateikta filosofinės gramatologijos samprata nėra iki tol buvusių koncepcijų paneigimas. Jis pažvelgė į filosofiją kaip į raštą, atpažindamas logocentrizmo raišką filosofijoje ir atkreipdamas dėmesį į iki tol neįsisąmonintą kalbos ženklų vaidmenį perteikiant konkrečios kultūros visuotinės minties sistemas. Savo prigimtimi toks fenomenas, kurio apraiškas atpažino filosofas, yra etnocentrizmas.

75 1. 2. L o g o c e n t r i z m a s i r e t n o c e n t r i z m a s Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste J. Derrida (ten pat), nors ir laikydamasis metafizinės rašymo sampratos, daugiausia dėmesio savo knygoje skiria rašymo analizei plačiąja šio žodžio prasme. Autorius vartoja terminą archiraštas (pranc. archi-ecriture). Rašymas, kaip istorijos scena ir pasaulio žaidimas, siejamas būtent su sąvoka archiraštas. Rašto sampratų skirtumai, aptinkami tik kontekste, yra labai subtilūs, nes prancūzų kalbos žodis l ecriture (t. y. raštas) reiškia skirtingus dalykus: kaip rezultatas tekstas; kaip procesas rašymas; kaip priemonė, taikoma procese raštas. Gramatologijos požiūriu iš esmės visa ankstesnė filosofija traktuojama kaip rašymas. Šito ankstesnė filosofija niekada nepripažino. Rašymas yra prasmės reiškimo būdas. Toks suvokimas sugriauna tradicinį filosofinį įsivaizdavimą apie žmogų ir pasaulį, atmeta filosofijos pretenziją į suverenaus proto diskursą, turintį Būties tiesos reiškimo monopoliją. Filosofija, būdama Vakarų diskurso dalis, negalėjo būti traktuojama kaip tekstas, nes tada jai bandant paaiškinti ir aprašyti pasaulį į fundamentalius ir reflektuojamus pasaulio ir proto santykius įsiterpia trečias raštas, kalbiniai simboliai, tai, kas turėtų būti kaip priemonė, fiksuojanti proto veiklos rezultatus. Filosofija pretenduoja aprašyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, padedant tarpininkams neutralioms tiesos fiksavimo priemonėms. Tiesos, kuri pasiekiama pasitelkiant filosofiją. Nepaisant šių esminių apribojimų, Vakarų kultūra visada laikėsi pavaldumo raštui iliuzijos. Vakarų kultūroje įsitvirtinusi nuomonė, kad rašymas paklūsta tam, ką J. Derrida (Derrida 1976) vadina etnocentrizmu. J. Derrida pažymi, jog etnocentrizmas (lot. etnocentrum etninės grupės išskirtinumas), kaip tam tikras rašto kultūros tipas, sukuria sudėtingus rašymo santykius. Raštija skyla į skirtingus kultūros tipus bei skirtingas etnocentrizmo formas. Anot filosofo, vakarietiškas etnocentrizmas pastebimas pačiose svarbiausiose Vakarų kultūros srityse. Etnocentrizmas, arba siekis matyti savo kultūrą universaliąja pasaulio kultūra, turi tikslą formuoti ir kontroliuoti kultūrinį pasaulį. Jis pasireiškia keturiomis sąlygomis: 75

76 76 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste 1) rašymo konceptas, fonetizacija turi slėpti, maskuoti pasaulio istoriją; 2) metafizikos istorija nuo Platono iki Hegelio, nuo ikisokratininkų iki M. Heideggerio įžvelgė tiesos šaltinius Logose; 3) tiesos istorija visada buvo rašymo išstūmimas, jos represija (lot. repressio nuslopinimas); 4) mokslo konceptas, moksliškumas suvokti kaip slypintys tik Logose (Gurko 2001). Vakarų kultūros etnocentrizmui būdingas Logoso iškėlimas, filosofija ir mąstysena, persmelkta suvokimo, kad egzistuoja galutinė, tikriausia tiesa, kurią įkūnija Logoso idėja. Logocentrizmas, logocentristinis mąstymas remiasi tikėjimu, kad garsai yra prasmių, atsiradusių kalbėtojo sąmonėje, tiesioginė išraiška, o pati tikrovė sąmonėje atsispindi tiesiogiai be kalbinio jos iškraipymo. Veikale Apie gramatologiją autorius aptaria naujos kultūrinės sintezės perspektyvas. Tam, kad į dekonstrukciją pretenduotų tokios prasmės, kurių šaltinis yra Logosas, reikia vartoti tą kalbą, kuri skambės dekonstruojamoje medžiagoje, bus suvokiama tiems, kam adresuota dekonstrukcinė kritika. Viena vertus, J. Derrida stengiasi išsaugoti plonas racionalizmo gijas, kurios sieja jo koncepciją su Vakarų kultūros diskursu, o kita vertus, siekia kuo radikaliau atskirti savo koncepciją nuo Logoso idėjos. Logoso epocha, anot J. Derrida (Derrida 1976), žemina, diskriminuoja rašymą, kuris traktuojamas tik kaip meditacija meditacijoje. Rašymo pažeminimas Logoso epochoje pasireiškia tuo, kad rašymas čia analizuojamas kaip tai, kas neturi įtakos prasmei, reikšmei. Neįvertinama, kad būtent rašymas ir formuoja reikšmę, kurioje atsiskleidžia prasmė: pasaulis žmoguje ir žmogus pasaulyje. Šis gana niekinamas požiūris į rašymą išryškėjo dar Aristotelio darbuose. Aristotelis manė, kad pasakytas žodis virsta minties darbų simboliu tada, kai parašyti ženklai yra tik pasakytų žodžių simboliai. Pirmoji reikšmė, lyginama su kitomis reikšmėmis, fiksuoja minties bandymus, kurie atsispindi pasaulio daiktuose. Tarp proto ir pasaulio egzistuoja natūralios signifikacijos santykiai, tarp proto ir Logoso konvencinio simbolizmo santykiai. Pirmąja konvencija, susijusia su natūralia signifikacija, reiškiasi žodinė kalba, Logosas. Natūrali kalba ir yra jai artima. Neatsižvelgiant į tai, ji susiformuoja kaip prasmė arba kaip daiktas. Parašyta reikšmė, anot Aristotelio, visada yra tik techninė ir reprezentacinė,

77 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste neturinti konstruojamosios reikšmės. Aristotelis ir kiti antikos filosofai sukūrė rašymo interpretaciją, dar ir šiandien dominuojančią Vakarų kultūroje, kur rašymo suvokimas pasilieka logocentrizmo, balso ir būties reikšmės kontekste (Derrida 1976, 224). Filosofinio teksto dekonstrukcija savo esme yra logocentrizmo dekonstrukcija. Šiuo požiūriu dekonstrukcija yra daugiau nei kalbinis fenomenas. Ji apima kultūros, vertybių suvokimo modelių analizę. Patti Lather (Lather 2003) pažymi, jog J. Derrida, aiškindamas dekonstrukciją, leidžia įžvelgti ego cognito narcisizmą, o kartu ir ribotumą D e ko n s t r u k c i j o s t e o r i j o s p l o t m ė s Nėra teisinga dekonstrukciją traktuoti vien kaip kalbos fenomenų tyrinėjimą. Apžvelgdamas J. Derridos darbus, K. Hartas (Hart 2000) išskiria keturias plotmes, kuriose filosofas plėtojo dekonstrukcijos sampratą. 1. Dekonstrukcija kaip filosofija. Filosofinis dekonstrukcijos aspektas atsispindi požiūryje į hermeneutikos tiesas, taikytinas universaliai. Filosofas kvestionuoja hermeneutinį polinkį totalizuoti. Tekstas analizuojamas per skirtybę, t. y. lyginant su tuo, kas skirtinga. Dekonstrukcinė filosofija teigia, kad tekstas gali būti analizuojamas ir interpretuojamas aiškinantis ne tik skirtingumą, bet ir tapatumą. Tai filosofija, skatinanti sieti kraštutinumus. 2. Dekonstrukcija kaip metafilosofija. Kalbėdamas apie dekonstrukcijos reikšmę bei naujumą filosofijoje, J. Derrida išsakė poziciją, jog dekonstrukcija yra vidinė filosofijos kritika, jos refleksija. Skirtingos idėjos apie tiesą ir realybę formuoja skirtingas epistemiologines orientacijas. Dekonstrukcija nėra dar viena epistemiologinė orientacija, ji netelpa į klasikinę kritikos sampratą. Anot K. Harto (Hart, 2000), jei dekonstrukcija gali būti įvardijama kaip kritika, tai ji siekia kritikuoti ne konkrečią filosofinę poziciją, bet filosofijos plėtojimą, filosofavimą kaip reiškinį. Dekonstrukcija iškelia filosofijos ribotumus, pasireiškiančius kaip pagrindo nestabilumas. Savo esme filosofija yra bandymas perteikti tikrovę tikslia ir aiškia kalba paaiškinti. Bet kokia filosofijos kryptis formuojasi remdamasi iki tol buvusiomis sampratomis. Kiekviena filosofija tiki atradusi savo arche tikslias ir grynas idėjas apie tiesą ir tikrovę. Kiekviena filosofija absoliutina, taiko savo arche visoms sritims, kurias siekia paaiškinti.

78 78 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste Dekonstrukcija kaip metafilosofija tai siekis tyrinėti filosofiją kaip visumą, o ne konkrečias filosofijos mokslo šakas. 3. Psichoanalitinis dekonstrukcijos aspektas. J. Derrida suvokė psichoanalizę kaip skaitymo būdą. Froidistinė doktrina akcentuoja perkėlimą iš latentinio į manifestuojamą turinį. Tai atitinka J. Derridos požiūrį į teksto prasmių struktūrą: dominuojančias ir paslėptas, latentines prasmes. Prilygindamas teksto interpretavimo procesą kai kuriems asmenybės psichikos procesams, J. Derrida vartoja Sigmundo Freudo įvestas psichoanalizės sąvokas, tokias kaip represija, konvulsyvumas. 4. Politinės retorikos dekonstravimas. J. Derrida suvokė metafiziką kaip ideologiją. Kiekvienas tekstas turi savo ideologinį komponentą. Būtent politika, politinė retorika ir ja perteikiama ideologija yra tekstai, kuriuose įsitvirtino dekonstrukcijos metodas. Kalbant apie dekonstrukciją kaip būdą įžvelgti teksto prasmės atspalvius, ją tikslinga traktuoti kaip filosofiją D e ko n s t r u k c i j a k a i p s i e k i s į ž v e l t i n a u j u s t e k s t o p r a s m ė s a t s p a l v i u s Dekonstrukcija, kaip interpretacijos praktika, siekia atskleisti naujus teksto prasmės atspalvius. Dekonstrukcinė interpretacijos filosofija analizuoja, kokiu būdu atskleidžiami šie prasmės atspalviai. Sisteminant J. Derridos idėjas, tikslinga skirti penkis metodus, kaip perteikti raštu ir įžvelgti prasmes: Būties metafiizika (the metaphysic of presence). Būtis čia suvokiama kaip mąstymo, sąmonės ir analizės objekto santykis. Esminis klausimas, kurį kelia J. Derrida: kiek kalbos ženklai gali būti neutralūs ar, kaip pažymi Nilsas Clausonas (Clauson 2007), kiek autorius pajėgus kontroliuoti visas prasmes, kurias apima rašomas tekstas. Autorius visuomet suteikia savo prasmę rašomam tekstui, tačiau jei tekstas perteikia ir kitas prasmes, kurias skaitytojas perskaito, tai nėra nei rašytojo, nei skaitytojo klaida. Kiekvienas tekstas turi prasmių spektrą. Skaitytojas įžvelgia prasmės atspalvius pagal savo kultūrinę patirtį ir suvokimą. Kalbos simboliai nėra neutralūs autoriaus suvokiamos prasmės perteikėjai. Jie kuria prasmes sudarydami

79 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste potekstes ir kategorijas, kurios atskleidžia kultūrinį, istorinį teksto pagrindą. Kritikos procesas, leidžiantis kaskart interpretuojant tekstą pastebėti kažką kita. J. Derrida vartoja neologizmą différance idėjai išreikšti. Šis neologizmas neturi apibrėžtos prasmės. Tai procesas nuolat atrasti naujas prasmes ir įžvelgti kita nei tai, ką pirmiausia reiškia kalbos ženklų struktūros. Différance artimas tiek deferal pastangoms apibrėžti prasmę, tiek ir difference žaidimui su daugybe prasmės galimybių. Taigi tiek skirtingumas, tiek tapatumas gali būti apibūdinti kaip différance pavidalai. Sąvokų tikslumo žymėjimas. Šį metodą J. Derrida taiko knygoje Apie gramatologiją. Žodis sakinyje yra perbraukiamas, tačiau paliekamas tekste. Tai, kad jis perbrauktas, rodo jį esant ne visiškai tikslų. Kita vertus, tai, kad jis paliktas tekste, rodo, kad jis yra svarbus prasmei. Šis metodas skatina klausytoją susimąstyti ir įžvelgti latentines teksto prasmes. Perbraukimas leidžia transformuoti, liberalizuoti naujus terminus. Teksto struktūros centro panaikinimas. Kiekvienas tekstas turi savo struktūrą, kurioje tam tikros sąvokos yra aukštesnėje hierarchinėje pozicijoje už kitas sąvokas. Jos sudaro teksto centrą ir perteikia greičiausiai pastebimas prasmes. Kita vertus, teksto centro panaikinimas neperkeliant jo į kitos sąvokos ar sąvokų lygmenį atveria kitą prasmės plotmę. Prasmės spektras plečiamas iki begalybės, nes skaitytojo protas neapribojamas cikline logika, kurią siūlo diskursas. Metaforų ir prieštaringumų akcentavimas tekste. Paulis de Manas (de Man 1971) teigia, jog didžiausio aklumo momentais kritikai pasiekia reikšmingiausių įžvalgų. Kruopščiai skaitant tekstą pastebimas prieštaravimas sau, arba aphoria, galintis atverti naujas prasmės plotmes. Wong Yuet Wai (Yuet Wai 1999) teigimu, neesminės smulkmenos, kurios gali būti vertinamos kaip teksto trūkumai, yra kitos prasmės ir įžvalgos galimybė. Dekonstrukcijai reikšmingos metaforos, leidžiančios pastebėti prasminius atspalvius. Kalbėdamos apie metaforas Jennifer A. Vadenboncoeue ir Myriam N. Torres (Vadenboncoeue, Torres 2003) teigia, kad pagal tradicinę kalbos sampratą metaforos laikomos nereikšmingomis ar netgi deviantiškomis. Vertinant metaforas postmodernistinės kalbos sampratos, kartu ir 79

80 80 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste dekonstrukcijos požiūriu, suvokiama, kad prasmė yra konstruojama, o ne absorbuojama iš žodžių. Suvokiant prasmę kaip socialiai konstruojamą galima pripažinti daugiau nei vieną realybės sampratą. A. Vadenboncoeue ir N. Torres nurodo, kad metafora yra pagrindinė kalbos charakteristika, skatinanti kurti alternatyvaus pasaulio vizijas. Metaforos įvertina skirtingus suvokimo būdus ir leidžia įžvelgti skirtingas, alternatyvias prasmes. Teksto dekonstrukcija yra būdas suvokti giliąsias prasmes, pastebėti kitą prasmę nei ta, kuri dominuoja hierarchinėje teksto struktūroje. Dekonstrukcijos filosofija deklaruoja nepasitikėjimą vienareikšmiškomis išvadomis ir vienpusiais, kategoriškais apibendrinimais. Dekonstrukcija yra įsipareigojimas siekti įžvelgti įvairias prasmes: jų ieškoti, jas išskirti, jomis neapsiriboti ir nepamiršti, kad visuomet egzistuoja ir Kita. I š va d o s 1. Dekonstrukcijos sąvoka gali būti nagrinėjama įvairiuose kontekstuose. Jos samprata lanksti, siekianti įžvelgti gilesnes nei paviršinės struktūros. Vis dėlto pirminę dekonstrukcijos prasmę J. Derrida (Derrida 1976) pateikė filosofinės gramatologijos kontekste. Dekonstrukcija gali būti apibūdinta kaip požiūris į teksto analizę, įvertinant kultūros ir istorijos įtaką kalbos ženklų raiškai ir prasminėms struktūroms. 2. Analizuodamas Vakarų filosofiją kaip raštiją, J. Derrida įžvelgia etnocentrizmo ir logocentrizmo poveikį filosofijai. Siūlydamas persvarstyti proto galimybes sąmoningai kontroliuoti tekstui suteikiamas prasmes ir kalbos ženklų įtaką realybės perteikimui, J. Derrida parodo filosofijos ribotumą atskleisti tiesą ir realybę grynojo proto įžvalgomis. Taip atrandama daugialypių teksto prasmių įžvelgimo erdvė. 3. Dekonstrukcija gali būti traktuojama kaip interpretacijos teorija ir kaip interpretavimo metodas. Ji pasireiškia keturiose plotmėse: kaip kalbos filosofija, metafilosofija, psichoanalizės interpretacija bei politinės retorikos interpretacija. Visose plotmėse ji padeda atskleisti subtiliuosius prasmės atspalvius.

81 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste 4. Teksto dekonstrukcija leidžia apčiuopti iš pirmo žvilgsnio nepastebimas teksto prasmes. Nauji prasmės atspalviai ir reikšmės keičia įprastą teksto turinį, jį transformuoja. Pagal dekonstrukcinę kalbos sampratą tikrovė niekuomet nepasirodo tiesiogiai, jos tarpininkai yra kalbos ženklai. Kalba nėra gamtinės reprezentacijos pakaitalas. Ji kultūros tapatumo išraiška. Dekonstrukcinė giliųjų teksto prasmių analizė leidžia įžvelgti, išskirti kultūrinį tapatumą. 81 L i t e r a t ū r a Adams 1998 Daniel J. Adams. Toward a Theoretical Understanding of Postmodernism. Vol. 47, Is. 4. Cross Currents. Bauman 1992 Zygmund Bauman. Intimation of Postmodernity. London: Routledge. de Man 1971 Paul de Man. Blindness and Insight: Essays in the Rhetoric of Contemporary Criticism, London and New York: Oxford University Press. Clausson 2007 Nils Clauson. Practicing Deconstruction, Again: Blindness, Insight and the Lovely Treachery of Words in D. H. Lawrence s The Blind Man. Vol. 34, No. 1, Colledge Literature. Cooper 1993 John W. Cooper. Reformed Apologetics and the Chalenge of Post-Modern Relativism. Calvin Teological Journal. Vol. 38, No. 1, Derrida 1998 Jacque Derrida. Koнeц книги и нaчaлo писъмa. Интeнциoнaлънoстъ и тeкстуaлънoстъ. Филoсoвскaя мыслъ Фрaнции XX вeкa. Toмск: вoдoлeй. Derrida 1976 Jacque Derrida. Of Grammatology. The Johns Hopkins University Press. Oxford Concise Dictionary of linguistic 1997 Oxford Concise Dictionary of linguistic. Matthews. Oxford University Press. Gurko 2001 I. Gurko. Grammatologija / Postmodernism. Enciklopedija, Minsk: Interpresservis; Knižnij dom. Hart 2000 Kevin Hart. Trespass of the Sign: Deconstruction, Theology and Philosophy. Perspectives on Continental Philosophy. No 13. Fordham University Press. Lather 2003 Patti Lather. Applied Derrida: (Mis)Reading the Work of Mourning in Educational Research. Education Philosophy and Theory. Vol. 25, No. 3, EBSCO Publishing. Yuet Wai 1999 Wong Yuet Wai. Questioning Identities: Structuralit and Deconstruction Approaches to the Representation of Race in Three Novels. A dissertation submitted in partial fulfillment of the Requirements for the Degree of Master of Arts in English Studies at the University of Hong Kong. Vadenboncoeue, Torres 2003 Jennifer A. Vadenboncoeue, Myriam N. Torres. Constructing and Reconstructing Teaching Roles: a Focus on Generative Metaphors and Dichotomies. Discourse: Studies in the Cultural Politics of Education. Vol. 24, No. 1, EBSCO Publishing.

82 82 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste Dalia Lapėnienė DECONSTRUCTION OF TEXT S MEANING IN THE CONTEXT OF GRAMMATOLOGY Summar y Deconstruction is the approach to the system of meanings, which is constructed and represented in the text. There is no seek to create or reconstruct something new. The productive potential of deconstruction exists in the ability to distinguish text meanings, which representation in the text structure is not clear. In the latent meanings is reflected social and cultural context of the text construction. The role of language sings and meanings while understanding reality is represented in this way. The concept of deconstruction has been presented by French philosopher Jacque Derrida in the contexts of philosophical grammatology. Assuming that philosophy is one more way to write, or a literal genre, he disclosed Logos in all Western philosophy from the Antique to Enlightment up to the Epoch of Modernism. Logos, as the faith in the highest Truth, in Western culture is signified by Ethnocentrism striving to see the Western culture as universal World culture. The most important providence of J. Derrida is deconstruction of Logos in a philosophical material. Deconstruction has been developed as auto critics of philosophy. From the very beginning of its formation, the philosophy pretended to represent Truth. It has never considered itself as the science about truth seeking process. Philosophical deconstruction is limitation emphasizing philosophy, which signifies how limited and ethnocentric is the discourse of Western philosophy, supposing the only meaning and rejecting alternative meanings. Everything what is the other is left behind the primary text meanings. On the other hand, those other meanings and implications liberate thinking through creativity, originality and providence. The shades of meanings enable to perceive the limit of thinking and to trespass it. The philosopher claims that there is nothing outside the text. Text does not eventuate with a book. The text is much more then writing. Deconstructive text reading is applied to all systems of meaning, which might be read discerning latent and manifested structures and functions.

83 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste Derrida himself applied deconstruction in the field of Freud s Psychoanalysis Theory and political-ideological rhetoric s. His followers applied philosophical concepts in qualitative investigations, organizational behavior, psychotherapy and other areas, which have few touch points with linguistics. That is the persistent value of the concept. Deconstruction is the deconstruction of meanings. Understanding of meanings is the value of deconstructive reading. Every text has the central meanings, for which presentation it is constructed. In this plane each text dictates particular ideology, approach dominating thinking system postulates. It limits thinking. The text and reader interacts. Discovery of the metaphysical text component, emphasis of binary opposition hierarchy, latent meanings and implicative postulate makes the process of text reading active interaction between the text, reader and writer. Deconstruction is the process of text reading, when the reader is open to another meaning. That is the providence by which stylistic means is created the meaning and what other shades it assumes while using other stylistic formulations presenting the same things, when the hierarchy of the sentence is changed and no central notions are left. The shades of meaning might be represented in different ways. There are five methods which are mostly used to read and perceive the text: questioning metaphysics of presence, stressing repeated process of criticism and reinscription of interpretation, deliberating suspension of concepts, decentering of structure, interpreting philosophical, by focusing on the blindspots of metaphors, and other rhetorical strategies. J. Derrida s deconstruction is the deconstruction of the philosophical text. That is demystification of philosophical discourse, revealing the idea that text always has a great number of meanings, which opposes to each other. The text might be opposed to itself. Following the same text, different ideas might be expressed. Questioning metaphysics of presence, the philosopher demonstrated, that text is much more than writer s ideas and perception about reality, because the script signs are never only neutral transmitters of meaning. Combining into graphemes, constructing sentences and passages, they interleave meanings. The text is representing its own history, which is under the limits of conscious control of the author. 83

84 84 Dalia Lapėnienė Teksto prasmės dekonstravimas gramatologijos kontekste Stressing repeated process of criticism and reinscription the philosopher reveals the idea, that there is no word which has only one meaning. Each notion is ambiguous and its meaning varies in different contexts. Creating neologism différance the philosopher does not define the notion. He shows that the change of one symbol radically change the content of notion. Différance might be understood as continuous process of meaning search and connection of oppositions. One of J. Derrida s strategies of making a repeated process of criticism is by deliberate suspension of the concepts. Philosopher put words under erasure. The words in the text may be crossed. By writing a word and crossing it out, it means that the word is inaccurate. However, by printing both word and deletion, it means that the word is necessary and it remains legible. Hence the mark of erasure acknowledges the highly provisional status and the inadequacy of the word employed, and the fact that word and the deletion are printed means that the reader cannot manage without them in the work of deconstruction Decentering text structure allows liberate from the created and transmitted discourse meaning, which is presented as one and unique. Tracing only the primary text meanings, the reader becomes trapped in the circular logic of the discourse which ceaselessly confirms its truth. While deconstructing the text not only the meaning dictated by discourse are perceived, but the texts latent meanings are understood as well. The investigation of rhetorical strategies might be treated as one way of the text decentralization. Precisely through the text oppositions to logics, metaphors, allegories, neologisms latent meanings are disclosed. Means of rhetoric are extremely ambiguous and allowing text liberalization.

85 RES HUMANITARIAE II ISSN Jūratė Laučiūtė humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto Baltistikos centro direktorė, vyresnioji mokslo darbuotoja. Moksliniai interesai: baltizmai slavų kalbose, seniausi baltų ir slavų kalbų santykiai, etnogenezė. Adresas: Herkaus Manto g. 84, LT Klaipėda. El. paštas: Jūratė Laučiūtė: PhD in Humanities, Research Fellow, Director of the Centre of Baltic Studies, University of Klaipėda. Research interests: Baltic loans in Slavic languages, oldest relationships of Baltic & Slavic languages, ethnogenesis. Address: Herkaus Manto st. 84, LT Klaipėda. Jūratė Laučiūtė Klaipėdos universitetas BA LT I Š KO S K I L M Ė S VA R DA Ž O D Ž I Ų G A L Ū N I Ų L I K I M A S Š I AU R Ė S S L AV Ų K A L B O S E Anotacija Straipsnyje tiriami į šiaurės slavų kalbas paskolinti ar per substratą paveldėti baltiškos kilmės vardažodiniai apeliatyvai bei vietovardžiai, mėginant išsiaiškinti, kokiais atvejais, dėl kokių priežasčių skoliniuose baltiškos resp. lietuviškos galūnės išliko nepakitusios, o kada ir kaip pakito, adaptuojant jas prie slavų kalbų fonetikos bei morfologijos specifikos. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: galūnė, skoliniai, apeliatyvai, onomastika, reguliari ir nereguliari substitucija, substratas. Abstract The article examines nominal appellatives and place names of Baltic origin borrowed or inherited from the linguistic substrate by the northern Slavic languages, and seeks to explain under what circumstances and for which reasons Baltic and Lithuanian endings remained unchanged in the loanwords, or when and how they did change in their adaptation to the phonetic and morphological features of the Slavic languages. KEY WORDS: ending, loanwords, appellatives, onomastics, regular and irregular substitution, substrate.

86 86 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose Objektas: straipsnyje aptariami į šiaurės slavų kalbas paskolinti ar per substratą paveldėti baltiškos kilmės vardažodiniai apeliatyvai bei vietovardžiai jų morfologinės struktūros perteikimo slavų kalbose aspektu. Prie šiaurės slavų priskiriamos visos rytų slavų kalbos rusų, baltarusių bei ukrainiečių ir viena vakarų slavų kalba lenkų. Baltų kalboms atstovauja lietuvių kalba pirmiausiai todėl, kad jos fleksinė sistema yra geriau išsilaikiusi ir labiau skiriasi nuo šiuolaikinių slavų nei latvių, o antra būtent iš lietuvių kalbos buvo paskolinta daugiausia žodžių. Tikslas: siekiama išsiaiškinti, kokiais atvejais, dėl kokių priežasčių skoliniuose baltiškos resp. lietuviškos galūnės išliko nepakitusios, o kada ir kaip pakito, adaptuojant jas prie slavų kalbų fonetikos bei morfologijos specifikos. Apie baltizmus slavų kalbose pastaraisiais dešimtmečiais rašyta jau ne taip mažai, surinkta gausi medžiaga, paskelbti ir kai kurie apibendrinimai apie baltizmų slavinimo dėsningumus (plg. Kondratiuk 2001), tačiau specialiai baltiškų galūnių likimu skoliniuose iki šiol domėtasi nebuvo, todėl šiuo straipsniu bandoma užpildyti baltizmų tyrimuose susidariusią spragą. Paprastai skolinant vienos kalbos vardažodžius daiktavardžius, rečiau būdvardžius į kitą kalbą, žodis pasisavinamas vardininko forma, daugiau ar mažiau pritaikant ją prie pasiskolinusios kalbos sistemos. Lyginant slavų ir baltų kalbų vardažodžių morfologinę sistemą, didžiausi skirtumai išryškėja tose vyriškos bei negausių moteriškos giminės vardažodžių vardininko galūnėse, kurios lietuvių kalboje išlaikė senąjį indoeuropietišką priebalsį -s. Slavų kalbos jį yra praradusios kartu su fleksijos balsiu (plg. stã-las стол, sūn-us сын, nak-tìs ночь ir t. t.). Abiejose kalbų grupėse fonetiškai sutampa tik bendra šioms kalboms moteriškos giminės vardažodžių vienaskaitos vardininko galūnė -a, pvz., ranka рука, galva голова (bet diena день). Neturi šiaurės slavų kalbos ir garso, panašaus į baltų *ē (= lie. ė), todėl baltiškosios moteriškos giminės vardininko galūnės *-ē perteikimas skoliniuose labai įvairuoja. Kai į slavų kalbas skolinamas vardažodis daugiskaitos vardininko forma, baltiškų galūnių perteikimas taip pat įvairuoja, nors pirmenybė paprastai teikiama priimančiosios kalbos galūnių sistemai. Žemiau pateikiami baltiškų vardažodžių vardininko formų substitucijos slavų kalbose pavyzdžiai, iš pradžių nurodant vadinamosios regulia-

87 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose rios substitucijos atvejus (kai vyriškos giminės daiktavardis perteikiamas atitinkama slaviška vyr. g. forma ir pan.), o jau po to nurodant išimtis (arba nereguliarios substitucijos pavyzdžius), kurios kalbo s, o ypač etnoso istorijai, mūsų manymu, neretai duoda daugiau informacijos nei vadinamosios reguliarios arba taisyklingos substitucijos atvejai. 87 V i e n a s k a i t o s f o r m o s -as Skolinantis į slavų kalbas baltiškus resp. lietuviškus vyriškos giminės vardažodžius su galūne -as, dažniausiai galūnė numetama, panašiai kaip slavų prokalbės laikais buvo numesta indoeuropietiškoji fleksija -s. Todėl tokio tipo substitucija dažniausiai liudija ankstyvą skolinimosi laiką. Reguliari substitucija -as nulinė galūnė: artójas br. aртáй artojas, le. ortaj 1 ; káušas br. коỷш, кош didelis (medinis) samtis, le. kowsz, kusz ir t. t., r. ковш, ukr. кiвш; paršiùkas br. парсю к, паршу к paršas, paršiukas, le. parsiuk, paršuk ir kt., r. парсук, паршук ir kt., ukr. паршук ir t. t.; svir nas daržinė, klėtis br. свiран, с виран, сверiн sandėlys, daržinė, le. s wiren, s wiron lietuviška klėtis grūdams; sandėlys, r. свирен, свирон, ukr. свiрон klėtis. Kadangi lietuvių tarmėse bei senuosiuose raštuose yra paliudytos formos svìrna ir svìrnė mot. g., slavų kalbų tarmėse taip pat galima rasti skolinių su moterišką giminę žyminčia galūne -ia / -a: br. свìрня, le. s wirna, s wirn a, ukr. сви рна. Nereguliariai -as -a, -o,-е,, -as Ryškiu nereguliarios substitucijos pavyzdžiu galima laikyti žodžio svir nas perteikimą lenkų paribio su Lietuva tarmėse, išlaikant lietuvišką vyriškos giminės galūnę: sv irn-as, dem. sv irna-lis, sv irnuk-as. Nereguliarios substitucijos pavyzdžių randama ir daugiau, plg.: tárpas br. тарпа, то рпа (yra ir торп) stirta; vieta ūkiniame pastate, kur pilami grūdai, le. torpa šalia torp, r. то рпа tarpas ; še škas reguliariai br., le., r. ukr. шашок / szaszok, szeszek šeškas, tačiau užfiksuoti ir kitokie variantai: br. шэшка, le. šeška (sein.), kurių skolinimosi pamatu galėjo būti lie. dial. šeškà; 1 Visi baltizmų pavyzdžiai, jei nėra papildomos nuorodos, pateikti pagal Ю. А. Лаучюте. Словарь балтизмов в славянских языках. Ле а : енинград: Наука, ау а, 1982.

88 88 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose šùlas stulpas tvoroje, namo sienoje, vartuose br. шула, шуло, шулле stulpas pastate ar tvoroje, le. szuła (reguliari forma su nuline galūne užfiksuota tik raštijos paminkluose: szuł), r. шуло, шулы, ukr. шуло, авшула ir pan.; rai stas br. ро йста šalia reguliaraus ройст raistas; pelkėta vietovė, rašt. pam. ройсто, le. rojsta (šalia rojst); dar plg. r. пажимеима (Lietuvoje) pažymėjimas, кауля ranka, nors gali turėti ir kaulas reikšmę (пск.), скудура skuduras, пурва purvas, le. majsza tinklinis maišas šienui, numa namas. Toks galūnės perteikimo įvairavimas turi kelias priežastis. Dažniausiai tai įvyksta dėl kaimynystėje dar aktyviai tebefunkcionuojančių baltų kalbų ar jų dialektų įtakos, plg. Lietuvos rusų ar lenkų tarmių baltizmus, kur neretai baltiška galūnė paliekama nenumesta (žr. toliau pateiktus pavyzdžius). -is, -ys Panašiai kaip su galūne -as, skoliniuose elgiamasi ir su galūne -is: ji taip pat dažniausiai numetama, kartais išlaikant kamieninio priebalsio minkštumą: Reguliari substitucija nulinė galūnė, dažnai su palatalizuotu priebalsiu: vénteris maišo formos tinklas br. венцер, вэ нцар tam tikra tinklo rūšis, r. liter. вéнтерь tinklas žvejybai, dial. вятер ir kt., le. więcierz, ukr. вентерь, вятер ir kt.; kūly s ilgų šiaudų ryšys, pėdas br. куль, le. kul šiaudų, linų, kanapių pėdas, r. куль šiaudų glėbys, ukr. куль iškultas pėdas, nendrių kuokštas ; užkury s r. ужку рь užkurys (Lietuva), tačiau raštijos paminkluose yra nereguliarių formų: le. uszkuris, vszkuris ar br. Ужкурис; gegė lis, gige lis laukinis asiūklis br. гiгéль laukinis asiūklis, le. g igiel, r. дигéль, šalia daugiskaitos formos гигяли ; Nereguliariai -(i)a (retai), dažniau išlaikoma baltiška galūnė -is: skilan dis br. шкiлэ ндзя, шкiлë нда stora kiaulės žarna, bet r. скиландис (Lietuva) į skrandį kimšta dešra, o lenkų tarmėse reguliari substitucija: skiłądz.

89 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose -us Su šia galūne rastas tik vienas pavyzdys: (s)kerdžius br. rašt. pam. кердь, le. skierdz piemuo, skerdžius, r. dial. скердь, скердзь. 89 -a Tarp moteriškos giminės daiktavardžių daugiausia skolinių su galūne -a. Reguliariai ji perteikiama taip pat galūne -a. Reguliari substitucija -a: bandà gyvulių kaimenė; duonos kepaliukas; atlygis samdiniui br. бонда daug reikšmių, kaip ir lietuvių kalboje, le. bonda duonos kepaliukas, ukr. бонда sena karvė ; putrà kruopų sriuba; košė; gėralas veršiukams br. пýтра parauginta košė; gira, le. putra ruginių ar miežinių kruopų viralas, r. пýтра pieniškas viralas iš įvairių daržovių, kruopų, ukr. путря miežinių kruopų košė. Nereguliari substitucija nulinė galūnė, -as, -o: putrà br. путро ruginių miltų košė, r. путор, путр miltų košė ; stìrta šieno kaugė ir t. t. br. сцирт stirta; krūva, скирд, r. скирд; viksvà tokia pelkių žolė le. viks vas (sein.), šalia reguliarios formos br., le., r. viksva. Prie nereguliarios substitucijos atvejų galima priskirti br. ла пiкла (didelis) lopas Vitebsko sr., лапикло t. p. Minsko sr. (ЛБ 118). Nors ir negalima tiksliai nurodyti, iš kurios baltų kalbos ir kokia forma vyriškos ar moteriškos giminės buvo paskolintas žodis į baltarusių kalbą, bet dviejų variantų buvimas baltarusių tarmėse liudija buvus sunkumų adaptuojant šį svetimos kalbos daiktavardį prie baltarusių kalbos fonetinės ir gramatinės sistemos. Galbūt ir kitais vadinamosios nereguliarios substitucijos atvejais į įvairius slavų kalbų dialektus buvo skolinami ne vien tokie žodžiai, kurie dabartinėje lietuvių ar latvių kalboje turi galūnę -a, bet ir kitų baltų dialektų giminiški žodžiai, turėję kitokią fleksiją. -ė Reguliari substitucija -(i)a: pélkė br. пéл(ь)ка eketė; nedidelis vandens telkinys, le. rašt. pam. pelka žema vieta; pelkė, r. пéлька eketė, ukr. пéлькa eketė ;

90 90 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose pū nė, pūnė daržinė, peludė, tvartas br. liter. пýня šieno daržinė, le. punia maža medinė daržinė šienui laikyti, r. пýня trobesys šiaudams; peludė; sandėliukas, ukr. пуня nedidelė daržinė pėdams, pelams laikyti ; peteliškė le. petyl iška; nosinė skepetėlė nosiai valyti br. носина t. p. ; lysvė r. лисва lysvė ir kt. Panaši substitucija vyko ir perimant baltiškos kilmės onomastiką, plg. br. ež. Каупíта Minsko sr. ( balt. *Kaupītē?). Nereguliari substitucija nulinė galūnė, -o ar -e: daržinė br. даржэ нь šalia даржы на, le. dorżyn, rašt. pam. dar ir darz yna, dorzn ; kruopienė br. крупень valgis (skystas) iš kruopų šalia крупеня; peludė r. пелед priestatas prie jaujos, kartais pelams laikyti, пеледа; vėgėlė tokia žuvis br. вя гало, вягело, вягал vėgėlė (brasl., mior.), panašiai ir ten gyvenančių rusų kalboje: вя га ло, plg. atitinkamą žodį vägal lybių kalboje; dailìdė statybininkas, medžio darbų meistras br. до йлiд architektas ; LDK raštijos paminkluose užfiksuota formų įvairovė. Šalia reguliarių formų, t. y. su galūniniu -a, yra ir su nuline galūne, plg. le. doilid ir doylida, br. доилид šalia доилида, ukr. доилидъ. Gal tokiu būdu norėta pabrėžti vyrišką dailidės darbais užsiimančio asmens giminę? priemenė br. прымн, пры мень ūkinės paskirties priestatas. Onomastikoje užfiksuotas baltarusiškas ežero pavadinimas Дáỷблi Vitebsko sr., kuris rusų kalba perteikiamas Да убеле (КТСБ 92). Tokiu atveju skolinimosi šaltiniu galima būtų laikyti balt. (liet.) *Daube lė. D a u g i s k a i t o s f o r m o s Kai į slavų kalbas skolinama daugiskaitos vardininko forma, dažniausiai ji perteikiama skolinančios kalbos daugiskaitos forma. Vyriškos giminės daiktavardžiai dažniausiai perteikiami su galūne i / -y (kirilica -и / -ы): -ai: barškuliai toks augalas; varpeliai br. баршкулì; cepelinai tarkuotų bulvių kukuliai su įdaru r. цепели ны (Lietuva);

91 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose Plg. onomastikoje: *Kalnučiai br. Калну цi Varanavo rj., Baláičiai br. Бала йцi Gardino sr. (МБ 23). Moteriškos giminės vardažodžių daugiskaitos galūnės perteikimas slavų kalbose yra įvairesnis: 91 -os: -ы / -y, -и / -i, -я, -е, -а ar nulinė galūnė pa kulos br. пáкулы šalia пáкулле, пакýла, le. pakuły šaliа pakuł, pakuła, pakule, r. dial. пакули mezginys iš naminių vilnų šalia liter. пáкля pakulos, dial. пакýла; ukr. пáклi nušukuotas kanapių pluoštas ; lū pos br. лу пы, le. łupy. -ės: -i / -y, -a, -ie re zginės du lankai, perpinti virveliniu tinklu pašarui nešioti br. рэ згiны; r. резвины; ukr. резгини; le. rezginy (šalia vnsk. rezgina (ЛБ 21 22); klùmpės br. клембы, клумпы; le. kłumpie, kłumpi; r. клумпи. Išimtis: dùlkės le. Dulk es (viln.), šalia dulk i (Tykoc.). Moteriškos giminės įvardžiuotinių, vietovardžiuose sudaiktavardėjusių būdvardžių galūnė -(o)ji perteikiama -(i)a su įvairuojančiu priešgalūniniu balsiu: br. up. (Dauguvos bas.) Вално я / Валне я (Катонова 1975, 15), Кална я Minsko sr. (МБ 107) ir t. t. Įdomiausi, mūsų nuomone, tie atvejai, kai baltiška resp. lietuviška galūnė perteikiama baltiška nesuslavinta forma, panašiai kaip jau nurodytame pavyzdyje le. dulk es. Panašių pavyzdžių galima rasti ne taip jau mažai. -is: Galūnė -is dažniausiai išlaikoma apeliatyvuose, užfiksuotuose Lietuvos rusų bei lenkų tarmėse ir baltarusių bei lenkų tarmėse paribyje su Lietuva, plg.: Baltarusių k.: ма ргiс margas (jautis) varan.; кершы с keršas (galvijas), турклíс медведка, бiздрыс beuodegis varan., вейка лiс sūnėnas varan. ( lie. vaike lis), дзиндзинис storas šipulys, ant kurio įtempta styga viln., квятлíс kvieslys, пужлiс storas; pasipūtėlis varan. ir kt. (detaliau apie šiuos ir toliau pateikiamus pavyzdžius žr. ЛБ).

92 92 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose Lenkų k.: le. burbaklis viln. ( lie. burbe klis), dwulipis viln., le. maltinis viln., kuziucis jod is juodos spalvos jautis viln., kaukap en is suakmenėjusi nebeegzistuojančio moliusko kriauklė ( lie. kau kaspenis vadinamasis velnio pirštas ), każurinis, kulis pėdas ( lie. kūly s ilgų šiaudų pėdas, ryšys ), kulšis (Liet. Lenk. pasienis) šalia plačiau vartojamos kulsza, gurklis viln., budrys lietuvis, b ib is / b ibas penis, bažis nevikrus žmogus; nevykėlis sein., baužis, pageiščys sein., maltinis viln., mazaklis viln., ženiklis viln., skryblis / skryblus / skrybluš sein., skilvis sein., skarinis viln. ir kt. Rusų k. tarmės Lietuvoje: дайлираштис ( lie. dailyraštis), поседис, скиландис, уквядис ir kt. Nemažai tokių baltizmų užfiksuota ir LDK raštijos paminkluose, rašytuose senąja baltarusių ir lenkų kalbomis, pvz.: le. ir br. uszkuris, isunis, le. apirubis, puskatilis, br. мядлепис, подуис ir t. t. Išlikusių baltiškų galūnių retkarčiais pasitaiko ir baltiškos kilmės Baltarusijos onomastikoje: br. mšk. Аклíш, Подвэ рклiс. Visa tai leidžia teigti, jog baltiškos skolinių galūnės išlaikomos tose slavų kalbų tarmėse, kurios iki šiol patiria aktyvią baltų kalbų įtaką. Įdomiausias šios paradigmos pavyzdys yra r. дро бис smulkiųjų naminių gyvulių banda (avys, veršiukai, kiaulės), užfiksuotas Smolensko tarmėse (CРНГ 8, 187), kurių glaudūs kontaktai su baltų kalbomis nutrūko jau prieš keletą šimtmečių. Dabartinėse baltų kalbose tam žodžiui neturime atitikmens, kurį būtų galima laikyti tiesioginiu skolinimosi šaltiniu, bet fleksija ir pabrėžtinai baltiškas substratinis žodžio arealas leidžia įtarti jei ne skolinimąsi iš kažkokios šiandien nebežinomos baltų tarmės, tai bent aiškią baltiškos morfologijos įtaką. -as: Ši galūnė daugiausia išlaikoma vėlgi vėlesniuose skoliniuose, vartojamuose dabartinių baltų kalbų kaimynystėje arba jų apsuptyje esančiose slavų tarmėse. Pavyzdžiui, Lietuvos rusų tarmėse užfiksuoti tokie lituanizmai: aматокас, бальсавимас, вайдинимас, вакарас, вядеяс (вядея), гандрас, новадас, секлинимас, сугеримас, сянюнас, сусиринкимас, титнагас, baltarusių kalboje labai retai, plg. br. ваганас vanagas, o lenkų tarmėse, priešingai, itin gausiai, pvz.: le. bajoras, t ilw ikas (viln.), plg. sein. сicilwik; kumpukas (demin. nuo kump / komp); kłuonas (sein.),

93 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose żłuktas (belost., sein.), viks vas (sein. gal hipernormalizmas, nes šalia yra ir dėsningas lenkinimo rezultatas wikswa, plg. br. вíксва, r. ви ксва?); šudas (sein.), plg. szuda (viln.); lorbas pravardė (sein.), plg. lurba didelė skiedra, kuris užfiksuotas ir baltarusių bei rusų kalbos tarmėse, tačiau skolinimosi šaltinis šiuo atveju yra moteriškos giminės žodis: lie. liùrba didelė stora skiedra, plg. dar lituanizmą vokiečių tarmėse Lorba grubus, nevikrus žmogus, paauglys ; bimbas nevikrus aukštas žmogus, plg. bimba verksnė, -ys (sein.) (plačiau apie juos žr. ЛБ). Atskirai minėtini skoliniai su išlaikyta baltiška galūne, kurie, kaip ir nurodytas r. дробис, yra užfiksuoti arba tolėliau nuo dabartinių baltų kalbų arealo, arba kuriems dabartinėse baltų kalbose negalime rasti atitinkamo žodžio, buvusio skolinimosi šaltiniu, pvz.: Lenkų k.: gilbas aukštas, nevikrus paauglys; stambus, nevikrus žmogus (podol., august.), plg. lie. dilba(s) tinginys..., dilbšas ilgšis, drimba (ЛБ 103); gabas (dar žr. gabasik) iš medžio šakos susidaręs kablys, august. ( balt.*gabas, plg. lie. kãbas kablys, pakaba, ЛБ 102); dryblas aukštas, nevikrus vyrukas, nevykėlis; nevykęs arklys (tykoc., doman., viln., ЛБ 76). Baltarusių k.: би ндас milžinas, plg. dar биндус tinginys, биндзюк išdykėlis vaikas, ukr. биндзюк tinginys ; пу кас pūgžlys, ukr. пу кас t. p. ; гераз gerai (Турска, ЛБ 64); ча палас: даць чапаласу duoti garo, išbarti (berež.), plg. даць ỷ кепе ль primušti, užkelti vėją (puchav.), plg. lie. sumesiu (suduosiu) į kepalą ir paleisiu; gausi per kepalą; kepenė išbarimas (ЛБ ); ды рдас iš vaikiško amžiaus išaugęs išdykęs berniukas, lakstantis trumpais marškinėliais, plg. ды рда iš vaikiško amžiaus išaugusi mergaitė..., le. dyrda piktas kunigas (viln.), dyrdos sunkiai bėgantis arklys (viln.), r. дзырда šen ten bėgiojantis žmogus (smol.) ( balt. *dirda(s), plg. lie. asmenv. Dìrda bei dirdinė ti valkiotis, dykaduoniauti, plačiau žr. ЛБ 108); гундос šniaukrojantis žmogus (vak. Polesė), plg. dar гундо сiтi šniaukroti, гундо сый šniaukrojantis (ten pat, Шаталава 46); гíро с prastas valgis (zelv.), plg. lie. girà ar žem. dial. giro sas statinė alui užraugti (ЛБ 103). Rusų k.: ду бас (volog.) ilga gelda / lovys, išskobtas iš drebulinio rąsto, naudojama vietoj valties, bet be irklų, o atsistumiant kartimi. Dėl formanto -as ir, matyt, dar dėl arealo Sergejus Myznikovas mano šį žodį esant skoliniu iš finougrų kalbų, nors nepateikia jokio tų kalbų žodžio, galėjusio 93

94 94 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose tapti skolinimosi pamatu (Мызников 2003, ); plg. dar Karelijos rusų tarmėse vartojamą žodį дуб valtis, išskobta iš pušies kelmo. M. Fasmeris linkęs laikyti šiuos žodžius slaviškais (Фасмер I, 548), tačiau negalima pamiršti lie. daubà, dau bti ir pan. Greičiausiai per suomių kalbas į šiaurės Rusijos tarmes yra patekęs ir baltizmas (г)ирвас elnio patinas antraisiais gyvenimo metais ( balt. *širvas, plg. pr. sirwis stirna, elnias, Фасмер I, 407). Kaip rodo pavyzdžiai, baltiškos galūnės išlaikymas priklauso ne tik nuo skolinio geografijos, bet ir nuo jo semantikos: net ir tolokai nuo baltų kalbų arealo esančiose slavų tarmėse baltišką galūnę dažniausiai išlaiko leksika su ryškiai išreikštu ekspresyviu (dažnai neigiamu) atspalviu. -us: Baltizmų su išlaikyta fleksija -us užfiksuota nedaug. Tai hidronimas Rusijoje up. Артус (Okos bas., balt., plg. lie. artùs artimas, Oткупщиков 2004, 100) ir apeliatyvas br. би ндус tinginys, šalia биндас milžinas. Kalbos ir etnoso istorijos požiūriu įdomiausi būtų tie slavų kalbų apeliatyvai ir vietovardžiai, kuriuose baltiškos galūnės ar į jas panašūs formantai yra įstrigę žodžio kamiene. Kai kada baltiška tokių žodžių ir / ar pavadinimų kilmė yra pakankamai aiški, pvz.: r. дреб-ус-и на klampi, pelkėta vietovė Archangelsko sr. (СРНГ 8, 179); br. кул-íс-ок ne iki galo iškultas pėdas Polesė, šalia r., le., br., ukr. kul, куль pėdas, glėbys šiaudų ir pan., nors Lenkijos Lietuvos pasienio lenkų tarmėse yra ir formos kul is, kułalis (plačiau apie jas ЛБ 14); ukr. пук-áс-ик pūgžlys; горчак Dniepro bas., Poltavos sr., пука с t. p. Žitomiro, Poltavos sr., Chersonas, Pietų Bugo ir Styrės upių bas., пук-ас-и t. p. Lomnicos up. bas.; r. пуга с-ик t. p. Dono bas.; br. пу к-ас t. p., le. puk-as t. p., plg. kašub. Pykon ungurys (laikomas skoliniu iš vok., plg. vok. Peike, Pukis ešerys, Prūsija). Visi jie laikomi baltizmais, plg. lie. pū kis, pūky s ešerys. Galūnė -as ir skolinių arealas rodytų, jog skolinimosi šaltiniu galėjo būti kažkoks iki mūsų dienų neišlikęs vakarinių ar rytinių baltų dialektų žodis (plačiau žr. ЛБ 20); tą patį galima pasakyti ir apie le. gab-as-ik iš medžio šakos susidaręs kablys (august.), šalia gab-as, plg. lie. kãbas kablys, pakaba. Pasitaiko ir tokių žodžių, kurių baltiška kilmė nėra aiški, nors visai jos atmesti taip pat nėra pagrindo, plg.: r. лу п-ыс-ы susivėlę, pasišiaušę plau-

95 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose kai Kostromos sr. S. Myznikovas mėgina jį kildinti iš finougrų kalbų bei lygina su komių лöвгöн plaukučiai, pūkeliai ant žmogaus kūno, tačiau pats pripažįsta šios versijos silpnumą (Мызников 2003, 105). Dabartinėse baltų kalbose neužfiksuotas žodis, galėjęs tapti skolinimosi šaltiniu, tačiau būtina prisiminti, jog Kostromos sritis įeina į labai seniai ten gyvenusių ir kalbos duomenų nepalikusių baltų genčių substratinio veikimo zoną. Prie šios grupės pavyzdžių priskirtinas ir Lietuvos baltarusių tarmėse vartojamas žodis куд-а с-а pūga (viln., kaun.). Vargu ar teisinga būtų jį sieti su lie. slavizmu kūdas silpnas, kaip tai mėgino daryti baltarusių etnologas J. Karskis (plačiau ЛБ 144), tačiau be šito kamiene įstrigusio -asžodžio lietuviškumą pabrėžia ir išimtinai lietuviškas jo arealas. Tiesa, kol kas neaiškus lieka ryšys su kitu baltiškai atrodančiu ir panašiai skambančiu žodžiu куд-о с-ы ilgosios plunksnos gaidžio uodegoje, kuris užfiksuotas toliau nuo Lietuvos, Baltarusijos teritorijoje (Petrikovo rj., Шаталава 89). Gana daug panašaus tipo darinių randama baltiškos kilmės onomastikoje, ir beveik visi jie, su nedidelėmis išimtimis, užfiksuoti Baltarusijoje: up. Валясы, Dauguvos bas. (Катонова 1975, 15); lk. Гурбасо во поле Bresto sr. Polesė (МБ 67); km. Дарасiно Minsko sr., pavadinimas kildinamas iš pavardės Дарасин, kuri siejama su lie. do ras (КТСБ 92); km. Большие Лепясы Bresto sr. (МБ 122), km. Лепясы Bresto sr. (КТСБ 200); km. Ку носы / Куно сы / Кунасы Minsko sr. (КТСБ 189); plk. Ла бусаỷ мох, km. Ла бусы, abu Bresto sr. (МБ 135, КТСБ 193); km. Лакíсава Vitebsko sr. (КТСБ 195), plg. lie. ež. Lãkesas < Lakesaitis (Nemenč.); km. Лíтусава Vitebsko sr. (КТСБ 205 siejama su lie. Alytus); Межэ лiса поле Bresto sr. (МБ 155); du kaimai Мардасы Minsko ir Gardino sr. (КТСБ 241); vienk. Нiвiрдáсава хутор Vitebsko sr. (МБ 229), plg. lie. Nevardėnai, ež. Ne varda ir t. t.; km. Пíгасы Bresto sr., siejamas su pavarde Пiгас (КТСБ 289); mš. Ра ймусаỷ лес Minsko sr. (МБ 209); up. Рэ буса Dnepro bas. bei kaimas tokiu pavadinimu Gomelio sr., plg. dar km. Рабíзы Vitebsko sr. (V. Žučkievičius įžvelgia sudėtingą procesą: galbūt tai esąs slaviško vardo Реут vedinys, vėliau paveiktas baltiškos asimiliacijos, КТСБ 320); XIX a. žemėlapiuose Vitebsko sr. pažymėtas ež. Теклис / Текляс, šiandien jis vadinamas Ольшица, tačiau prie jo įsikūręs kaimas Зацякля ссе išlaikė senąjį ežero pavadinimą (V. Žučkievičius bando surasti slaviškas šio pavadinimo šaknis, siedamas su veiksm. течь, КТСБ 343); pv. За ту расаю Bresto sr., plg. pv. За ты рсаю ta pati sritis, tik kitas rajonas 95

96 96 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose (Gancaviči, МБ 97), plg. dar brasta Ту раса Bresto sr., lk. Туры Minsko sr. (МБ 239); br. km. Чамяры сы Gomelio sr., šalia du kaimai su tos pačios šaknies pavadinimais Чамярня / Чамярно е Gomelio sr., km. Чэ меры / Чамяры Bresto ir Gardino srityse (КТСБ 400); mš. Чэрэба сово Bresto sr. (МБ 255); km. Куртасы Mogilevo sr., plg. Ку рты Vitebsko sr., abu pavadinimai siejami su lie. kùrtas борзая (КТСБ 191), dar plg. lie. up. Kurtupis, Kurtuvà ir kt. Vienas kitas panašios struktūros pavadinimas užfiksuotas Rusijoje: up. Куплудиска Pamaskvė (V. Toporovas čia įžiūri lietuvišką priesagą -isk-, Топоров 244); Кукаска / Кукиска / Куказка / Кукакса Okos bas. (Смолицкая 1976, 166). Teigti, kad visi šie pavadinimai baltiškos kilmės, būtų gal per drąsu, bet nematyti to fakto, jog jie užfiksuoti arba netoli dabartinės baltų kalbų teritorijos, arba dar neseno baltiško substrato veikimo zonoje, taip pat neįmanoma. Įdomios struktūros yra Dešiniakrantės Ukrainos hidronimai Вовчасова ir Вовчасок. O. Trubačiovo nuomone, tai slaviškų priesagų -ова ir -ок vediniai iš dar ne visai suslavinto baltiško vilko pavadinimo вовчас, išlaikiusio baltišką galūnę, arba tai vediniai iš baltiško hidroniminio kamieno *vilk-es- (Трубачев 1968, 68, 251). Netoliese teka ir kita upė su baltiškos kilmės pavadinimu Жолоска (ТТ 1962, 187, 188; Трубачев 1968, 125). Baltų substrato įtaką apeliatyvų ir vietovardžių su formantu -s- kamiene atsiradimui slavų kalbose patvirtina ne tik baltišką fleksiją primenantis formantas (kuris, beje, pasitaiko ir ugrofiniškos kilmės apeliatyvuose bei vietovardžiuose), bet ir jo arealas. Beje, formantas -s- gali būti ne tik baltiškos galūnės liekana, bet ir gali rodyti baltiškos kilmės hidronimijoje populiarią priesagą -es- / -as-, plg. lie. up. Agles-a /-ė, Egles-a /-ė, Aglesy s (iš egl-, Būga III, 317, 487), ež. Laukesas, mst. Čedasai, Zarasai, Svėdasai (rytinių tarmių -asa- kildinama iš -esa-, Būga III, 21). Tačiau, kaip rodo mėginimai etimologizuoti hidronimus Вовчасово ir Вовчасок (žr. aukščiau), ne visada galima atskirti, kur baltiškos galūnės liekana, o kur baltiška priesaga.

97 I š va d o s Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose 1. Paprastai skolinant į slavų kalbas baltiškus resp. lietuviškus vardažodžius, žodis perimamas vardininko forma, daugiau ar mažiau pritaikant ją prie pasiskolinusios kalbos sistemos Skolinantis vardažodžius su galūnėmis -as, -is, -us, galūnė dažniausiai atmetama (pavyzdžiui: svir nas daržinė, klėtis br. свiран, с виран, сверiн sandėlys, daržinė ir t. t.). Tokio tipo substitucija, kurią galima vadinti reguliaria, yra susijusi su chronologija ir paprastai liudija ankstyvą skolinimosi laiką Tarp moteriškos giminės vardažodžių daugiausia skolinių su galūne -a. Reguliariausiai ji perteikiama taip pat galūne -a (pavyzdžiui: lie. bandà br. бонда daug reikšmių, le. bonda duonos kepaliukas, ukr. бонда sena karvė ir kt.). Galūninis -ė perimant skolinį paprastai virsta -(i)a (pavyzdžiui: lie. pū nė, pūnė daržinė, peludė, tvartas br. liter. пýня) Kai į slavų kalbas skolinamas žodis daugiskaitos vardininko forma, dažniausiai ji irgi perteikiama skolinančios kalbos atitinkamos giminės daugiskaitos forma, pvz., barškuliai br. баршкулì ir t. t. Panaši substitucija vyksta ir onomastikoje, plg. br. Калну цi iš balt. (lie.?) *Kalnučiai. 2. Nereguliarios substitucijos atvejai būna dviejų tipų: 2.1. Paskolintas baltiškas žodis mėginamas suslavinti. Jis jau būna nutolęs nuo baltiškos formos, bet dar ne visiškai perimtas slavų kalbose, pvz., pa kulos br. пáкулле, пакýла; le. pakuł, pakuła, pakule; r. dial. пакули mezginys iš naminių vilnų, пакýла, liter. пáкля pakulos ; ukr. пáклi nušukuotas kanapių pluoštas šalia taisyklingų br. пáкулы, le. pakuły ir kt. Galūnės perteikimo įvairavimas dar gali būti nulemtas skolinio geografijos, kai jis vartojamas tarmėse, besiribojančiose su baltų kalbomis ar tiesiog jų apsuptyje (plg ) Paskolinto baltiško žodžio galūnė išlaikoma nepakitusi Daugiausia tokių atvejų pasitaiko apeliatyvuose, užfiksuotuose Lietuvos rusų bei lenkų tarmėse ir baltarusių bei lenkų tarmių paribyje su Lietuva, plg.: br. ма ргiс margas, бiздрыс beuodegis (abu iš Varanavo rj.) ir kt., le. burbaklis burbeklis, dwulipis (abu iš Vilniaus rj.) ir t. t., r. tarmės Lietuvoje: дайлираштис, поседис ir kt. 97

98 98 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose Nemažai tokių baltizmų užfiksuota LDK raštijos paminkluose, pvz.: le. apirubis, puskatilis, br. мядлепис, подуис ir t. t Išlikusių baltiškų galūnių retkarčiais pasitaiko ir baltiškos kilmės Baltarusijos onomastikoje: br. mšk. Аклíш, Подвэ рклiс Baltiškas galūnes išlaiko baltizmai tose slavų tarmėse, kurios šiandien jau nebeturi tiesioginių kontaktų su baltų kalbomis, bet praeityje yra patyrusios stiprų baltų substrato poveikį, pvz.: r. дро бис smulkiųjų naminių gyvulių banda (Smolensko tarmės), le.: gilbas aukštas, nevikrus paauglys; stambus, nevikrus žmogus (Podolė, Augustavas), ukr. пу кас tokia žuvis pūgžlys ir kt. Ypač tai pastebima onomastikoje Baltišką galūnę išlaikyti apeliatyvuose skatina ne tik skolinio geografija, bet ir semantika: net ir tolokai nuo baltų kalbų arealo esančiose slavų tarmėse baltišką galūnę neretai išlaiko leksika su ryškiai išreikštu ekspresyviu (dažnai neigiamu) atspalviu, plg.: br. би ндус tinginys, šalia биндас milžinas, le. lorbas tokia pravardė, gilbas aukštas, nevikrus paauglys ir kt. 3. Kalbos ir etnoso istorijos požiūriu įdomiausią grupę sudaro tie slavų kalbų apeliatyvai ir vietovardžiai, kuriuose baltiškos galūnės ar į jas panašūs formantai yra įstrigę žodžio kamiene. Beveik visi jie yra užfiksuoti baltų substrato veikimo zonoje, plg. r. дреб-ус-и на klampi, pelkėta vietovė Archangelsko sr., br. кул-íс-ок ne iki galo iškultas pėdas (vakarų Polesė), br. lk. Гурбасо во поле (vakarų Polesė), r. up. Куплудиска (Pamaskvė), ukr. up. Вовчасова ir Вовчасок ir kt. Kai kurie tyrinėtojai vietovardžių kamienų formantą -s- laiko baltiškų priesagų sudėtine dalimi, kas atskirais atvejais įmanoma, tačiau toli gražu ne visada, o tuo labiau toks aiškinimas vargu ar tinka apeliatyvams. S a n t r u m p o s bas. baseinas belost. Belostoko tarmės berež. Berežansko tarmės br. baltarusių kalba brasl. Braslavo tarmės demin. deminutyvas dial. dialektas ež. ežeras

99 kašub. kašubų kalba km. kaimas la. latvių kalba le. lenkų kalba lie. lietuvių kalba liter. literatūrinė kalba lk. laukas mior. Mioro tarmės motr. moteriškoji giminė mšk. miškas mst. miestelis pam. paminklas plk. pelkė pr. prūsų (baltų) psk. Pskovo tarmės puchav. Puchavičių tarmės r. rusų rašt. raštijos sein. Seinų tarmės sr. sritis ukr. ukrainiečių up. upė varan. Varanavičių tarmės vienk. vienkiemis viln. Vilniaus tarmės L i t e r a t ū r а i r š a l t i n i a i Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose 99 Būga III Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai, t. 3. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Kondratiuk 2001 Michał Kondratiuk. славянизации славя зац балтийс балт с топонимов топо мов и антропонимов на польско-белорусско-литовском пограничье. Mvnera lingvistica а et philologica Michaeli Hasivk dedicata. Poznan skie Studia Bałtystyczne, 1, Poznań. Катонова 1975 Е. М. Катонова. Гидронимия бассейна Западной Двины на территории Белоруссии. Автореферат кандидат. диссерт. Минск. КТСБ В. А. Жучкевич. Краткий топонимический словарь Белоруссии. Минск, ЛБ Ю. А. Лаучюте. Словарь балтизмов в славянских языках. Ленинград: Наука, МБ Мiкратапанiмiя Беларусi. Мiнск: Навука i тэ iка, Мызников 2003 С. А. Мызников. Атлас субстратной и заимствованной лексики русских говоров Северо-Запада. Санкт-Петербург: Наука.

100 100 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose ткупщиков 2004 Ю. В. ткупщиков. Древняя гидронимия в бассейне. Балто-Славянскиe исследования XVI. Москва: Наука. СРНГ 8 Словарь русских народных говоров, т. 1 Ленинград (Санкт-Петербург): Hayкa, Смолицкая 1976 Г. П. Смолицкая. Гидронимия бассейна Оки. Москва. Топоров 1972 В. Н. Топоров. Baltica Подмосковья. Балто-славянский сборник. Москва: Наука. Трубачев Н. Трубачев. Названия рек правобережной Украины. Москва: Наука. ТТ 1962 В. Н. Топоров,. Н. Трубачев. Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья. Москва: Наука. Шаталава Л. Ф. Шаталава. Беларускае дыялектнае слова. Мiнск: Навука i тэ iка, Фасмер Макс Фасмер. Этимологический словарь русского языка, т Мос ва, Москва, Мос ва, Jūratė Laučiūtė THE FATE OF BALTIC-ORIGIN NOMINAL ENDINGS IN THE SLAVIC LANGUAGES Summar y This article examines nominal appellatives and place names of Baltic origin borrowed or inherited from the linguistic substrate by the northern Slavic languages, and seeks to explain under what circumstances and for which reasons Baltic and Lithuanian endings remained unchanged in the loanwords, or when and how they did change in their adaptation to the phonetic and morphological features of the Slavic languages. 1. Usually when nominal words are borrower, the nominative form of the word is acquired, with some degree of adaptation to the system of the host language When Slavic languages borrow Baltic and Lithuanian nominal words with the endings -as, -is, -us, the ending is usually dropped (for example, Lith. svir nas barn, granary Belarus. свiран, с виран, сверiн storehouse, barn, Polish s wiren, s wiron Lithuanian storehouse for grain; storehouse, Rus. свирен, свирон, Ukr. свiрон granary ). This regular kind of substitution is connected with chronology and usually represents borrowing at an early period.

101 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose 1.2. Among feminine gender nominal words, most of the words borrowed end in -a. In the borrowing this ending is usually preserved, for example: Lith. bandà herd of livestock; loaf of bread; wages for a hired hand Belarus. бонда, same meanings as in Lithuanian, Polish bonda loaf of bread, Ukr. бонда old cow. When a word ending in -ė is borrowed, it is usually converted to -(i)a (for example: pū nė, pūnė barn, chaff store, cow shed Belarus. liter. пýня hay barn, Polish punia small wooden barn for storing hay, Rus. пýня farm building for straw, chaff store, storehouse ) When the word borrowed into Slavic languages is nominative plural, it usually acquires the plural form of the host language, e.g., barškuliai a plant of this name Belarus. баршкулì; cepelìnai dumplings made of grated potato with a filling Rus. цепели ны. A similar kind of substitution occurs with proper names, compare Belarus. Калну цi from Balt. (Lith.?) *Kalnučiai. 2. There are two kinds of irregular substitution: 2.1. The Baltic word borrowed is subjected to slavicization; it is already distant from its Baltic form but not fully assimilated and thus has many variations, e.g., Lith. svir nas Belarus. свiран, с виран, сверiн storehouse, barn, Polish s wiren, s wiron Lithuanian storehouse for grain; storehouse, Rus. свирен, свирон, Ukr. свiрон granary, Polish s wirna, Ukr. сви рна, and in Polish dialects adjacent to Lithuania there are even forms conserving the ending: sv irn-as, diminutive sv irna-lis, sv irnuk-as. In this case, the diversity could be the result of diversity in the Blatic languages: in Lithuanian dialects there is a feminine gender form svìrna which coexists with the masculine svir nas. Differences in the transmission of the ending could also be the result of the geographical distribution of the borrowing when it is used in dialects bordering the Baltic languages or completely surrounded by them (for more, see 2.2) In certain cases the ending of the Baltic word borrowed remains unchanged This mostly happens with appellatives recorded in the dialects of Russian and Polish Lithuanians and in Polish and Belarusian dialects bordering Lithuania, compare: Belarus. ма ргiс motley, varegated (Lith. margas) Varanavo region; дзиндзинис large splinter on which a string is stretched Vilnius region; ваганас hawk (Lith. vanagas); Polish burbaklis 101

102 102 Jūratė Laučiūtė Baltiškos kilmės vardažodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose mumbler (Lith. burbeklis) Vilnius region, kłuonas Sejny (Poland) granary, thrashing barn (Lith. kłuonas); Rus. дайлираштис, вайдинимас in Lithuania A large number of such balticisms are recorded in the written records of the Lithuanian Grand Duchy, e.g., Polish apirubis, puskatilis, Belarus. мядлепис, подуис and so on Less frequently, Baltic endings are found conserved in proper names of Baltic origin in Belarus: Belarus. forest Аклíш, Подвэ рклiс Balticisms in Slavic dialects which are no longer in direct contact with the Baltic languages but which were heavily influenced by the Baltic substrate in the past conserve Baltic endings, for example: Rus. дро бис a herd of small domesticated animals (sheep, calves, pigs) Smolensk dialects; Polish. gilbas a tall, awkward adolescent; a large, clumsy person Podolia, Augustowo; Ukr. пу кас a fish of this name and others. The influence of this substrate is especially apparent in the onomastics Not only the geography but also the semantics of the loanword can stimulate the preservation of the Baltic ending in appellatives: lexicon with a highly expressive connotation (especially negative) tends to preserve the Baltic ending, compare: Belarus. би ндус slacker, lazy person, биндас giant, Polish szudas, lorbas a nickname, gilbas tall, ungainly adolescent and so on. 3. From the perspective of the history of language and ethnos, the most interesting group is comprised of Slavic appellatives and place names in which the Baltic endings or similar formatives have become stuck in the word stem. Almost all of these are in the geographical zone of Baltic substrate influence, compare Rus. дреб-ус-и на wet, swampy place Arkhangelsk region, Belarus. кул-íс-ок sheaf not completely threshed (western Polesie), Belarus. field Гурбасо во поле (western Polesie), Rus. river Куплудиска (Moscow region), Ukr. rivers Вовчасова and Вовчасок and others. Some researchers consider the place name stem formative -s- a constituent element of Baltic affixes as opposed to a stem element, which is possible in individual cases but certainly not in every case, and this explanation is even less fitting for common nouns.

103 RES HUMANITARIAE II ISSN Dalia Pakalniškienė Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros vedėja, docentė, daktarė. Moksliniai interesai: veiksmažodžio istorija, baltistika. Adresas: Herkaus Manto g. 84, Klaipėda. Tel. (8 ~ 46) El. paštas: [email protected]. Dalia Pakalniškienė: Associate Professor, PhD in Humanities, Head of the Dpt. of Baltic Linguistics and Ethnology, Klaipėda University. Research interests: history of verb, Baltic studies. Adress: Herkaus Manto st. 84, Klaipėda. Phone: (+370 ~ 46) [email protected]. Dalia Pakalniškienė Klaipėdos universitetas B e n d ro j i ba lt ų k a l b ų l e k s i k a : š a k n i e s m o r f o n o l o g i j o s s k i rt u m a i Anotacija Straipsnyje nagrinėjami bendrosios baltų kalbų leksikos šaknies morfonologijos skirtumai pagal vokalizmo skirtumų pobūdį ar / er, a / e. Siekiama verifikuoti keletą tradicinių interpretacijų dėl rytų ir vakarų baltų vokalizmo nesutapimų, kurie aiškinami įvairių problemų kontekste: baltų kalbų fonetikos raida, rytų baltų dvibalsio ie kilmė, darybos kategorijos, veiksmažodžio kategorinė semantika, indoeuropietiškojo perfekto refleksai ir pan. Apeliatyvinė baltų kalbų leksika papildoma onomastine. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: baltų kalbos, morfonologija, vokalizmas, daryba, semantika, balsių kaita, šaknis, daiktavardžiai, veiksmažodžiai, onomastika. Abstract This article analyses differences in morphonology of common Baltic vocabulary according to the character of patterns of vowel differences: ar / er and a / e. The study attempts to verify several earlier interpretations of vocalic variations in the root which differ between the Western and Eastern Baltic languages. These differences have been explained in many ways, for example, by the development of Baltic phonology, the origin of the Eastern Baltic diphthong ie, categories of word-formation, the categorical semantics of the verb, traces of the IE perfect, etc. Onomastic data supplement the appellative Baltic lexicon. KEY WORDS: Baltic languages, morphonology, vocalism, word-formation, semantics, vowel gradation, root apophony, nouns, verbs, onomastics.

104 104 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai Baltų kalbų morfonologijai kalbininkai skiria daug dėmesio. Interpretacijos dėl skirtingo baltiškosios leksikos vokalizmo įvairios. Šiame straipsnyje siekiama dar kartą pasvarstyti bendrosios baltų kalbų leksikos 1 morfonologinių nesutapimų priežastis keletu aspektų: analizuojant bendrabaltiškas leksemas pagal vokalizmo skirtumų pobūdį ar / er, a / e; atsižvelgiant į kalbos dalis morfonologijos ypatumai sietini su vardažodžio ar veiksmažodžio problematika; išryškinant vokalizmo įvairavimo pozicijas žodžio pradžia, šaknis, priesaga, žodžio galas. Straipsnyje nagrinėjami šaknies morfonologijos skirtumai. Balsių ar dvibalsių, dvigarsių su e ir a alternacijos baltų kalbose akivaizdžios, ypač tarp vakarų ir rytų baltų. Jos nagrinėjamos įvairių problemų kontekste: rytų baltų dvibalsio ie kilmė, darybos kategorijos, veiksmažodžio kategorinė semantika ir t. t. Antai daugelis tyrinėtojų pr. braidis, snaygis ir lie. bri edis, snie gas, la. briedis, sni egs vokalizmo skirtumus aiškina rytų baltų dvibalsio ie kilme ne tik iš bl. ar ide. *ei, bet ir iš bl. *ai, ide. *oi, *ai (Hermann Hirt, Reinhold Trautmann, Janis Endzelynas, Karl Brugmann, Robert Gauthiot, Holger Pedersen, Antoine Meillet, Louis Hjelmslev, Christian S. Stang, Jerzy Kuryłovicz, Pranas Skardžius, Jonas Kazlauskas, Zigmas Zinkevičius, William Schmalstieg, Wojciech Smoczyn ski, Pietro Umberto Dini, Rick Derksen ir kt.) 3. Morfonologijos skirtumai aiškinami ir fonetinėmis atskirų baltų kalbų bei tarmių ypatybėmis: a ir e artikuliaciniu suartėjimu (Audronė Kaukie- 1 Bendroji baltų kalbų leksika trijose baltų kalbose (lietuvių, latvių, prūsų) paliudytos to paties darybinio statuso leksemos. R bet kuris sonorinis: l, r, m, n, i, u. 3 Klausimo istoriją žr. Simas Karaliūnas. Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė. Vilnius: Mokslas, 1987, 152; 15 ; Rick rick Derksen. The the Orthography orthography of the Elbing Vocabulary and the Relationship between Old Prussian and East Baltic. Baltistica. VI priedas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005, 51 67; Pietro Umberto Dini. Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000; J[anis] Endzelynas. Baltų kalbų garsai ir formos. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957; William R. Schmalstieg. An Old Prussian Grammar: The Phonology and Morphology of the Three catechisms. Pennsylvania: The Pennsylvania State University Press, 1974; Wojciech Smoczyn ski. Język litewski w perspektywie poro wnawczej. Baltica Varsoviensia, t. 3. Krako w: Wydawnictwo uniwersytetu Jagiellon skiego, 2001; Chr[istian] S. Stang. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Oslo, Bergen, Tromsö: Universitetvorlaget, 1966; R[einhold] Trautmann. Die altpreussischen Sprachdenkmäler. Einleitung, Texte, Grammatik, Wörterbuch. Göttingen: Univ.-Buchdruckerei von E. A. Huth, 1910; Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mokslas, 1980.

105 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai nė), e žemėjimu, ypač žodžio pradžioje ar nekirčiuotoje pozicijoje (J. Endzelīns, Chr. S. Stangas, Simas Karaliūnas, Vytautas Mažiulis, Letas Palmaitis), priebalsių veliarizacija (Karaliūnas 1987, 21), vokaline harmonija (Endzelynas 1957, 17; Toporov, 1, 68) 4 ir pan., plg. dvejopai užrašytas prūsų kalbos leksemas mes II, III // mas I mes, stas I, III // stes II, III tas, semme III // same E žemė, genno E žmona, acc. sg. gennan I, II, III // gannan III, buttan I // butten II butą, ypač žodžio pradžioje as // es aš, est // ast, priešdėliai ab- // eb-, at- // et- ir t. t. Nema ža morfonologinių skirtumų aiškinami darybine apofonija, dažnai remiantis etimologija (Wojcech Smoczyn ski, Vytautas Mažiulis, Konstantinas Karulis 5 ), pavyzdžiui, pr. snaygis interpretuojamas kaip vedinys su balsių kaita iš veiksmažodžio, o rytų baltų leksemos lie. snie gas, la. sni egs laikomos perdirbiniais pagal bendrašaknių veiksmažodžių modelį lie. snie ga, la. sni eg. Vokalizmo skirtumai veiksmažodžių, ypač šakninių, sistemoje paprastai aiškinami indoeuropietiškuoju perfektu, išlaikytu prūsų kalboje (R. Trautmann, Chr. S. Stang, W. Smoczyn ski, V. Mažiulis ir kt.) ar dviem indoeuropietiškojo veiksmažodžio asmenavimo tipais, vadinamosiomis veiksmažodžių serijomis (Ivanovas 1981, 7; 122; ; ). Išnagrinėjus bendrabaltiškų žodžių morfonologijos skirtumus šaknies alternacijas su e(r) / a(r), manytina, kad tų skirtumų radimosi priežastys yra dvejopos fonetinės ir apofoninės (darybinė bei kaitybinė balsių kaita) F o n e t i n ė s p r i e ž a s t y s Dažniausiai skiriasi prūsų ir rytų baltų leksemų vokalizmas: prūsų paprastai būna a eilės vokalizmas, lietuvių ir latvių e. Kalbininkai tokius 4 Audronė Kaukienė. Prūsų kalba. Mokomoji knyga. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2002; Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t Vilnius: Mokslas (1), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (2), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (3, 4), ; Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004; Old Prussian Written Monuments. Text and Comments. Compiled and commented by Mikkels Klussis. Kaunas, 2007; Владимир Топоров. Прусский язык. (A L). Москва: Наука, ; Janis Endzelins. Senprūšu valoda. Darbu izlase IV-2. Riga: Zinātne, Konstantins Karulis. Latviešu valodas etimoloģijas vardnica, t Riga: Avots, Вяч[еслав] Вс[еволодович] Иванов. Славянский, балтийский и раннебалканский глагол. Индоевропейские истоки. Москва: Наука, Žinoma, prūsų paminkluose gali būti ir klaidų.

106 106 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai skirtumus neretai aiškina fonetine atskirų kalbų raida. A. Kaukienė pažymi, kad <...> šios balsės tarp savęs painiojamos įvairiose pozicijose. Vargu ar tai rašybos dalykas. Ne visada įmanoma paaiškinti balsių kaita. Greičiausiai pačioje prūsų kalboje balsiai a ir e buvo gerokai suartėję (tiek, kad vokiečio ausis jų neįveikė atskirti) (Kaukienė 2002, 8) R. Trautmannas, J. Endzelynas, V. Toporovas, V. Mažiulis pastebėjo, jog prūsų kalboje junginiai re, le yra virtę ra, la. Tokių atvejų užfiksuota 7 5 daiktavardžiai ir 2 veiksmažodžiai 8 : 1) pr. braydis E : lie. bri edis : la. briedis, 2) pr. playnis E : lie. plie nas : la. plens, 3) pr. slayx E : lie. slie kas : la. slieka, 4) pr. ladis E : lie. le das : la. ledus, 5) pr. kraclan E krūtis, krūtinė : lie kre klas : la. krȩkls, kreklis marškiniai, 6) pr. polaikt III : lie. lie ka : la. leku, 7) pr. perlankei III pridera, priklauso : lie. len kia : la. lecu. Visi prūsų žodžiai kaip tik ir galėtų būti fonetinės raidos re, le > ra, la reprezentantais. Tačiau lingvistinėje literatūroje šie atvejai interpretuojami prieštaringai. V. Mažiulis pr. braydis, playnis, ladis, perlankei kildina iš bl. *breidis (Mažiulis 2004, 15; taip pat Endzelynas 1957, 16; Toporov 1, ), *pleinas (Mažiulis 3, ), *ledas (Mažiulis 3, 15 16), *kreklan (Mažiulis 2, ), *perlēnktvei (plg. dar perlencke rinkliava, priklausanti dalis, Mažiulis 3, 266), dėl pr. slayx abejoja (rekonstruoja bl. *sla(e)ika- slidus, Mažiulis 4, 128). W. Smoczyn skis, priešingai, prūsų vokalizmą ai laiko baltišku, o lietuvių bei latvių ie inovaciniu perdirbimu (Smoczyn ski 2001, 109). Veiksmažodis pr. polaikt tradiciškai laikomas senojo perfekto su *o eilės vokalizmu refleksu (Trautmann 1910, 175, 404; Mažiulis 3, ; Endzelins 1982, 284; LIV ; Stang 1966, 344; kitaip Ivanov 1981, ; Karaliūnas 1987, 21, 216). Atkreiptinas dėmesys, kad pr. forma polaikt užrašyta vienintelį kartą. Jos vartojimas greta esamojo laiko polinka apofoniškai būtų sunkiai pateisinamas. Galima spėti, kad prūsiškojo veiksmažodžio šaknies ai yra atsiradęs dėl prūsiškojo le virtimo la (ir 8 Tačiau yra atvejų, kai prūsų le, re nevirsta la, ra. Reikėtų atskirai patyrinėti visus žodžius su šiais prūsų kalbos junginiais ir kokybiškai bei kiekybiškai įvertinti virtimo ir ypač nevirtimo atvejus. Darybinės apofonijos galimybės visiškai atmesti nereikėtų. 9 Lexicon der indoegermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primarstammbildungen. Unter Leitung von Helmut Rix. Wiesbaden: Reichert, 1998.

107 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai apskritai a / e painiojimo), tad pr. polaikt taisytina į *poleikt (plg. pr. meicte). W. Schmalstiegas taip pat mano prūsų užrašymą taisytiną kaip atematinę 3 p. praes. formą pale ikt (Schmalstieg 1974, 220). Juolab kad lie. lie ka li ko, la. li eku liku suponuoja apofoninį bl. verb. *leik- / *lik- (plačiau žr. Kaukienė 2002, 122, ; Kaukienė, Pakalniškienė 2002, ). Kai kurie daiktavardžiai gausiai atspindimi onomastikoje, pavyzdžiui: Bri edsalis Plt. ež. s., Briedžiai Šk, Briedžiu lės pelkės (į pietus nuo Rusnės, dab. Kaliningrado sr. Čistoje), Bri edžių sala Šl, Bri edupis Yl, Kl, Pšš, Bri edžkampis Mrj, Bri edžiupis Jnšk; pr. Broiden 1258, Broide 1407, Bredyn 1397, Pobrayden 1419 (Gerulis apud Toporov 1, ), Sliekupỹs Krk. Dar keli prūsų kalbos pavyzdžiai su a greta lietuvių ir latvių e laikytini panašiu e platinimu, pavyzdžiui: 1) pr. kalmus E : lie. ke lmas : la. cȩlms (V. Mažiulis rekonstruoja pr. *kalmas / *kelmas, svarstydamas pr. a kilmės galimybę iš *e, Mažiulis 1, 89 91). Onimai tik su šaknimi kelm-: Kelma ičiai k. Lzd, Kelmavỹdžio pelkė Mrj, Kel mė, Kelmy nai Kelm, Kelmiška ičiai k. Kaliningrado sr., dab. Sokol, Kelmavy tis ež. Klvr, Ke lminė up. Rk, Kelmỹnė up. Zp, Kelmynė lė up. Jnšk, Kelmy tė up. Šd, Kelmy tės ež. Vad, 2) pr. tackelis E : lie. tekė las : la. tecila // tecīla, tekulis bēglis; auns (V. Mažiulis kitaip: r. bl. *takelas iš verb. caus. lie.-la. *taki- daryti, kad bėgtų, o šis iš *tek- bėgti, tekėti, 4, Pažymėtina, kad rytų baltų kauzatyviniai veiksmažodžiai turi e eilės šaknies vokalizmą, plg. lie. te kinti, la. tecināt, tecīt asināt ), 3) pr. auschpandimai III nu(si)traukiame, pa(si)veržiame : lie. spę sti : la. spiêst. Dėl šių veiksmažodžių santykio aiškumo nėra čia irgi galėtų būti paplatintas e, jeigu prūsų veiksmažodis nėra skolinys iš vo. spannen, kaip mano J. Endzelynas (Endzelīns 1982, 184; V. Mažiulis rekonstruoja pr. šaknį su a *spand-, 1, ) Kai kurių baltiškų atitikmenų morfonologiniai skirtumai galėtų būti imitatyvinės, onomatopėjinės ar vaikų kalbos, lalvortų, kilmės, plg: 1) pr. tresde E : lie. stra zdas : la. strazds, strads, stragzds (Mažiulis rekonstruoja pr. *trazde < bl.-sl. *trazdas, 4, 199, plg. dar suomių baltizmą rastas), 10 Audronė Kaukienė. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, II d. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, Audronė Kaukienė, Dalia Pakalniškienė. Veiksmažodžių likti, snigti, migti struktūra ir kilmė. Vārds un tā pētīšanas aspekti. Rakstu krājums, 6, Liepāja: izdevnieciba LiePa, 2002,

108 108 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai 2) pr. tatarwis E : lie. te tervas, te tervinas : la. teteris (bl.-sl. *teter(e)va- reduplikuotas, gal ir onomatopėjinis kamienas, Mažiulis 4, ), 3) pr. weware E : lie. voverė, voveri s, vėvari s : la. vavere. Rekonstruotina tiek bl. *vaver-, tiek *vevar- (Mažiulis pr. *vevare < bl.-sl. *vever-, 2004, 24), 4) pr. towis E, tawas III, gen. sg. tāwas III tėvas, thewis E pusbrolis, tėvo brolis : lie. tė vas : la. te vs. Rekonstruojamųjų bl. *tāu as / *tēu as vokalizmas aiškintinas kilme iš lalvortų (taip Mažiulis 4, ; W. Smoczyn skis pr. a kildina iš bl. e, žr. Smoczyn ski 2001, 124). 2. B a l s i ų k a i t a Balsių kaitą turi daugelis indoeuropiečių kalbų. Pagal funkciją ją galima grupuoti į darybinę ir kaitybinę. Darybinės ir kaitybinės balsių kai tos įvairiose kalbose ilgainiui kito, buvo perinterpretuotos 12. Rytų baltų kalbose šakninį ai ar a dabar turi tik vediniai iš vardažodžių ir veiksmažodžių, pavyzdžiui: lie. laida : le isti, kaity ti : kei sti, va das : ve sti ir pan. Nema ža tyrinėtojų ir prūsiškuosius atvejus su ai aiškina darybine balsių kaita ir pagrindžia tokią interpretaciją etimologija. Yra pavyzdžių, visose baltų kalbose turinčių refleksų ir su ai, ir su ei, tokius pat vedinius turi ir kitos indoeuropiečių kalbos, pavyzdžiui, ka imas / kie mas. Kitais atvejais prūsų leksemos turi ai, rytų baltų ie, ir vokalizmas su ie daugelio kalbininkų laikomas perdirbimu pagal atitinkamų veiksmažodžių šaknies vokalizmą ar ie kildinamas iš ai. Tačiau galima ir kitokia interpretacija. Nagrinėjami pavyzdžiai sudaro dvi grupes indoeuropietiškieji dariniai (veldiniai) ir baltiškieji naujadarai Dauguma indoeuropietiškųjų darinių yra daiktavardžiai, pasidaryti iš atitinkamų veiksmažodžių su e eilės vokalizmu; neretai vienoje kalboje egzistuoja variantai su balsių kaita ir be balsių kaitos. Čia prisimintina K. Būgos mintis: Aist. ai n ė j o k i a m e p a d ė j i m e n e v i r s t a (išretinta K. B.) į ie. Si etas, kie mas, di egas, giedra etc. ne iš sai tas, ka imas, da igas, gaidra etc... <...> Di egas da igas etc. yra du skirtinu laipsniu: aist. ei ai 13. Galima daryti prielaidą, jog baltiškų atitikmenų vokalizmo skir- 12 Apie balsių kaitą lietuvių kalbos veiksmažodžio sistemoje žr. Audronė Kaukienė, Dalia Pakalniškienė. Balsių kaitos vaidmuo formuojantis lietuvių kalbos veiksmažodžiui. Veiksmažodžio raidos klausimai. Tiltai, priedas nr. 9. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2001, K[azimieras] Būga. Rinktiniai raštai, t Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla,

109 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai tumai gali būti vieno (iš dviejų) varianto įsitvirtinimas, nes abejopi daiktavardžiai galėjo išlikti tik išsiskyrus jų semantikai. Plg.: 1) pr. caymis E kaimas, kayme GrG (kaiminan III kaimyną, kaimaluke III atlanko ) : lie. kie mas, ka imas : la. ci ems sodyba, ūkis; kaimas..., *kaim- (: kaimiņš). Rekonstruotina bl. *kaima- / *keima-, kildinama iš ide. *kei- gulėti (Mažiulis 2, 76 80). Kitų kalbų vediniai taip pat su šaknies oi ir ei: go. haims kaimas, s. air. cōim, gr. κώμη t. p.. Tos pačios šaknies satem refleksai baltų kalbose taip pat skiriasi vokalizmu, plg. pr. seimins III šeimyna : lie. šeima, šeimyna : la. sa ime (plg. s. sl. sěmьja). Hidronimai ir toponimai dažniausiai turi šaknį kiem-, pavyzdžiui: Kieme liai k. Ps, Kieme liškės k. Tr, mstl. Grdn, Kiemėnai Ps, Ki ementas ež. Mlt, Kiemio nys k. Zr, Kieme lių ež. Kš, Kiemė nas up. Slč, Kiementa up. Žž, Ki ementas ež. Grdn, Kiemi nis ež. Vvsl.; la. Ciemene ež., Ciematas-upe; rečiau Kaime lis k. Šk, Kaimy nai k. Šr, Kaimynai k. Al, Kaimena up. Msn; pr. Caymenape, Kaymenap, Kaymino ež., Kayme, Auctecaymen, Pupkaym, Pillekaym, Wargunkaym, Wilkaskaymen, Caymelawken, Kaymiten, Wilkekaym, Triskaym (Toporov 3, 143; Endzelīns 1982, 232), 2) pr. *saytan (baytan E) sietas : lie. sietas rėtis : la. siets t. p.. Atitikmenys suponuoja bl. *saita- / *seita-, pasidarytus iš bl. *sēi- sijoti. V. Mažiulis rekonstruoja pr. *seita iš bl.-sl. *seita (le. sito), 1, 130. (K. Karulis taip pat v. bl. *seita(n) iš ide. *sēitos, 2, 178) 14, 3) pr. *saytan (*lingasaytan balnakilpė E) : lie. sie tas saitas, ryšys..., sai tas raištis, virvė... : la. sai te, saits t. p.. Kildinama iš bl. *sēi- sieti, plg. s. sl. sětь, s. v. a. seita Strick, lo. saeta, skr. s tu- ir kt. (Pokorny 892; Trautmann 1910, 142; Endzelīns 1982, 252, Fraenkel 2, 783). J. Pokorny abejodamas sieja šią šaknį su *sē(i)- entsenden, werfen, fallen lassen, säen... (Pokorny 889), tuomet galima būtų čia pridėti hidronimus: Sietas, Sieta ež. Trak, Sietuva up. Brž, up. KzR, Sie tuva up. Lkv, Sietuvė lė up. Čk, Sietuvi škis ež. Pnm, pr. Seyte, 4) pr. scaytan skydas E : lie. skie tas tokia audžiamų staklių dalis; (ekėčių) skersinis : la. šķiets skietas; brauktuvė; skersinis branktams prikabinti. Bl. substantyvai *skaita / *skeita kildintini iš Šie baltiški daiktavardžiai etimologiškai gali būti susiję ir su pr. saitan : lie. sie tas saitas, ryšys..., sai tas < bl.*sēi- sieti (taip, pavyzdžiui, mano Olegas Trubačiovas, bet kituose etimologiniuose tekstuose nesiejama).

110 110 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai *skei- / *ski- atskirti, atskelti, atpjauti ir pan.. Kitų indoeuropiečių kalbų daiktavardžiai atspindi abejopas šaknis ide. *skeitom/ *skoitom tam tikra lenta, pliauska < tai, kas atskirta, atskelta, plg. sl. *ščitъ, s. isl. skeið skietas, skið skila; slidė, s. air. scīat skydas, lo. scūtum t. p., s. v. a. scīt skila, pagalys (Mažiulis 4, 148; Trautmann 1910, 142; Urbutis 1981, ), 5) pr. snaygis E, sneko GrA : lie. snie gas, snaigė : la. sni egs. Tradiciškai rekonstruojama bl. *snaigas, rytų baltų leksemos esą perdirbtos į *sneigas dėl verb. r. bl. *snieg- (ide. *sneig u h-/*snig u h- snigti Mažiulis 4, ; *sneig u h- kleben bleiben LIV 521). Iš šio veiksmažodžio daugelyje indoeuropiečių kalbų turimi daiktavardžiai su o eilės vokalizmu, pavyzdžiui: s. sl. sněgъ, go. snaiws, s. ang. snāw < *snaigu az, s. i. sne ha- gleivės, klijai, potraukis, meilė ; plg. lo. nix, nivis, gr. νίφα acc. (ide. *snoig u h-/*snig u h-, Smoczyn ski 2001, 103; Pokorny 974, Mayrhofer III, 534). Tačiau tikėtini baltiškos kilmės hidronimai Снежа (Maskvos bas.), Снежеть, Снежедь (Okos bas.), Снежать (Dnepro bas.) suponuoja ryt. bl. *sniegi ā su e eilės vokalizmu (Toporov 1995, ). Tarp kitų šios šaknies onimų absoliuti dauguma turi šaknies variantą snieg-, plg.: Snie ginis ež. Švnčnl, Snie giškis ež. Ant, Snie giabalė pv. Rk, Sniegiaragis mš. Dbg; jotvingių areale užfiksuota Snaigy nas up. Vs, ež. Vs, Snaigu pė up. Lp. Rekonstruotini abejopo vokalizmo daiktavardžiai bl. *snaigas / *sneigas (kaip ir kiti minėti indoeuropietiški daiktavardžiai, pasidaryti iš e eilės šaknį turinčių veiksmažodžių) Keturių baltiškų daiktavardžių šaknies vokalizmo skirtumai aiškintini darybine balsių kaita: 1) pr. maiggun III : lie. mie gas : la. mi egs, 2) pr. moasis E [māzis], maise GrG : lie. mie žis : la. mi ezis, 3) pr. galdo gelda E : lie. ge lda : la. gal ds, gal ds stalas; apgenėtas medžio gabalas; skala, pleiša, 4) pr. deickton III vietą, gen. sg. deicktas III : lie. da iktas : la. dai kts. Pr. maigun tyrinėtojų interpretuojamas kaip deverbatyvas su apofonija arba vedinys iš intensyvinio baltų veiksmažodžio *maig- (bet toks prūsų 15 Vincas Urbutis. Baltų etimologijos etiudai. Vilnius: Mokslas, Топоров В. Н. О северо-западнорусском локусе балтийской гидронимии. дронимии. Res Balticae, 1, 1995,

111 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai kalboje nepaliudytas), o rytų baltų daiktavardžių vokalizmas esąs pakeistas pagal veiksmažodžių vokalizmą lie. mie ga, la. mi egu. V. Mažiulis teikia v. bl. *maigā < verb. bl.-sl. *meig- / *mig- mirksėti su apofonija kaip ir lie. pie šas / paiša arba kildina iš verb. intens. bl. dial. *maig- (Mažiulis 3, 96 98). W. Smoczyn skis taip pat lie. miegu, miego ti laiko perdirbiniu iš perfektinės šaknies *maig- (kaip ir laik-, Smoczyn ski 2001, 140), tačiau patvirtinti šios hipotezės neįmanoma, nesant tokių atitikmenų (t. y. veiksmažodžių su ai šaknyje) kitose baltų kalbose. Paliudyti tik apofoninės šaknies bl. *meig- / *mig- veiksmažodžiai: lie. mi gti, min ga // mie ga // mie gti //mie gsta // mien ga, mi go (nelengvai atribojamas nuo lie. miego ti), la. izmigt, -mi egu // -migstu, -migu, pr. ismigē užmigo, enmigguns įmigęs ir meicte inf. ar esamojo laiko forma). Todėl tikėtina, kad galėjo skirtis vakarų ir rytų baltų kalbų darybos modelis su apofonija ir be apofonijos 17. Analogiškas atvejis pr. maizis ir lie. mie žis, la. mi ezis. Rytų baltų daiktavardžiai taipogi laikomi perdirbiniais (Mažiulis rekonstruoja pr., bl. *maiz īs miežis, pasidarytą iš adj. bl. *maiz a- miežiškas (miežio spalvą turintis), o šį kildina iš verb. bl. *meiz - blizgėti, mirgėti, r. bl. perdirbta *meiz is, Mažiulis 3, ), bet nėra veiksmažodžio su šaknies ei ar ie, galėjusio paveikti lietuvių ir latvių daiktavardžius. W. Smoczyn skis taip pat rekonstruoja bl. *maiz-ii a-, r. bl. ie kildindamas iš *ai ( <...> dalej niejasne, Smoczyn ski 2001, 135). La. ma ize duona (*miežinė ar miežio spalvos) naujadaras su balsių kaita iš mi ezis. Taigi vakarų ir rytų baltų daiktavardžiai galėjo būti pasidaryti skirtingai su apofonija ir be jos (kita vertus, matyt, negalima griežtai atmesti prielaidos, jog prūsų daiktavardžių vokalizmas galėjęs būti perdirbtas pagal analogiją su kitais daiktavardžiais (žr. 2.1.) ar kad abu prūsų daiktavardžiai užrašyti su ai vietoj ei. Vardyne paprastai atsispindi šaknis miež-, pavyzdžiui: Miežinta, Mi ežinta up. Lel, Miežali nė mš. Lk, Mieži nė krm. Slnt, Miežy tė mš., plk. Čk, Mieža ičiai k. Klm, Mi ežiškiai mstl. Pn, Miežių ež. Akm, Miežo nys k. Kš, Mlt; la. Mi ežupurvis pv., Miezaine mš., Mi ezājs mš.; rečiau (gal kitos kilmės?) su maiž-: Mai žuva, Maižuva up. Lnkv, Maižupis, Maižiai pv. Btg, Mai žyčiai mš. Stk, Mai žiškių pelkė Rs Plačiau apie šį veiksmažodį žr. Audronė Kaukienė, Dalia Pakalniškienė. Veiksmažodžių likti, snigti, migti struktūra ir kilmė. Vārds un tā pētīšanas aspekti. Rakstu krājums, 6. Liepāja: izdevnieciba LiePa, 2002,

112 112 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai Pr. galdo tradiciškai laikomas skoliniu iš s. v. a. gelta, gelda... indas skysčiui su pr. a < e (Endzelīns 1982, 216). K. Būga tokiai nuomonei nepritaria, teikdamas giminiškus s. sl. *žьl-nъ, *želbъ жолоб (1, ). V. Toporovas palaiko šių daiktavardžių baltišką kilmę, pabrėždamas šaknies *geld- / *gald- refleksų gausą baltų kalbose bei daugiareikšmiškumą, visose baltų kalbose turimus hidronimus, rečiau toponimus (Toporov 2, 136). Baltiškieji daiktavardžiai galėtų rodyti balsių kaitą (taip pat Mažiulis 1, 318). Onomastikoje gausiai atspindimos abi šaknys, pavyzdžiui: Ge lda up. Rs, Ge ldupė Kltn, Ge ldupis Kl, Krkn, Lž, Gel dupis Šlv, Gelda pė Gld, Angeldis up. Žd; la. Dz l da; Galda pė šlt. Varn, Galda pė pv. End, Ga ldė l. Vrn, Rytprūsių Golde, la. Gal dapļava pv., Gal dukalns kln., Gal dene pv., Galdiņa pv., Gołdap mst. Lenkijoje, Gołdapa up. Unguros dš. Pr. deikton vietą šaknies vokalizmo santykis su rytų baltų leksemomis priešingas nei kitų nagrinėjamų pavyzdžių. Morfonologijos skirtumas aiškintinas darybine balsių kaita, kaip ir kitų veiksmažodinių vedinių pr. *deikta- : lie.-la. daikta- (plg. lie. kie mas : ka imas, sie tas : sai tas, di egas : da igas ir kt., Būga 2, 624) yra sufikso vedinys iš bl. *dēig- / *dīg- smeigti (Mažiulis 1, , ten pat apie semantikos skirtumus, raidą) Du priesaginiai veiksmažodžiai skiriasi šaknies vokalizmu. Baltų kalbose ir tarmėse priesaginiai veiksmažodžiai paprastai daromi iš šakninių su balsių kaita ir be balsių kaitos. Todėl nėra pagrindo būtinai rekonstruoti vienintelio varianto: 1) pr. dellieis III dalyk : lie. daly ti : la. dalīt (V. Mažiulis rekonstruoja pr. *delītvei iš ide. *del- skelti, dalyti, 1, ), 2) pr. brandīsnan III apsunkinimą, pobrendints apsunkintas : lie. brandi nti, bre ndinti, brendi nti : la. briedināt, briedēt. V. Mažiulis teikia pr. *brandītvei / *brandintvei sunkinti, pasidarytą iš pr. adj. brandu- sunkus, aiškindamas pr. en kilusį iš nekirčiuoto redukuoto an (Mažiulis 3, ). Tačiau baltų vediniai su priesaga -in- gali būti tiek denominatyvai, tiek ir deverbatyvai, plg. kauzatyvus lie. brandi nti, bre ndinti, brendi nti : la. briedināt, briedēt ir lie. brę sti, la. briêst. Be to, rytų baltų kauzatyvai gali būti padaromi ir be balsių kaitos Keletu atvejų baltų kalbose skiriasi šakninių veiksmažodžių vokalizmas (2). Šiuos skirtumus reikėtų aiškinti kaitybine balsių kaita ar jos panaikinimu, t. y. vokalizmo išlyginimu, apibendrinimu atskirose kalbose:

113 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai 1) pr. embaddusisi III tūno (įsibedę) : lie. be sti : la. best, 2) pr. issprestun suprasti, poprestemmai suprantame : lie. -pra sti la. prast, 3) pr. waist III žinoti (widdai III matė ) : la. viest, viežu matyti (vie de t t. p., vīdēt matyti, būti matomam, pavīdēt švystelėti, sumirgėti : lie. veiz(d)ė ti, pavydė ti). Paprastai kalbininkai a eilės vokalizmą sieja su indoeuropietiškuoju perfektu, kurį liudija tik prūsų kalba, kiti su kategorine semantika. Pateikti prūsų veiksmažodžiai tradiciškai laikomi indoeuropietiškojo perfekto tęsiniu, kaip ir pr. polāikt (Stang 1966, 345, 416; Trautmann 1910, 275, 404; Palmaitis 1998, ; Mažiulis 4, ; 1, , 2, 49 50; LIV 365, 607 ir kt.). V. Ivanovas atmeta hipotezes dėl perfektinės pr. waist, la. nav < *nevaid nėra (Stang 1966, 416) ir s. sl. vědě kilmės, tokių formų atsiradimą siedamas su II indoeuropietiškųjų veiksmažodžių serija (Ivanov 1981, 176). Chr. S. Stangas pr. embaddusisi ir kitus šakninius baltų kalbų veiksmažodžius su a šaknyje sieja su kategorine semantika iteratyvine-intensyvine mušimo, kasimo, dūrimo reikšme (Stang 1942, 39 42, taip pat Kaukienė 1994, ). Onomastika rodo, jog bent dalyje prūsų tarmių galėjo būti šaknies variantas *bed-, plg. Beda, Bedix, Bedike, Bedymp, Beduve. Pr. pret- ir lie.-la. prat- taip pat galėtų būti senovinės apofonijos apibendrinimo rezultatas (beje, veiksmažodinių atitikmenų esama tik germanų kalbose, pavyzdžiui, go. fraþjan galvoti, pažinti, suprasti ; slavų, tocharų, lotynų, keltų kalbose paliudyti tik vardažodiniai vediniai). Pr. prātin galėtų liudyti veiksmažodinę prūsišką šaknį *prat-. Gana prieštaringas kalbininkų interpretacijas apie a eilės vokalizmą veiksmažodžio sistemoje logiškai susieja ir tikslina S. Karaliūnas: Prabaltiškuose dialektuose ta pati veiksmažodinė šaknis daugeliu atvejų galėjo būti kaitoma tiek atematiškai <...>, tiek ir tematiškai <...>. Fleksijos opoziciją, matyt, lydėjo šaknies vokalizmo e : o (> a) opozicija <...>. Šaknies vokalizmas o (oi, ou), iš pradžių buvęs aspektinių ( perfektinių ) formų aksesuarinis rodiklis, vėliau galėjo būti reinterpretuotas kaip iteratyvumo-intensyvumo, taigi ir kauzatyvumo charakteristika (Karaliūnas 1987, 216), iš esmės pratęsdamas Chr. S. Stango, A. Kaukienės hipotezes apie a eilės vokalizmą kaip tam tikros semantikos raišką šakninių veiksmažodžių Letas Palmaitis. Baltų kalbų gramatinės sistemos raida. Kaunas: Šviesa, 1998.

114 114 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai sistemoje ir V. Ivanovo mintis apie dviejų indoeuropietiškojo veiksmažodžio serijų refleksus baltų kalbose. I š va d o s 1. Daugiausia morfonologijos skirtumų užfiksuota daiktavardžių sistemoje, veiksmažodžių daug mažiau. 2. Išnagrinėtoji leksika nesuponuoja r. bl. dvibalsio ie kilmės iš bl. *ai, ide. *oi. 3. Baltų kalbų (ypač prūsų) apeliatyvinė leksika pildytina onomastine, kuri gali liudyti kitus morfonologijos variantus (plg. onimus, paremiančius pr. *bed- egzistenciją). 4. Baltų kalbų daiktavardžių vokalizmo skirtumai aiškintini dvejopai fonetiniais prūsų kalbos ypatumais ir darybine balsių kaita. Dažnu atveju baltų kalbose ir tarmėse (ir kitose indoeuropiečių kalbose) aptinkami darinių variantai su a ir su e eilės vokalizmu. Vakarų ir rytų baltų kalbų bei tarmių apofonijos skirtumai aiškintini vieno iš dviejų darybinių modelių (su balsių kaita ir be balsių kaitos) įsigalėjimu. Šį procesą lydėjo daugelis reiškinių: analogija, semantikos diferenciacija, pagaliau fonetiniai dalykai ir pan. 5. Baltų kalbų veiksmažodžių vokalizmo skirtumai dažniau susiję su apofonija, kai kurie galbūt yra fonetinės prigimties. 6. Šakninių veiksmažodžių vokalizmo skirtumai (skirtingo laipsnio vokalizmo apibendrinimas paradigmose) kildintini iš kaitybinės apofonijos, kuri baltų epochoje buvo perinterpretuota (intensyvai-iteratyvai), o tiesioginės sąsajos su kitų indoeuropiečių kalbų perfektu ar vadinamuoju indoeuropietiškuoju perfektu abejotinos (t. y. baltų kalbose nėra perfekto kaip reguliarios, paradigminės laikų formos). Apskritai šakninių veiksmažodžių a eilės vokalizmą vertėtų tirti kaip atskirą nevienalypį reiškinį Priesaginių veiksmažodžių darybiniai modeliai gali skirtis (su balsių kaita ir be balsių kaitos) vakarų ir rytų baltų kalbose ir tarmėse. 19 Kompleksiniai vieno struktūrinio tipo veiksmažodžių tyrimai parodė, jog šaknies a kilmė aiškintina labai įvairiai, žr. Erdvilas Jakulis. Lietuvių kalbos tekėti, teka, tekėjo tipo veiksmažodžiai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004; Audronė Kaukienė. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1994; Dalia Pakalniškienė. Lietuvių kalbos intarpinių veiksmažodžių su a šaknyje kilmė. Baltai ir jų giminaičiai. Tiltai, priedas nr. 26. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2005,

115 L i t e r a t ū r a Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai Būga K[azimieras] Būga. Rinktiniai raštai, t , Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Derksen 2005 Rick Derksen. The Orthography of the Elbing Vocabulary and the Relationship between Old Prussian and East Baltic. Baltistica, VI priedas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Dini 2000 Pietro Umberto Dini. Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Endzelynas 1957 J[anis] Endzelynas. Baltų kalbų garsai ir formos. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Endzelīns 1982 jānis Endzelīns. Senprūšu valoda. Darbu izlase IV-2. rīga: Zinātne. Jakulis 2004 Erdvilas Jakulis. Lietuvių kalbos tekėti, teka, tekėjo tipo veiksmažodžiai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Karaliūnas 1987 Simas Karaliūnas. Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė. Vilnius: Mokslas. Karulis Konstantins Karulis. Latviešu valodas etimoloģijas vārdnīca, t rīga: Avots, Kaukienė 1994 Audronė Kaukienė. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Kaukienė 2002 Audronė Kaukienė. Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, II. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Kaukienė 2002 Audronė Kaukienė. Prūsų kalba. Mokomoji knyga. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Kaukienė, Pakalniškienė 2001 Audronė Kaukienė, Dalia Pakalniškienė. Balsių kaitos vaidmuo formuojantis lietuvių kalbos veiksmažodžiui. Veiksmažodžio raidos klausimai. Tiltai, priedas nr. 9, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Kaukienė, Pakalniškienė 2002 Audronė Kaukienė, Dalia Pakalniškienė. Veiksmažodžių likti, snigti, migti struktūra ir kilmė. Vārds un tā pētīšanas aspekti. Rakstu krājums, 6, Liepāja: LiePa. LIV Lexicon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primarstammbildungen. Unter Leitung von Helmut Rix. Wiesbaden: Reichert, Mažiulis Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t Vilnius: Mokslas (1), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (2), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (3, 4). Mažiulis 2004 Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Pakalniškienė 2005 Dalia Pakalniškienė. Lietuvių kalbos intarpinių veiksmažodžių su a šaknyje kilmė. Baltai ir jų giminaičiai. Tiltai, priedas nr. 26, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Palmaitis 1998 Letas Palmaitis. Baltų kalbų gramatinės sistemos raida. Kaunas: Šviesa. Palmaitis 2007 Old Prussian Written Monuments. Text and Comments. Compiled and commented by Mikkels Klussis. Kaunas. Pokorny Julius Pokorny. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Bd Bern und München, Schmalstieg 1974 William R. Schmalstieg. An Old Prussian Grammar. Pennsylvania: The Pennsylvania State University Press. 115

116 116 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai Smoczyn ski 2001 Wojciech Smoczyn ski. Język litewski w perspektywie poro wnawczej. Baltica Varsoviensia, t. 3. Krako w: wydawnictwo uniwersytetu Jagiellon skiego. Stang 1966 Chr[istian] S. Stang. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Oslo, Bergen, Tromsö: Universitetvorlaget. Trautmann 1910 R[einhold] Trautmann. Die altpreussischen Sprachdenkmäler. Einleitung, Texte, Grammatik, Wörterbuch. Göttingen: Univ.-Buchdruckerei von E. A. Huth. Urbutis 1981 Vincas Urbutis. Baltų etimologijos etiudai. Vilnius: Mokslas. Vanagas 1981 A[leksandras] Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. Vietovardžių žodynas. Sudarytojas ir vyr. redaktorius Aldonas Pupkis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Zinkevičius 1980 Z[igmas] Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mokslas. Ivanov 1981 Вяч[еслав] Вс[еволодович] Иванов. Славянский, балтийский и раннебалканский глагол. Индоевропейские истоки. Москва: Наука. Toporov Владимир Топоров. Прусский язык. (A L). Москва: Наука. Toporov 1995 Топоров В. Н. О северо-западнорусском локусе балтийской гидронимии. Res Balticae, 1, Dalia Pakalniškienė COMMON BALTIC VOCABULARY: DIFFERENCES IN ROOT MORPHONOLOGY Summar y This article reconsiders the reasons behind morphonological differences in the common Baltic lexicon in several ways: by analyzing common Baltic lexemes according to the kind of differences in vocalism ar / er, a / e; categorizing by parts of speech, since morphonological features are to be associated with problems of the nominal element or verb; and determining the positions of variations in vocalism the beginning of the word, the root, affix, the end of the word. The article analyzes differences in root morphonology. Study of the morphological differences of shared Baltic vocabulary leads to the conclusion that there are two kinds of reasons behind their appearance: phonetic and vowel gradation (word-formational and inflectional). 1. Phonetic factors Vocalism of Prussian and Eastern Baltic differs most often: Prussian usually has a series vocalism while Lithuanian and Latvian have e. J. Endzelīns, V. Toporov and V. Mažiulis note that the combinations re,

117 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai 117 le change to ra, la in Prussian. Seven examples of this have been found, 5 nouns and 2 verbs: Pr. braydis E : Lith. bri edis : Latvian briêdis elk (American: moose) ; Pr. playnis E : Lith. plie nas : Latvian pliens steel ; Pr. slayx E : Lith. slie kas : Latvian sliêka earthworm ; Pr. ladis E : Lith. le das : Latvian ledus ice ; Pr. kraclan E breast, chest : Lith. kre klas : Latvian krȩkls, kreklis shirt ; Pr. polāikt III : Lith. lie ka : Latvian lieku, Pr. perlānkei III is fitting, depends, belongs : Lith. len kia folds : Latvian li ecu. All of these Prussian words could represent the phonetic development re, le > ra, la, but these examples have conflicting interpretations in the linguistic literature. The Prussian verb polāikt is traditionally considered a reflex of the old perfect with *o series vocalism. It should be noted that the Prussian form polāikt was recorded only once. Apophonically, it would be difficult to justify its use in conjunction with the present tense polīnka. It s conceivable the root ai of the Prussian verb arose because of the shift from le to la (and the confusion of a / e in general), so that Pr. polāikt should be corrected to *polēikt (compare with Pr. meicte). Schmalstieg also believes the Prussian word needs to be corrected as the athematic third-person present tense form pale ikt. There is more support for this given that Lith. lie ka li ko, Latvian li eku liku would indicate an apophonic Baltic verb *leik-/*lik-. A few more examples of Prussian with a compared to Lithuanian and Latvian e need to be considered as a similar broadening of e, for example: Pr. kalmus E : Lith. ke lmas : Latvian cȩlms stump ; Pr. tackelis E : Lith. tekė las : Latvian tecila // tecīla, tekulis path ; Pr. auschpāndimai III we pull away, we take away (for ourselves) : Lith. spę sti to pen in, pin against a wall : Latvian spiest (if the Prussian verb is not in fact a loanword from German, as J. Endzelīns maintains). Some of the morphonological differences in Baltic cognates could be of imitative, onomatopoeic origin, compare: Pr. tresde E : Lith. stra zdas song thrush : Latvian strazds, strads, stragzds; Pr. tatarwis E : Lith. te tervas, te tervinas black grouse : Latvian teteris; Pr. weware E : Lith. voverė, voveri s, vėvari s squirrel : Latvian vāvere. 2. Vowel g radation Many Indo-European languages have vowel gradation. It is categorized by function into word-formational and inflectional vowel gradation. Word-formational and inflectional vowel gradations changed over long

118 118 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai periods of time and were reinterpreted in various languages. In the Eastern Baltic languages, only derivatives formed from nominal elements and verbs currently have root ai and a, for example: Lith. laida : le isti, kaity ti : kei sti, va das : ve sti. A number of investigators also explain Prussian instances of ai as wordformation vowel gradation and support this interpretation with etymology. There are examples in all the Baltic languages which have reflexes in both ai and ei, the exact same derivatives other Indo-European languages have, for example, Lith. ka imas village / kie mas yard, courtyard (British: garden). In other examples, Prussian lexemes have ai and the Eastern Baltic languages ie, and many linguists consider vocalism with ie to be either an adaptation according to the root vocalism of the corresponding verbs or originate ie from ai. Another interpretation is possible, however. The examples considered comprise two groups: Indo-European formations (inheritances) and Baltic innovations The majority of Indo-European formations are nouns constructed from corresponding verbs with e series vocalism; it is not uncommon for variations with and without vowel gradations to co-exist in one language. Hypothetically, the differences in vocalism between Baltic cognates could be the result of the domination of one variant (of two), since noun pairs would have survived only if their semantics had parted ways. Compare: Pr. caymis E village, kayme GrG (kaimīnan III neighbor (acc.), kāimaluke III visits ) : Lith. kie mas yard, ka imas village : Latvian ci ems garden, farm; village..., *kaim- (: kaimiņš); Pr. *saytan (baytan E) : Lith. sie tas sieve, sai tas connection : Latvian sie ts, sai te; Pr. scaytan shield E : Lith. skie tas umbrella : Latvian šķiets ; Pr. snaygis E, sneko GrA : Lith. snie gas snow, snai gė snowflake : Latvian sni egs Differences in root vocalism of four Baltic nouns are to be explained by word-formational vowel gradation: Pr. maiggun III : Lith. mie gas sleep : Latvian mi egs; Pr. moasis E [māzis], maise GrG : Lith. mie žis barley : Latvian mi ezis; Pr. galdo gelda E : Lith. ge lda wooden basin for washing clothes : Latvian gal ds, gal ds; Pr. deickton III place, gen. sg. deicktas III : Lith. da iktas thing, matter : Latvian dai kts Two suffixed verbs have different root vocalism. In the Baltic languages and dialects, suffixed verbs are usually formed from roots both with and without vowel gradation. Therefore there s no need to recons-

119 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai truct a single variant: Pr. dellieis III share (imperative) : Lith. daly ti to share : Latvian dalīt; Pr. brandīsnan III difficulty, encumbrance, aggravation (acc.), pobrendints encumbered, taxed (passive) : Lith. brandi nti, bre ndinti, brendi nti to mature, to ripen : Latvian briedināt, briedēt In several instances (3), the vocalism of primary root verbs differs. These differences have to be explained by inflectional vowel gradation or the abolition of the same, i.e., by leveling of vocalism and generalization in separate languages: Pr. embaddusisi III hides (have holed up (past participle plural) : Lith. be sti to dig, to stick, to peg : Latvian best; Pr. issprestun to understand, poprestemmai we understand : Lith. -pra sti Latvian prast; Pr. waist III to know widdai III saw (3rd person) : Lith. veiz(d)ė ti to look, to view, pavydė ti to envy, to be jealous : Latvian viest, viežu to seem, vie de t (same), vīdēt to see, to be seen, pavīdēt to flick, flash. Linguists usually associate a series vocalism with the Indo-European perfect, which only Prussian attests to, while other linguists connect it with categorical semantics. The Prussian verbs presented traditionally are considered the continuation of the Indo-European perfect, as with Pr. polāikt. Ivanov rejects theories on the perfective origin of Pr. waist, Latvian nav < *nevaid is not and Old Slav. vědě, associating the appearance of such forms with series II Indo-European verbs. Stang and Kaukienė connect Pr. embaddusisi and other primary root verbs with root a in the Baltic languages with categorical semantics: the iterative / intensive meaning of beating, digging, stabbing. Onomastics demonstrates that at least in some of the Prussian dialects, there could have existed the variant root *bed-, see Beda, Bedix, Bedike, Bedymp, Beduve. Prussian pret- and Lith. / Latvian prat- could also be the result of generalization of the ancient apophony. Karaliūnas contributes toward a resolution of conflicting interpretations of a series vocalism in the verb system among linguists with the statement: In the proto-baltic dialects the same verbal root in many cases could be inflected athematically <...> as well as thematically <...>. Flectional opposition, it appears, was accompanied by the root vocalism opposition e : o (> a) <...>. Root vocalism o (oi, ou), originally the accessorial indicator of aspectual ( perfective ) forms, could have been reinterpreted later as a characteristic of iterativeness and intensiveness, and thus of causativness 119

120 120 Dalia Pakalniškienė Bendroji baltų kalbų leksika: šaknies morfonologijos skirtumai (1987, 216), in essence extending the theories of Stang and Kaukienė on a series vocalism as a specific semantic expression in the system of primary root verbs and expanding on Ivanov s thoughts concerning reflexes of two series of Indo-European verbs in the Baltic languages. Conclusions 1. Most morphonological differences were found in the system of nouns with many fewer in that of verbs. 2. The lexicon analyzed doesn t support an origin from Baltic *ai, IE. *oi for the Eastern Baltic diphthong ie. 3. Appellative vocabulary of the Baltic languages (especially Prussian) needs to be supplemented with onomastic words, which could indicate other morphonological variants (see onomastics supporting the existence of Pr. *bed-). 4. Differences in vocalism of nouns in the Baltic languages are to be explained in two ways: phonetic features peculiar to Prussian and word-formational vowel gradation. In many cases formations are encountered with a and with e series vocalism in the Western and Eastern Baltic languages and their dialects (as well as other Indo- European languages). Differences in apophony between Western and Eastern Baltic languages and dialects are to be explained by the domination of one of two word-formational models (with vowel gradation or without). A number of factors accompanied this process: analogy, semantic differentiation, later on phonetic phenomena as well, among others. 5. Differences in vocalism of verbs of the Baltic languages are more frequently connected with apophony, while some could of phonetic origin. 6. The origin of differences in primary root verb vocalism (the generalizing of different degrees of vocalism in the paradigms) is to be sought in inflectional apophony, which was reinterpreted (intensive / iterative) in the Baltic epoch, whereas affinities with the Indo-European perfect are doubtful. Primary root verb series a vocalism deserves investigation in general as a separate, complex phenomenon. 7. Word-formation models of suffixed verbs can differ (with vowel gradation or without) in Western and Eastern Baltic languages and dialects.

121 RES HUMANITARIAE II ISSN Danguolė Satkauskaitė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas Danguolė Satkauskaitė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto docentė. Moksliniai interesai: leksikologija, semantika, pragmatika, diskurso lingvistika, sociolingvistika, verbalinė ir neverbalinė komunikacija. Adresas: Vyšniavos g. 7 4, LT Kaunas. Tel. 8 ~ El. paštas: [email protected] Dr. Danguolė Satkauskaitė: Associate Professor at the Department of Germanic Philology of the Kaunas Faculty of Humanities, Vilnius University. Research interests: lexicology, semantics, pragmatics, discourse linguistics, sociolinguistics, verbal and non-verbal communication. Address: Vyšniavos st. 7 4, LT Kaunas. Phone: +370 ~ [email protected] Z u r S t ru k t u r u n d S e m a n t i k d e r W ö rt e r a r a b i s c h e r H e r k u n f t i n d e r T e r ro r i s m u s d i s k u s s i o n Anotacija Svarbūs istoriniai įvykiai neretai paspartina kai kurių žodžių paplitimą kitose kalbose. Leksinio lauko terorizmas atveju itin reikšmingi buvo du įvykiai: Prancūzijos revoliucija, dėl kurios prancūziškas terrorisme ir bendrašakniai žodžiai paplito daugelyje kalbų, bei 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuoliai, po kurių išpopuliarėjo kai kurie arabų kilmės žodžiai. Šio straipsnio tyrimo objektas ir yra arabų kilmės žodžiai: Dschihad, Mudschahed, Dschihadi ir Dschihadist vokiečių kalboje Tikslas išsiaiškinti šių žodžių struktūrą bei semantiką. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: arabų kilmės leksika, ortografija, morfologija, semantika, konotacija, sinonimai. Abstract Important historical events influence the spreading of some words in other languages. In the case of lexical field terrorisme, two events were very important: the French Revolution and September 11 th, After the French Revolution the word terrorisme and words of the same stem were spreaded in many languages. After September 11 th some Arabic words became popular. The object of this paper is Arabic words in German Dschihad, Mudschahed, Dschihadi and Dschihadist. The aim of the paper is to analyze the structure and the semantics of these words. KEY WORDS: Arabic lexics, orthography, morphology, semantics, connotations and synonyms.

122 122 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion 1. E i n l e i t u n g Bedeutende Ereignisse der Weltgeschichte hinterlassen bekanntlich ihre Spuren in der Sprache und geben Anstoß zur Verbreitung ausschlaggebender Wörter oder der so genannten Schlag- und Schlüsselwörter in anderen Sprachen. Im Falle des Wortfeldes Terrorismus waren zwei historische Ereignisse ausschlaggebend: die Französische Revolution 1789 und die Terroranschläge in den USA vom 11. September Im ersten Falle wurde die deutsche Sprache durch die Wörter Terrorismus, Terrorist und terrorisieren bereichert, die aus den französischen terrorisme, terroriste und terroriser entlehnt wurden. Diese wurden ihrerseits von terreur abgeleitet (vgl. Musolff 1996, 9 1 ). Nach den Terroranschlägen vom 11. September 2001 hat sich in der deutschen Sprache eine Reihe von Wörtern aus dem Arabischen etabliert. Das Ziel des Beitrags ist die Struktur und die Semantik dieser Wörter mit besonderer Berücksichtigung der Veränderungen nach dem 11. September 2001 zu untersuchen. Der Gegenstand dieser Untersuchung sind also Wörter arabischer Herkunft, nämlich Dschihad, Mudschahed, Dschihadi und Dschihadist. Als Aufgaben gilt die Beantwortung folgender Fragen: Welche dieser Lexeme und seit wann sind in die deutschen einsprachigen Wörterbücher aufgenommen worden? Welche orthographischen Varianten dieser Lexeme werden in den deutschen Medien verwendet? Gibt es Schwierigkeiten der Verwendung auf der morphologischen Ebene und wenn ja, welche? In welcher Bedeutung werden diese Wörter in den deutschen Printmedien gebraucht? Hat sich die Bedeutung in irgendeiner Weise verändert? Wie werden diese Wörter konnotiert? Welche Wörter und Wortgruppen werden synonym verwendet? Nach dem 11. September 2001 ist die Gebrauchsfrequenz insbesondere der Wörter Dschihad und Mudschahed rapide angestiegen. Nichtsdestotrotz ist unter den deutschen Sprachbenutzern bis jetzt Unsicherheit in der Schreibweise, den Grundformen und der Bedeutung dieser Wörter zu beobachten. Daher ist der vorliegende Beitrag aktuell und nützlich. Für die Untersuchung wird die diachrone deskriptive Methode angewandt. Das Material stammt aus dem Cosmas-Korpus 2 des Instituts für 1 Musolff 1996 Musolff Andreas. Krieg gegen die Öffentlichkeit. Terrorismus und politischer Sprachgebrauch. Opladen: Westdeutscher Verlag. 2

123 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion deutsche Sprache in Mannheim und dem Wortschatz-Korpus 3 der Universität Leipzig (= Leipziger-Korpus); ergänzend wurden von der Autorin selbst zusammengestellte Belege aus den deutschsprachigen Zeitungen der letzten Jahre untersucht. Die Printmedien wurden gewählt, weil sie einen erheblichen Beitrag zur Verbreitung und Etablierung neuer Lexeme leisten. Außerdem wurden einschlägige Wörterbücher und Lexika zur Hilfe gezogen D a s L e x e m D s c h i h a d O r t h o g r a p h i s c h e V i e l f a l t vo n D s c h i h a d Das Lexem Dschihad wird bereits Ende des 19. Jahrhunderts in die deutschen Wörterbücher aufgenommen (Meyers Konversations-Lexikon , Brockhaus Konversationslexikon ). Trotz dieser relativ langen Gebrauchsgeschichte des Lexems Dschihad (im Vergleich z.b. mit dem ebenso aus dem Arabischen stammenden Mudschahed) im Deutschen ist seine Schreibung bis jetzt noch nicht einheitlich. In der deutschsprachigen Presse finden sich folgende Schreibvarianten: Dschihad: 720 Jihad: 402 Djihad: 55 dschihad: 3 djihad: 1 Dschjihad: 1 Dshihad: 1 Die Schreibvariante Jihad ist höchstwahrscheinlich aus dem Englischen übernommen worden und Dschihad ist eine Verdeutschung der englischen Lautform. 6 Beim Vergleich der Belege aus dem Cosmas-Korpus fällt es auf, dass die Zeitungen St. Galler Tagblatt und Die Presse am unsichersten in der Schreibweise sind. Sie bevorzugen offensichtlich die zweithäufigste Schrei Meyers Konversations-Lexikon 1895 Meyers Konversations-Lexikon: ein Nachschlagewerk des allgemeinen Wissens. Leipzig: Bibliographisches Institut. Bd Brockhaus Konversationslexikon 1898 Brockhaus Konversationslexikon. Leipzig, Berlin, Wien: Brockhaus. Bd Im Arabischen gibt es die Affrikata [dʒ] gar nicht, es wird als [ʒ] ausgesprochen.

124 124 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion bvariante Jihad (St.GT 131, Presse 125 Belege), aber auch die Variante Djihad wird zumeist von diesen beiden Zeitungen gebraucht (Presse 22, St.GT 10 Belege). Interessant ist festzustellen, dass die Varianten Jihad 7 und Djihad fast ausschließlich in den Zeitungen aus der Schweiz und aus Österreich verwendet werden, wobei in den deutschen Zeitungen die Schreibung Dschihad überwiegt. Die meisten Wörterbücher und Lexika geben die Schreibung Dschihad an 9, manche geben auch zwei Rechtschreibvarianten an: Dschihad und Djihad 10. Nur vereinzelt tritt die Schreibvariante Djihad als einziger Lexikoneintrag auf Die insgesamt 402 Belege mit Jihad im Cosmas-Korpus verteilen sind folgendermaßen: 131 St.GT, 125 Presse, 37 SN, 23 VN, 21 ZT u.a. 8 Die meisten Belege mit Djihad sind folgenden Zeitungen zu entnehmen: 22 Presse, 10 St.GT, 5 ZT u.a. 9 Duden in 10 Bde Duden: Das große Wörterbuch der deutschen Sprache: in zehn Bänden. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich: Dudenverlag. S DUW 2001 Auberle Anette, Klosa Anette (Hrsg.). Duden, deutsches Universalwörterbuch. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich: Dudenverlag. S DUW 2003 Auberle Anette, Razum Kathrin (Hrsg.). Duden, deutsches Universalwörterbuch. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich, Dudenverlag. S Das neue Wissen.de-Lexikon 2002 Das neue Wissen.de-Lexikon. Gütersloh: Wissen. de-verl. S Wahrig: deutsches Wörterbuch 2002 Wahrig Gerhard, Wahrig-Burfeind Renate (Hrsg.) Deutsches Wörterbuch. Gütersloh: Wissen-Media-Verl. S Osman 1982 Osman Nabil (Hrsg.). Kleines Lexikon deutscher Wörter arabischer Herkunft. München: Beck. S. 41. Meyers in 8 Bde Uhlmann Alfred M. (Hrsg.). Meyers neues Lexikon in acht Bänden. Leipzig: Bibliograph. Inst. Bd. 2. S Meyers in 25 Bde Meyers Enzyklopädisches Lexikon in 25 Bänden. Mannheim, Wien, Zürich: Lexikonverlag. Bd. 7. S Bertelsmann 2004 Bertelsmann Lexikon in 15 Bänden. Gütersloh, München: Wissen Media Verl. Bd. 4. S Brockhaus Enzyklopädie 1998 Brockhaus: die Enzyklopädie in 24 Bänden. Leipzig, Mannheim: Brockhaus. Bd. 15. S Der Brockhaus in einem Band 2003 Der Brockhaus in einem Band. Leipzig, Mannheim: F. A. Brockhaus. S Duden: das große Fremdwörterbuch 2003 Duden: das große Fremdwörterbuch. Mannheim, Wien, Zürich: Dudenverlag. S Wahrig Universalwörterbuch Rechtschreibung 2003 Wahrig-Burfeind Renate, Eisenberg Peter (Hrsg.). Wahrig, Universalwörterbuch Rechtschreibung. Gütersloh: Wissen-Media-Verl. S Meyers großes Handlexikon 2000 Zwahr, Annette (Hrsg.). Meyers großes Handlexikon. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich: Meyers Lexikonverlag. S. 198.

125 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Um das Lexem als fremdsprachlich, nicht allen Sprachbenutzern bekannt zu markieren, werden auffällig häufig Anführungszeichen gebraucht. Der Anteil der Belege, in denen Dschihad / Jihad / Djihad in Anführungszeichen gesetzt wird, macht 18% aus. Eine Sonderstellung beim Gebrauch des Lexems Dschihad in den Printmedien nimmt die Verwendung von Klammern ein. Sie werden außergewöhnlich oft insgesamt 44-mal im Cosmas-Korpus verwendet. Es handelt sich dabei um Sätze, in denen das Syntagma der Heilige Krieg bzw. Islamischer Heiliger Krieg verwendet wird und das Lexem Dschihad als alternative Bezeichnung bzw. als fremdsprachliches Synonym in Form einer nachgestellten Apposition in Klammern angegeben wird. Zuweilen werden sowohl Klammern als auch Anführungszeichen gebraucht, z.b.: Die Hamas-Charta ruft die Palästinenser zum Heiligen Krieg ( Dschihad ) auf. (SN ) Im Vergleich zur Trennung einer Apposition durch Kommas wird der Nachtrag in den Klammern deutlicher vom übrigen Text abgegrenzt S e m a n t i k vo n D s c h i h a d Wörtlich aus dem Arabischen übersetzt, bedeutet Dschihad Anstrengung, Bemühung oder auch Widerstand, Kampf (vgl. Meyers in 8 Bde. 1962, 741; Osman 1982, 41; Brockhaus Enzyklopädie 1998, 581; Pohly; Durán ). Aber die Definitionen des Wortes Dschihad sind sehr unterschiedlich und zum Teil sogar widersprüchlich. Sogar unter islamischen Intellektuellen herrscht keine Einigkeit über die Bedeutung dieses Lexems. Manche Islamwissenschaftler unterscheiden sogar vier Formen bzw. Arten des Dschihad: Bil-nafs: Bereitschaft, sich zu opfern. Bil-mal: Verwendung des eigenen Reichtums für religiöse Zwecke. Bil-ilm: Nutzung seiner wissenschaftlichen, philosophischen oder theologischen Kenntnisse, um den Islam zu verteidigen. Bil-seif: Nutzung der Waffen, um den Islam zu verteidigen oder zu verbreiten. (vgl. Akok; Lado; Biel 2002, ) 12 Pohly, Durán 2001 Pohly Michael, Durán Khalid. Osama bin Laden und der internationale Terrorismus. München: Ullstein. 13 Akkok, akkok, Lado, Biel biel 2002 akok Akok Garang, Lado Thomas, biel Biel melha Melha rout Rout (Hrsg.). Terrorismus im Namen des Islam und das Horn von Afrika. Der vergessene Konflikt im Sudan und die Rolle Osama Bin Ladens. Marburg: Tectum Verlag.

126 126 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Von einigen Muslimen werden der Kleine und der Große Dschihad unterschieden. Unter dem Großen Dschihad versteht man ein Akt der Selbstüberwindung, eine Art der Selbstläuterung (Pohly; Durán 2001, 18f). Der Kleine Dschihad wird nur unter bestimmten Umständen angewendet und bedeutet dann einen bewaffneten Kampf. Voraussetzung dafür ist immer, dass Gläubige (das schließt Juden und Christen mit ein) an der Ausübung ihrer Religion gehindert werden. (Ebd.) Das bedeutet, dass nicht jeder Krieg, auch nicht jeder Verteidigungskrieg, als Dschihad bezeichnet werden darf, sondern nur gegen Menschen, die aktiv gegen Religionen vorgehen (Ebd.). Diese Unterscheidung lehnt O. A. Rahman in seiner in den 70er Jahren des 20. Jahrhunderts verfassten Dissertation vehement ab mit der Argumentation, sie stamme nicht vom Prophet Mohammed, sondern sei nachträglich von islamischen Gelehrten hinzugefügt worden. Djihad bedeute nur eines, nämlich zur Waffe zu greifen und die Ungläubigen aufzufordern, den Glauben anzunehmen oder aber sich zu ergeben und sich der muslimischen Herrschaft unterzuordnen. (Pohly; Durán 2001, 21) Doch die Sicht Rahmans wird nur von islamistischen Fundamentalisten geteilt, die den bewaffneten Dschihad gar als einen sechsten Pfeiler 14 des Islams auffassen. Die meisten Muslime verstehen unter Dschihad einen allumfassenden Einsatz für die Sache Gottes (Brockhaus Enzyklopädie 1998, 581), Engagement und jede positive Anstrengung, vor allem wenn damit Entbehrungen verbunden sind (Pohly; Durán 2001, 21), Verteidigung und Verbreitung des islamischen Glaubens zunächst mit geistigen, nur in Ausnahmefällen auch mit militärischen Mitteln: Jihad impliziert nach Auffassung islamischer Rechtsgelehrter nicht notwendigerweise einen Aufruf zum Krieg. Die Gläubigen sollen vielmehr den Jihad «mit dem Herzen» (gegen sich selbst), der «Zunge und Hand» (zur Überzeugung und als Beispiel für andere) und mit dem «Schwert» führen. (St.GT ) Der heutige Gebrauch verglichen mit dieser Definition zeigt eine Bedeutungsverengung des Lexems Dschihad: Die extremistischen islamistischen Terrorgruppen und manche Machthaber in den islamischen Ländern haben den Begriff Dschihad für ihre kriegerischen Handlungen missbraucht. 14 Bekanterweise gründet sich der Islam auf fünf Pfeiler: das Glaubensbekenntnis, das rituelle Gebet, die Armensteuer, das Fasten und die Pilgerfahrt nach Mekka.

127 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Auch im Westen wurden terroristische Akte sofort als Dschihad bezeichnet. Dadurch ist das Lexem schnell zum Schlagwort geworden, mit dem man heute in der Regel auf gewalttätige Aktionen der Islamisten referiert H e i l i g e r K r i e g a l s S y n o n y m vo n D s c h i h a d Wie bereits erwähnt, wird das Lexem Dschihad zumeist als Heiliger Krieg übersetzt. In einem großen Teil der Belege treten beide als Synonyme betrachteten Bezeichnungen in einem Satz auf, indem entweder Dschihad als Bezugswort dient und ihm Heiliger Krieg als Apposition nachgestellt wird oder umgekehrt, z.b.: Die radikalislamische Untergrundorganisation Jihad (Islamischer Heiliger Krieg) hatte sich am Samstag zu dem Anschlag bekannt. (TT ) Die radikalislamische Untergrundorganisation Islamischer Heiliger Krieg (Dschihad) hatte sich am Samstag abend zu dem Attentat bekannt. (SN ) Auch die meisten Wörterbücher erklären Dschihad durch Heiligen Krieg. 15 Doch viele von ihnen distanzieren sich von der Wortgruppe Heiliger Krieg durch Anführungszeichen (Wahrig Universalwörterbuch Rechtschreibung 2003, 303; Das neue Wissen.de-Lexikon 2002, 211), Adverbial sogenannt (Meyers in 8 Bde. 1962, 741) oder durch Kombination verschiedener distanzierender sprachlicher Mittel wie z.b.: Dschihad, der Glaubenskrieg der Mohammedaner gegen nichtislam. Gebiete, oft Heiliger Krieg genannt. [ ] (Meyers in 25 Bde. 1973, 269) Schon diese Formulierungsvorsichtigkeit deutet darauf hin, dass die Bedeutung des Lexems Dschihad bei weitem nicht homogen ausfällt. Im Gegenteil die einfache Übersetzung durch Heiligen Krieg wird sowohl im öffentlichen Gebrauch als auch in einigen Wörterbuchdefinitionen vehement bestritten. Diese metasprachlichen Reflexionen über das Lexem 15 Dschihad: der Heilige Krieg der Mohammedaner zur Verteidigung u. Ausbreitung des Islams. (Duden in 10 Bde. 1999, 875; DUW 2001, 402; DUW 2003, 402) Dschihad: Heiliger Krieg, der gegen Ungläubige (Anhänger anderer Glaubensrichtungen) geführt wird. (Wahrig Gerhard, Wahrig-Burfeind Renate (Hrsg.). Deutsches Wörterbuch [auf der Grundlage der neuen amtlichen Rechtschreibregeln]. Gütersloh: Bertelsmann Lexikon Verl. Bd. 2: J Z. S. 378) Dschihad: Heiliger Krieg, eine religiöse Pflicht für alle freien, erwachsenen Muslime, wenn sie von einem Muslimherrscher ausgerufen werden [ ] (Osman 1982, 41)

128 128 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Dschihad sind nicht erst nach dem 11. September zu beobachten, sondern waren auch in älteren Texten der Printmedien keine Seltenheit. In den Zitaten wird die Übersetzung von Dschihad durch Heiligen Krieg abgelehnt und zugleich wird eine alternative Bedeutungsbeschreibung dargeboten: Dschihad bedeutet nicht Heiliger Krieg, sondern islamischer Widerstand oder Kampf. (SN ) Dschihad ist erst durch Terrorgruppen jüngster Vergangenheit auf seine Bedeutung Heiliger Krieg eingeengt worden. Der Islam bezeichnet Dschihad ursprünglich mit der umfassenden Anstrengung und dem Bemühen für den Glauben. (Presse ) Wie bereits ausgeführt, versteht man unter Dschihad in der Regel einen allumfassenden Einsatz: zunächst eine geistige Anstrengung und nur in Ausnahmefällen und unter streng bestimmten Bedingungen einen bewaffneten Kampf. Die Übersetzung Heiliger Krieg darf somit nur in dem Fall als Synonym gelten, wenn es sich um den bewaffneten Dschihad (bzw. den Kleinen Dschihad) handelt. Im folgenden Beispiel ist konsequenterweise nicht vom Dschihad die Rede, sondern vom Heiligen Krieg: Der Heilige Krieg ist ursprünglich ein Verteidigungskrieg und Muslimen nur erlaubt, wenn ihre religiöse Praxis oder Freiheit bedroht ist. (Akok; Lado; Biel 2002, 36) Durch die Gleichstellung der beiden Bezeichnungen wird die Bedeutung des Dschihad verengt. Interessant ist auch, dass Heiliger Krieg nicht nur in Bezug auf den Kampf der Islamisten verwendet wird, d.h. als Synonym zu Dschihad, sondern zuweilen auch als Synonym zu Antiterrorkrieg: Der Heilige Krieg 16 der Amerikaner steht im Mittelpunkt allen Interesses. (Grabler 2002, ) Diese Übertragung wurde wohl durch die religiöse Rhetorik des US- Präsidenten George W. Bush hervorgerufen. Er hat ja den Angriff auf Afghanistan als Kreuzzug bezeichnet und die Offensive mit dem Spruch Gott ist mit uns legitimiert. 16 Im Originaltext wird Heiliger Krieg kursiv geschrieben. 17 Grabler 2002 Grabler andreas. Grabler 2002 Grabler Andreas. 11. September 2001: Attacke. Sinn und Wahrheit nach dem Terror. Lathen: Ewertverlag.

129 3. D a s L e x e m M u d s c h a h e d Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion O r t h o g r a p h i s c h e V i e l f a l t vo n M u d s c h a h e d Im deutschen Sprachgebrauch ist das Lexem Mudschahed (die Schreibung nach DUW) in verschiedenen Schreibvarianten anzutreffen 18. Höchstwahrscheinlich hängt die Uneigentlichkeit der graphemischen Darstellung damit zusammen, dass das Wort aus dem Arabischen stammt und daher die im Deutschen unübliche Konsonantenhäufung beinhaltet. In den Belegen aus dem Cosmas-Korpus finden sich folgende Varianten des Lexems Mudschahed: Mudschaheddin: 302 Mudjaheddin: 196 Mujaheddin: 73 Mudschahedin: 69 Mujahedin: 8 Mudjahedin: 7 Mudschaheddins: 5 Mudschahed: 3 Mudschahedins: 3 Mudjaheddins: 2 Mujahed: 2 Mudjaheddi: 1 Mudjschaheddin: 1 Mudshaheddin: 1 Mudzahed: 1 Mujaheddins: 1 Mujahedeen: 1 Mujahedins: 1 Wie aus der Liste zu sehen ist, überwiegt die vom Duden registrierte Form Mudschaheddin. Die zweithäufigste Form Mudjaheddin dominierte in den ersten Jahren der Verwendung: Aus dem Jahr 1984 finden sich im Cosmas-Korpus 13 Belege (Die Zeit und Mannheimer Morgen), die ausschließlich 18 Auch im Englischen ist die Schreibweise sehr uneinheitlich: OED online (Eintrag vom März 2003) gibt folgende Formen an: mujahid, mojahad, mojahed, mojahid, mudjahid, mujahade, mujahed, mujaheed, mujahid.

130 130 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion in der Schreibform Mudjaheddin gebraucht werden. Die übrigen Belege mit Mudjaheddin sind fast alle der Zeitung Die Presse entnommen. Die Schreibweise Mujaheddin bevorzugt das St. Galler Tagblatt, einige Belege finden sich auch in den Salzburger Nachrichten. Die Variante Mudschahedin verwendet sehr oft der Mannheimer Morgen, hin und wieder auch die Salzburger Nachrichten. Die von Duden als Standardform vorgeschlagene Schreibweise Mudschaheddin haben sich von Anfang an schon die Frankfurter Rundschau und der Züricher Tagesanzeiger angeeignet; sehr oft gebrauchen auch Mannheimer Morgen, Salzburger Nachrichten und andere Zeitungen diese Form. Aber auch in den Wörterbüchern und Lexika herrscht keine Einigkeit über die Schreibung, man vergleiche nur: Mudschahed (DUW 2001, 1104; DUW 2003, 1104; Duden in 10 Bde. 1999, 2650), Mudschaheddin (Wahrig Universalwörterbuch Rechtschreibung 2003, 727), Mudjahedin (Der Brockhaus in einem Band 2003, 692; Meyers großes Handlexikon 2000, 597), Mudjaheddin (Das neue Wissen.de-Lexikon 2002, 617; Bertelsmann 2004, 224). Duden: das große Fremdwörterbuch gibt zwei Mudschahed und Mudjahed, Brockhaus Enzyklopädie (1998, 188) drei verschiedene Schreibvarianten an: Mudjahedin, Mudjaheddin und Mudschaheddin. In der Presse wird das Lexem zuweilen auch in Anführungszeichen verwendet: von insgesamt 677 Belegen mit Mudschaheddin (alle Schreibvarianten werden berücksichtigt) sind 29 (das entspricht 4%) in Anführungszeichen M o r p h o l o g i s c h e U n e i n h e i t l i c h k e i t vo n M u d s c h a h e d Nicht nur im Hinblick auf die Schreibweise herrscht große Vielfalt und Uneinigkeit, sondern auch auf die grammatischen Formen. Selbst die Wörterbücher, sofern sie das Lexem überhaupt aufnehmen, geben unterschiedliche Formen an: Mudschahed, der: -, din (DUW 2001, 1104; DUW 2003, 1104; Duden in 10 Bde. 1999, 2650; Duden: das große Fremdwörterbuch 2003, 902); Mu dscha hed auch: Mud scha hed [arab.] m. Gen. -s Pl. -he din (Wahrig: die deutsche Rechtschreibung 2002, ). 19 Wahrig: die deutsche Rechtschreibung 2002 Hermann Ursula, Götze Lutz, Krome Sabine: Die deutsche Rechtschreibung. Gütersloh, München.

131 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Das heißt, nach dem Duden ist die Singular Genitivform mit der Singular Nominativform identisch, nach Wahrig wird der Genitiv mit -s gebildet. Auch die Pluralformen unterscheiden sich: der Duden gibt Mudschaheddin, der Wahrig Mudschahedin als Standardform an. Jedenfalls herrscht Einigkeit darüber, dass die Form mit dem Suffix -in als Pluralform gilt. Wie aus der oben angeführten Häufigkeitsliste aller Formen des behandelten Lexems ersichtlich, überwiegt die Pluralform (in verschiedenen Varianten), die Singularform Mudschahed wird dagegen kaum gebraucht. Betrachtet man aber die Beispiele genauer, so stellt sich heraus, dass die Schreibenden die Form mit Suffix -in gelegentlich auch als Singularform verwenden 20, z.b.: Massud kehrte in seine Heimat zurück und wurde zum berühmtesten Mudschaheddin im Kampf gegen die Schurawi, wie die Sowjets in Afghanistan hießen. (SN ) [ ] ein Mudjaheddin, der seine Hände zum Gebet um eine Kalaschnikow faltet [ ] (FR ) Ein Mujaheddin habe sich in den Käfig verirrt und den Löwen gestreichelt [ ] (Presse ) Auch in der neueren Presse kommen Beispiele vor, die von der Unsicherheit über die Singular- und die Pluralform zeugen, z.b.: Die USA gingen davon aus, dass es sich um Angehörige und Verbündete der Miliz des früheren Mudschahedin Gulbuddin Hekmatjar handelte. (MM ) Die Verwendung der Pluralform als Singular ist damit zu erklären, dass die erstere viel häufiger gebraucht wird und daher die geläufigere ist. Außerdem geben die meisten Wörterbücher (außer Duden und Wahrig die deutsche Rechtschreibung 2002) und Lexika nur die Pluralform an. In manchen von ihnen fehlt der Vermerk, dass es sich um Pluralform Im Englischen wird mujahidin auch sowohl als Pluralform als auch als Singularform verwendet, vgl. mujahidin 1. With pl. concord. Fighters (esp. guerillas) who seek to propagate or defend Islam; an organization or group of such fighters. 2. With sing. concord. A member of such a group or organization, an Islamic guerilla fighter; = MUJAHID n. Zusätzlich wird vermerkt, dass die zweite Lesart wahrscheinlich aus dem Missverstehen der arabischen Pluralform als Singularform entstanden ist. (OED online, )

132 132 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion handelt, und auch aus der Bedeutungsbeschreibung ist nicht eindeutig ersichtlich, ob Ein- oder Mehrzahl gemeint ist, vgl.: Mujahedin, islam. Glaubenskämpfer im Djihad. (Der Brockhaus in einem Band 2003, 692) Auf diese Unklarheit der Numerusformen ist auch die Funktion der Formen Mudschaheddins, Mudschahedins, Mudjaheddins, Mujaheddins, Mujahedins zurückzuführen. Da die Form mit Suffix -in von manchen Schreibenden als Singularform angenommen wird, wird der Plural folgerichtig gebildet, indem man noch ein Suffix -s anhängt: Bakhtiar und Sadr sind anders als der Chef der Mudschahedins des Volkes fürs Abwarten [ ] (MM ) Moslems, die in kroatischen Medien häufig als Fundamentalisten und Mudschaheddins bezeichnet werden [ ] (SN ) Hauptkunden sind die Mudschahedins in Afghanistan [ ] (ON ) Die in Kaschmir eingedrungenen Kräfte bestehen vorwiegend aus pakistanischen Soldaten, unterstützt von einigen wenigen Mujaheddins. (St.GT ) Es handelt sich hier um Formbildungen, die mit der zunehmenden Etablierung des Lexems und damit der Bekanntheit der korrekten Formen aus dem Sprachgebrauch verschwinden: alle Belege mit den Formen Mudschaheddins, Mudschahedins, Mudjaheddins, Mujaheddins und Mujahedins sind aus den Zeitungen vor dem 11. September zu entnehmen (vgl. Cosmas-Korpus und Leipzig-Korpus) S e m a n t i k vo n M u d s c h a h e d Die Bezeichnung Mudschahed wurde im deutschen Sprachraum während des Afghanistan-Krieges gegen die Sowjetunion bekannt. Damit wurden muslimische Widerstandsgruppen bezeichnet, die aus allen islamischen Ländern kamen und die gegen die 1979 erfolgte Invasion der sowjetischen Armee kämpften erzwangen die Mudschaheddin den Abzug der sowjetischen Truppen. Nach ihrer Machtergreifung (1992) kämpften die rivalisierenden Gruppen um die Vorherrschaft im Land, wurden aber von den radikalen Taliban bekämpft (vgl. Brockhaus in einem Band 2003, 692).

133 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Im Cosmas-Korpus sind die ersten Belege mit dem Lexem Mudschahed der Zeitung Die Zeit des Jahres 1985 zu entnehmen. Was die Einträge in Nachschlagewerken betrifft, so befindet sich zwar im Brockhaus Konversationslexikon (1898, 555) in der Beschreibung des Stichwortes Dschihad der Satz: Der einzelne Religionskrieger heißt Mudschahid, als eigenständiges Stichwort wird Mudschahed aber erst 100 Jahre später in die Wörterbücher aufgenommen. Die Wörterbücher geben unterschiedliche Bedeutungsbeschreibungen des Lexems Mudschahed(din) an: Freischärler (DUW 2001, 1104; DUW 2003, 1104; Duden in 10 Bde. 1999, 2312; Duden: Das große Fremdwörterbuch 2003, 902), <im Iran und in Afghanistan> Widerstandskämpfer (Duden Fremdwörterbuch 2001, ; Wahrig: deutsches Wörterbuch 2002, 892; Wahrig Universalwörterbuch Rechtschreibung 2003, 727), Angehöriger islam. Widerstandsgruppen (Wahrig: die deutsche Rechtschreibung 2002, 700), islam. Glaubenskämpfer im Djihad [ ] (Brockhaus Enzyklopädie 1998, 188; Der Brockhaus in einem Band 2003, 692). Häufig findet man einfach die Erklärung, dass ein Mudschahed ein Mensch ist, der den Dschihad ausübt (z.b. Pohly; Durán 2001, 19; Akok; Lado; Biel 2002, 35). So ist die Bedeutung des Lexems Mudschahed stark von der Definition des Dschihad abhängig. Wie im vorherigen Kapitel ausgeführt, wird Dschihad auch nicht immer einheitlich ausgelegt G o t t e s k r i e g e r a l s S y n o n y m vo n M u d s c h a h e d Da die Kenntnis der Bedeutung des Lexems Mudschahed vor allem am Anfang seines Gebrauchs bei den Rezipienten nicht vorausgesetzt werden konnte, war eine Bedeutungserklärung direkt im Text erforderlich. Wie die Belege zeigen, wird Mudschaheddin meistens durch Gotteskrieger erklärt bzw. übersetzt. Gotteskrieger steht zumeist unmittelbar nach dem arabischen Wort als Apposition und wird durch Kommas oder durch Gedankenstriche getrennt. Manchmal wird das erklärende Gotteskrieger in Klammern oder in Anführungszeichen gesetzt, z.b.: 21 Duden Fremdwörterbuch 2001 Duden Fremdwörterbuch. Mannheim, Wien, Zürich: Dudenverlag.

134 134 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion 1994 scharte der ehemalige Mudschaheddin, der Gotteskrieger, 30 Getreue um sich [ ] (FR ) Aawal Mudschaheddin pure Gotteskrieger nennen die Kaschmiris diese Leute mit einem leisen Unterton von Ehrfurcht. (FR ) Aber im Machtkampf nach dem Sieg über die Rote Armee spielten die verschiedenen Fraktionen der Mujaheddin (Gotteskrieger) alte ethnische Rivalitäten zwischen der paschtunischen Mehrheit und tadschikischen, usbekischen und anderen Minderheiten aus. (St.GT ) Zersplitterte Fraktionen der Mujaheddin, der «Gotteskrieger», die mit Unterstützung der USA gegen die sowjetische Besatzung gekämpft hatten, bekriegten sich fortan gegenseitig. (St.GT ) Ebenso oft kommt es vor, dass Mudschaheddin durch das Synonym Gotteskrieger im darauf folgenden Satz wieder aufgenommen wird. Dadurch wird einerseits eine Abwechselung in der Bezeichnung und andererseits eine Erklärung des Fremdworts Mudschaheddin erreicht: In den 80er-Jahren, während des Krieges der afghanischen Mujaheddin gegen die sowjetischen Besetzer, waren die Beziehungen zwischen Washington und Islamabad noch eng gewesen. Pakistan diente dem afghanischen Widerstand als Basis, und der amerikanische Geheimdienst CIA belieferte von Peshawar aus die frommen Gotteskrieger mit Waffen und Material. (ZT ) Das Lexem Gotteskrieger erscheint im Cosmas-Korpus noch später als Mudschaheddin, nämlich erst In diesen zwei ersten Belegen, die aus den Salzburger Nachrichten stammen, treten Mudschaheddin und Gotteskrieger als Ausdrücke mit der gleichen Referenz in benachbarten Sätzen auf. Im Vergleich zu Mudschaheddin wird Gotteskrieger sehr oft in Anführungszeichen gesetzt: von 239 Belegen aus dem Cosmas-Korpus sind 78 mit Anführungszeichen (das entspricht 33%). Die erste Ursache dafür mag der Neologismus-Charakter des Wortes sein. Wie schon ausgeführt, werden die Anführungszeichen angesetzt, um nicht etablierte Lexeme als Quasi-Zitate zu kennzeichnen. Der zweite Grund ist anscheinend der Wunsch der Schreibenden nach Distanzierung von diesem Wortgebrauch. Nach dem 11. September haben sich vermehrt heftige Diskussionen um die Angemessenheit der Bezeichnung entfacht. Gotteskrieger wurde sogar von der Kommission um Prof. Dr. H. D. Schlosser zum Unwort des Jahres 2001 erklärt mit der Begründung, kein Glaube an einen

135 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Gott, gleich welcher Religion, kann einen Krieg oder gar Terroranschläge rechtfertigen. 22 Interessant ist auch die Tatsache, dass Gotteskrieger vor dem Terroranschlag vom 11. September (besonders oft in den Jahren ) verwendet wurde, ohne besondere Aufmerksamkeit der Sprachkritiker auf sich zu lenken. Erst nach den Ereignissen in den USA wurde die Angemessenheit der Bezeichnung in Frage gestellt. An dieser Kritik mag auch der rückgängige Gebrauch des Lexems Gotteskrieger (ob mit oder ohne Anführungszeichen) liegen. Im Unterschied zu Mudschaheddin ist das Kompositum Gotteskrieger bis jetzt in kein Wörterbuch aufgenommen worden. Wegen seines umstrittenen Charakters taucht Gotteskrieger auch nicht in den Wörterbuchdefinitionen zum Lexem Mudschaheddin auf. Die Wirkung des 11. September auf das Lexem Gotteskrieger offenbart sich also in der zunehmenden Reflexion über die Semantik des Wortes, was die sinkende und vor allem distanzierte Verwendung von Gotteskrieger zur Folge hatte. Neben Gotteskrieger werden auch andere Bezeichnungen synonym zu Mudschaheddin verwendet und teilweise auch in Form einer Apposition zur Erklärung von Mudschaheddin angeführt: Glaubenskrieger, Heilige Krieger, Freiheitskämpfer, Befreiungskämpfer, moslemische Kämpfer, Märtyrer oder Terroristen, z.b.: [ ] Ägyptens Staatschef Hosni Mubarak und Ali Kafi, Vorsitzender des fünfköpfigen algerischen Präsidentschaftskollektivs [ ] dürften sich auf eine künftig stärkere Koordination im Abwehrkampf gegen die Mudjaheddin, die Glaubenskrieger, geeinigt haben. (Presse ) Im Falle Saudiarabiens rekrutieren sich mögliche Terroristen offenbar vor allem aus dem Umfeld der Afghanen, jener zumeist frommen Männer, die in den 80er Jahren in Afghanistan an der Seite der Einheimischen als Heilige Krieger (Mudschaheddin) gegen die gottlosen sowjetischen Kommunisten kämpften. (ZT ) Nun brach man den traditionellen Widerstand des Irans, des Sudans und Afghanistans durch ausdrückliche Unterscheidung zwischen Terroristen und Mudschaheddin (Freiheitskämpfern). (SN ) Unwort des Jahres: Informationen zu einer sprachkritischen Aktion. URL: unwortdesjahres.org/ [ ]

136 136 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Sie [die algerische Regierung] nennt die Islamisten Terroristen, während diese sich selbst wie einst die Befreiungskämpfer der FLN Mudjahedin (Märtyrer) nennen. (Presse, ) Diese als Synonyme verwendeten Bezeichnungen werden von Schreibenden je nach der Wertung der mit Mudschaheddin bezeichneten Personengruppen gewählt. Die als Synonyme fungierenden Wörter aus dem Arabischen Dschihadi und Dschihadist werden weiter unten ausführlicher behandelt Ko n n o t a t i o n e n vo n M u d s c h a h e d Im Unterschied zu solchen Lexemen, die eine eindeutige Wertung auch ohne Kontext enthalten z.b. Terroristen oder Freiheitskämpfer ist das Lexem Mudschahed für die deutschen Sprachbenutzer zunächst neutral. Seine Wertung war stets von der politischen Situation und vom Standpunkt der Betrachtung abhängig. Im Kampf der Mudschaheddin gegen die sowjetische Armee ( ) wurden sie von den USA moralisch, aber auch mit Waffen und durch militärische Ausbildung unterstützt. Die USA sahen in den afghanischen Kämpfern Verbündete gegen den gemeinsamen Feind im Kalten Krieg. Die Mudschaheddin galten als Freiheitskämpfer, die ihr Vaterland gegen die sowjetische Besatzung verteidigten. Die Bezeichnung Mudschaheddin war also positiv konnotiert. Dass das Lexem auf dem positiven Pol einer Wertungsskala platziert wurde, zeigen der Kontext und die wiederaufnehmenden Wörter, die als Synonyme gelten, z.b. Freiheitskämpfer, Widerstandkämpfer o. Ä.: Zu stark überhöhten Preisen kauft der US-Geheimdienst derzeit von den afghanischen Mudjaheddin Stinger Flugabwehrraketen zurück, die diese vor wenigen Jahren in den USA erworben haben. Wie aus Washington verlautet, befürchtet die CIA, die afghanischen Freiheitskämpfer könnten diese modernen Waffen sonst, nach dem Ende des afghanischen Bürgerkrieges gegen das kommunistische Regime, an den Iran weitergeben. (Presse ) Seit dem Afghanistan-Krieg der USA und ihrer Verbündeten Ende 2001 ist die Konnotation des Lexems in den westlichen Medien uneinheitlich. Kleinere Teile der ehemaligen Mudschaheddin (vor allem die tadschikische und usbekische Minderheiten) reorganisierten sich in der Nordallianz neu und beteiligten sich am Sturz der Taliban und an der

137 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Bildung einer neuen Übergangsregierung in Afghanistan. Diese Mudschaheddin wurden als Verbündete der USA weiterhin positiv eingeschätzt. Der andere Teil der damals von den USA ausgebildeten und bewaffneten Mudschaheddin mit Bin Laden als Hauptorganisator kehrten sich gegen ihre ehemaligen Unterstützer. Im Afghanistan- und später im Irakkrieg wurden diese Mudschaheddin zu Feinden, ja zu Terroristen. Die eindeutig negative Konnotation ist im folgenden Zitat aus dem Kontext ersichtlich: Die Sicherheitsbehörden gehen davon aus, dass Deutschland im Zielspektrum des islamistischen Terrorismus steht und nicht mehr nur als Rückzugs- oder Ruheraum für Mitglieder Al Qaidas und der Netzwerke arabischer Mudschaheddin gilt. Deutsche Innen- und Sicherheitsexperten fordern deshalb neue Konzepte für den Kampf gegen die terroristische Bedrohung. (Welt ) Die positive Wertung des Lexems Mudschahed zu Beginn seines Gebrauchs ist höchstwahrscheinlich aus dem Arabischen übernommen worden, denn es diente zunächst als Selbstbezeichnung der Kämpfer. In der Funktion als Selbstbezeichnung ist Mudschaheddin bis jetzt ausschließlich positiv bewertet, z.b.: Diejenigen, die die Operation durchführten, waren wohl bekannte junge Männer aus den Reihen unserer Brüder, der Mudschaheddin. [Ein Vertrauter Bin Ladens] (Welt ) Kurz darauf bekannte sich [...] Al-Qaida-Netzwerk [...] zu der Tat. Mit der Hilfe Gottes hat eine Einheit unserer heldenhaften Mudschaheddin heute amerikanische Firmen gestürmt, die im Ölgeschäft tätig sind und das Kapital der Muslime stehlen, heißt es dort. (Welt ) L e x e m e D s c h i h a d i u n d D s c h i h a d i s t Die Lexeme Dschihadi(s) und Dschihadist(en) können wie das Lexem Gotteskrieger als Synonyme zu Mudschahed(din) verwendet werden. Interessanterweise gibt es nur zwei Belege mit Dschihadisten vor dem 11. September 2001 (in die Zeit von 1999), alle anderen Beispiele mit Dschihadist(en) und Dschihadi(s) erscheinen in den deutschsprachigen Printmedien nach dem 11. September Ebenso wie Gotteskrieger sind auch diese Lexeme nicht in die Wörterbücher aufgenommen worden.

138 138 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Dadurch, dass diese Bezeichnungen Ableitungen von Dschihad sind, das schon länger in der deutschen Sprache gebraucht wird, wirken Dschihadi(s) und Dschihadist(en) durchsichtiger als Mudschahed(din). Wie schon oben ausgeführt, wird Dschihad meistens als Heiliger Krieg übersetzt, analog fällt es rein morphologisch gesehen leichter, die Heiligen Krieger Dschihadis oder Dschihadisten zu nennen und nicht Mudschaheddin M o r p h o l o g i e vo n D s c h i h a d i u n d D s c h i h a d i s t Was die Morphologie betrifft, so wird Dschihadist ebenso wie andere Ableitungen mit Suffix -ist flektiert, d.h. es gibt keine Schwierigkeiten bei der Bestimmung von Singular- und Pluralformen. Die Form Dschihadis ist ebenso eindeutig erkennbar: Das Suffix -s zeigt, dass es sich um eine Mehrzahl handelt. Nur Dschihadi wird in den Printmedien nicht einheitlich verwendet: Bald wird diese grammatische Form als Singular verstanden, bald als Plural, vgl.: Milizen im Norden Iraks ergriffen gerade in der vorigen Woche einen weiteren britischen Dschihadi auf [ ] (Welt ) So pfllegen die Dschihadi die Moslemkrieger, die in Kaschmir gegen Indien kämpfen allesamt enge Kontakte zur ISI. (Welt ) Ko n n o t a t i o n e n vo n D s c h i h a d i u n d D s c h i h a d i s t Im Gegensatz zur Bezeichnung Mudschahed, die auch positiv konnotiert sein kann, vor allem wenn es sich um den Krieg der Afghanen gegen die Sowjetunion handelt, wird Dschihadi immer negativ bewertet: Die Bewegung wurde vereinnahmt von den Dschihadis, religiösen Fanatikern, die aus dem Unabhängigkeitskampf um Kaschmir einen Heiligen Krieg machten. (SZ ) Nun muss er [Pakistans Präsident Musharraf] auch den terroristischen Dschihadis das Handwerk legen, die von Pakistan aus in Kaschmir operieren. (SZ ) In der Zwickmühle steckt Musharraf auch, weil er es im eigenen Land mit starken militanten islamischen Extremisten zu tun hat. [ ] Doch er wagte nicht, die Ausbildungslager der Dschihadi (Soldaten des heiligen Krieges) beseitigen zu lassen [ ] (Welt )

139 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Die Bezeichnung Dschihadist hat ebenso wie Dschihadi eine negative Konnotation. Durch das gemeinsame Suffix -ist ähnelt Dschihadist nicht nur semantisch, sondern auch morphologisch dem Lexem Terrorist. In einem Spiegel-Artikel wird die Bezeichnung Dschihadisten durch Dschihad-Terroristen synonymisch ausgetauscht: Der Feldzug nach Bagdad hat wichtige Verbündete im Kampf gegen die Dschihadisten abgeschreckt [ ] (Spiegel 45/2004) Die Dschihad-Terroristen selbst bekämpfen weniger das, was die Vereinigten Staaten glauben oder tun, sondern sie bekämpfen Amerika als Gegner, der den Aufbau eines theokratischen Nationalstaats oder eines Kalifats verhindert. (Spiegel 45/2004) Manche Autoren unterscheiden explizit zwischen den Bezeichnungen Mudschahed und Dschihadist (bzw. Dschihadi) Sie stehen in einem ähnlichen Verhältnis zu einander wie die Termini Islam und Islamismus. Der erste ist eine Religionsbezeichnung, der zweite bezeichnet eine fundamentalistische Ideologie, die mit der alten Religion Islam nicht identisch ist. Die Anhänger des Islamismus werden islamische Fundamentalisten oder Islamisten genannt. Sie verstehen den Dschihad in der verengten Bedeutung, nämlich nur als Heiligen Krieg zur Verbreitung des Glaubens und zur Unterwerfung der Ungläubigen (Pohly; Durán 2001, 41). Auf den Punkt gebracht: Die traditionelle Religion heißt Islam, ihre Bekenner nennt man Muslime. Dschihad bedeutet einen umfassenden Einsatz für Gott (Allah). Werden die Muslime in der Ausübung ihrer Religion gehindert bzw. entsteht eine Gefahr für ihre Religion, dann ist auch ein bewaffneter Kampf als eine Form des Dschihad erlaubt. Die Kämpfer nennt man dann Mudschaheddin. Die radikale Ideologie heißt Islamismus, ihre Anhänger Islamisten. Für sie besteht die Selbstbezwingung in der Selbstaufgabe, und zwar in Form des Märtyrertodes, vorzugsweise als Kamikaze-Aktion (Pohly; Durán 2001, 41). Ihr Kampf bzw. terroristische Aktionen können nicht mehr als Dschihad bezeichnet werden, sondern nur als Heiliger Krieg. Die Krieger werden Dschihadisten bezeichnet. Statt Muslime haben wir nun Islamisten, und statt der Mudjahidin haben wir Djihadisten. (Pohly; Durán 2001, 41) 139

140 140 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Dass man die damals gegen die Sowjetarmee kämpfenden afghanischen Mudschaheddin und die zurzeit in Afghanistan und in den benachbarten Ländern agierenden radikalen Islamisten sprachlich auseinander zu halten versucht, veranschaulicht folgendes Beispiel: Moslemradikale stehen seit den achtziger Jahren auf den Soldlisten pakistanischer Politiker und Generäle. General Zia politisierte den Islam als Waffe gegen zivile Politiker, und aus den Mudschahedin, die ab 1979 die in Afghanistan einmarschierten Sowjets bekämpft hatten, entstanden die Dschihadis. (Welt ) 5. S c h l u s s f o l g e r u n g e n Nach dem 11. September 2001 ist mit der Flut der Berichterstattung zum Thema Terrorismus in allen Medien einerseits ein rapider Gebrauchsanstieg der Wörter arabischer Herkunft Dschihad, Mudschahed, Dschihadi und Dschihadisten zu beobachten, andererseits eine Vielfalt an orthographischen und morphologischen Varianten sowie Unsicherheit in der Semantik einschließlich Konnotation. Zwar wurden die ersteren zwei Lexeme schon vor gut 100 Jahre in die deutschen Wörterbücher aufgenommen (der erste Lexikoneintrag des Lexems Dschihad stammt aus dem Jahre 1895, unter diesem Stichwort wird 1895 auch das Lexem Mudschahed erwähnt), war ihr Gebrauch im Deutschen selten, diese Wörter waren der Mehrheit der Sprachbenutzer unbekannt. Durch intensive Terrorismusdebatten, deren Hauptobjekte islamistische Fundamentalisten sind, erfolgte die Etablierung der Wörter Dschihad, Mudschahed, Dschihadi und Dschihadist im Deutschen. Dies zeigt die Vereinheitlichung der Orthographie, Morphologie sowie Klärung der Semantik einschließlich der Konnotation. Auf der orthographischen Ebene die anfangs noch gebrauchten Varianten Jihad, Djihad, Mudjaheddin, Mujaheddin, Mudschahedin, Mujahedin schwinden vom Gebrauch und die vom Duden vorgeschlagenen Formen Dschihad und Mudschahed(din) etablieren sich. Auf der morphologischen Ebene wurden die Formen Mudschaheddin (Mudjaheddin) und Dschihadi zuweilen bald als Singular, bald als Plural verwendet, folglicherweise kamen Pluralformen wie Mudschaheddins bzw. Mujaheddins vor. Doch diese morphologische Verwirrung ist zumeist noch vor dem 11. September 2001 zu beobachten.

141 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Auf der semantischen Ebene hat das Lexem Dschihad eine Bedeutungsverengung erfahren. Aus dem Arabischen wörtlich als Bemühung oder auch als Anstrengung, Kampf übersetzt, bedeutete Dschihad ursprünglich Verteidigung und Verbreitung des islamischen Glaubens mit geistigen, nur unter Umständen mit militärischen Mitteln. Nicht ohne Einfluss der extremistischen islamistischen Terrorgruppen, die den Ausdruck Dschihad für ihre terroristischen Anschläge missbraucht haben, ist das Lexem schnell zum Schlagwort geworden, mit dem man heutzutage in der Regel auf gewalttätige Aktionen der Islamisten referiert. Zugleich kann man von einer Bedeutungsverschlechterung sprechen, denn das Lexem beinhaltet in der verengten Bedeutung das Semem gewaltsam. Das Lexem Mudschahed wird in den westlichen Terrorismusdebatten der letzten Jahre ebenfalls nur negativ konnotiert. Positiv bewertet wurden die Mudschaheddin von den USA und von den meisten westlichen Medien in der Zeit des Afghanistan-Krieges gegen die Sowjetunion. Neuerdings stellen die Mudschaheddin eine Gefahr für die Westliche Welt dar und werden mit Terroristen gleichgesetzt. Als Synonyme verwendete Wörter Dschihadi und Dschihadist werden in den deutschsprachigen Printmedien ebenso nur negativ konnotiert. 141 A b k ü r z u n g s v e r z e i c h n i s DUW Deutsches Universalwörterbuch FR Frankfurter Rundschau, Tageszeitung, Frankfurt MM Mannheimer Morgen, Tageszeitung, Mannheim OED Oxford English Dictionary ON Oberösterreichische Nachrichten, Tageszeitung, Linz (Österreich) Presse Die Presse, Tageszeitung, Wien (Österreich) SN Salzburger Nachrichten, Tageszeitung, Salzburg (Österreich) Spiegel Der Spiegel, Wochenmagazin, Hamburg St.GT St. Galler Tagblatt, Tageszeitung, St. Gallen (Schweiz) OED The Oxford English Dictionary TT Tiroler Tageszeitung, Tageszeitung, Innsbruck (Österreich) VN Vorarlberger Nachrichten, Tageszeitung, Vorarlberg (Österreich) Welt Die Welt, Tageszeitung, Hamburg ZT Züricher Tagesanzeiger, Tageszeitung, Zürich (Schweiz)

142 142 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion L i t e r a t u r v e r z e i c h n i s Akkok, Lado, Biel 2002 Akok Garang, Lado Thomas, Biel Melha Rout (Hrsg.). Terrorismus im Namen des Islam und das Horn von Afrika. Der vergessene Konflikt im Sudan und die Rolle Osama Bin Ladens. Marburg: Tectum Verlag. Bertelsmann 2004 Bertelsmann Lexikon in 15 Bänden. Gütersloh, München: Wissen Media Verl. Bd. 4. Brockhaus Enzyklopädie 1998 Brockhaus: die Enzyklopädie in 24 Bänden. Leipzig, Mannheim: Brockhaus. Bd. 15. Brockhaus Konversationslexikon 1898 Brockhaus Konversationslexikon. Leipzig, Berlin, Wien: Brockhaus. Bd. 5. Cosmas-Korpus Cosmas II Korpus des Instituts für deutsche Sprache in Mannheim. URL: Das neue Wissen.de-Lexikon 2002 Das neue Wissen.de-Lexikon. Gütersloh: Wissen.de- Verl. Der Brockhaus in einem Band 2003 Der Brockhaus in einem Band. Leipzig, Mannheim: F. A. Brockhaus. Duden Fremdwörterbuch 2001 Duden Fremdwörterbuch. Mannheim, Wien, Zürich: Dudenverlag. Duden in 10 Bde Duden: Das große Wörterbuch der deutschen Sprache: in zehn Bänden. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich: Dudenverlag. Duden: das große Fremdwörterbuch 2003 Duden: das große Fremdwörterbuch. Mannheim, Wien, Zürich: Dudenverlag. DUW 2001 Auberle Anette, Klosa Anette (Hrsg.). Duden, deutsches Universalwörterbuch. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich: Dudenverlag. DUW 2003 Auberle Anette, Razum Kathrin (Hrsg.). Duden, deutsches Universalwörterbuch. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich: Dudenverlag. Grabler 2002 Grabler Andreas. 11. September 2001: Attacke. Sinn und Wahrheit nach dem Terror. Lathen: Ewertverlag. Leipziger-Korpus Wortschatz-Korpus der Universität Leipzig. URL: Meyers großes Handlexikon 2000 Zwahr Annette (Hrsg.). Meyers großes Handlexikon. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich: Meyers Lexikonverlag. Meyers in 25 Bde Meyers Enzyklopädisches Lexikon in 25 Bänden. Mannheim, Wien, Zürich: Lexikonverlag. Bd. 7. Meyers in 8 Bde Uhlmann Alfred M. (Hrsg.). Meyers neues Lexikon in acht Bänden. Leipzig: Bibliograph. Inst. Bd. 2. Meyers Konversations-Lexikon 1895 Meyers Konversations-Lexikon: ein Nachschlagewerk des allgemeinen Wissens. Leipzig: Bibliographisches Institut. Bd. 5. Musolff 1996 Musolff Andreas. Krieg gegen die Öffentlichkeit. Terrorismus und politischer Sprachgebrauch. Opladen: Westdeutscher Verlag. OED online The Oxford English Dictionary online. URL: Osman 1982 Osman Nabil (Hrsg.). Kleines Lexikon deutscher Wörter arabischer Herkunft. München: Beck. Pohly; Durán 2001 Pohly Michael, Durán Khalid. Osama bin Laden und der internationale Terrorismus. München: Ullstein.

143 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Unwort des Jahres Unwort des Jahres: Informationen zu einer sprachkritischen Aktion. In: [ ] Wahrig Universalwörterbuch Rechtschreibung 2003 Wahrig-Burfeind Renate, Eisenberg Peter (Hrsg.). Wahrig, Universalwörterbuch Rechtschreibung. Gütersloh: Wissen-Media- Verl. Wahrig: deutsches Wörterbuch 2002 Wahrig Gerhard, Wahrig-Burfeind Renate (Hrsg.). Deutsches Wörterbuch. Gütersloh: Wissen-Media-Verl. Wahrig: die deutsche Rechtschreibung 2002 Hermann Ursula, Götze Lutz, Krome Sabine. Die deutsche Rechtschreibung. Gütersloh, München. Wahrig Gerhard, Wahrig-Burfeind Renate (Hrsg.). Deutsches Wörterbuch [auf der Grundlage der neuen amtlichen Rechtschreibregeln]. Gütersloh: Bertelsmann Lexikon Verl. Bd. 2: J Z. 143 Danguolė Satkauskaitė dėl arabų kilmės žodžių struktūros ir semantikos diskusijose apie terorizmą Santrauka Svarbūs istoriniai įvykiai palieka savo pėdsaką kalboje, neretai paspartina kai kurių žodžių paplitimą ir kitose kalbose. Leksinio lauko terorizmas atveju itin reikšmingi buvo du įvykiai: Prancūzijos revoliucija, dėl kurios prancūziškas terrorisme ir bendrašakniai žodžiai paplito daugelyje kalbų, bei 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuoliai, po kurių išpopuliarėjo kai kurie arabų kilmės žodžiai. Šio straipsnio tyrimo objektas yra arabų kilmės žodžiai: Dschihad, Mudschahed, Dschihadi ir Dschihadist vokiečių kalboje. Po rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV minėtos leksemos vokiečių kalboje pradėtos vartoti labai dažnai, tačiau iš daugybės rašybos variantų, nevienodo gramatinių formų vartojimo bei įvairuojančios konotacijos matyti, kad šie žodžiai dar nėra įsitvirtinę vokiečių kalboje. Ne visada padeda ir žodynai, nes jie pateikia skirtingą, kartais net prieštaringą informaciją. Todėl įdomu ir svarbu leksemas Dschihad, Mudschahed, Dschihadi ir Dschihadist panagrinėti išsamiau. Taigi, straipsnio tikslas išsiaiškinti šių žodžių struktūrą bei semantiką, itin daug dėmesio skiriant leksiniams pokyčiams po 2001 m. rugsėjo 11-osios. Remiamasi Cosmas II ir Leipcigo universiteto tekstynais, pačios autorės surinkta medžiaga iš vokiečių spaudos, žodynais bei enciklopedijomis. Arabų kilmės leksema Dschihad į vokiečių kalbos žodynus įtraukta jau XIX a. pabaigoje (plg. Meyers Konversations-Lexikon 1895, Brockhaus

144 144 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion Konversationslexikon 1898), ir tai turėtų rodyti, jog ji prigijusi vokiečių kalboje. Tačiau, nors šis žodis vartojamas ilgai, jo rašyba ir semantika nevienoda. Žurnalistai stengėsi kuo tiksliau perteikti fonetinę raišką, tačiau nežinojo, kaip tai atlikti. Dažniausiai pasitaikantys rašybos variantai: Dschihad, Jihad ir Djihad. Semantiniu požiūriu pažymėtina, kad daugelis musulmonų skiria dvi džihado rūšis: mažąjį ir didįjį džihadą. Didysis džihadas suprantamas kaip visiška savitvarda, taurėjimas ir dvasinis pakilimas. Mažasis džihadas reiškia ginkluotą kovą ir gali būti taikomas tik tam tikrais atvejais (plg. Pohly, Durán 2001, 18 19). Vokiečių kalboje leksema Dschihad dažniausiai verčiama junginiu Heiliger Krieg (Šventasis karas). Tačiau junginys Heiliger Krieg tik tada gali būti žodžio Dschihad sinonimas, kai kalbama apie ginkluotą džihadą (t. y. apie mažąjį džihadą). Tačiau šiuo metu Dschihad tradiciškai klaidingai tebeverčiamas arba tebeaiškinamas žodžių junginiu Heiliger Krieg. Abu pavadinimai reiškia radikalių islamistų teroro išpuolius. Todėl galima teigti, kad vokiečių kalboje šio žodžio reikšmė susiaurėjo. Pirmieji pavyzdžiai, kuriuose pavartota leksema Mudschahed, vokiškoje spaudoje pasirodė 1985 m., o į žodynus ji įtraukta dar vėliau. Dėl neilgos vartojimo trukmės ir vokiečių kalbai nebūdingos foneminės struktūros šio arabų kilmės žodžio rašyba labai įvairuoja (Mudschaheddin, Mudjaheddin, Mujahedin). Taip pat nevienodos ir gramatinės formos vienaskaitos kilmininko linksnis sudaromas be galūnės arba su galūne -s. Įvairuoja ir daugiskaitos formos. Kadangi kai kurie vartotojai, kalbantys vokiečių kalba, dažniausiai vartojamą daugiskaitos formą Mudschaheddin klaidingai supranta kaip vienaskaitinę, atsiranda daugiskaitos variantų, sudarytų pridedant galūnę -s, pavyzdžiui: Mudjahedins, Mudschaheddins. Tačiau, įsitvirtinant taisyklingoms formoms, pastarieji nyksta iš vartosenos. Tekstyne tokių formų pasitaiko iki 1999 m. Kaip matyti iš vokiškos spaudos pavyzdžių, sąvoka Mudschaheddin dažniausiai aiškinama arba verčiama žodžiu Gotteskrieger (Dievo kariai), kuris Cosmas tekstyne pasirodo dar vėliau negu Mudschaheddin 1992 m. Žodis Mudschahed vokiečių kalboje išpopuliarėjo per Afganistano ir Sovietų Sąjungos karą ( ). Mudžahedais vadinti musulmonų kovotojai, kovoję prieš 1979 m. sovietų invaziją į Afganistaną. Juos morališkai, taip pat ir ginklais rėmė JAV, nes Afganistano kovotojai buvo jų

145 Danguolė Satkauskaitė Zur Struktur und Semantik der Wörter arabischer Herkunft in der Terrorismusdiskussion sąjungininkai kovojant prieš bendrą priešą per Šaltąjį karą. Mudžahedai buvo vertinami kaip laisvės kovotojai, ginantys savo Tėvynę nuo užgrobėjų. Nuo JAV karo su Afganistanu (2001 m. pabaigoje) nagrinėjamos leksemos konotacija Vakarų spaudoje įvairuoja. Didžiausia dalis tuometinių Osamos bin Ladeno vadovaujamų mudžahedų, kuriems JAV suteikė karinį išsilavinimą ir rėmė ginklais, stojo prieš savo rėmėjus. Per JAV karą su Afganistanu, o vėliau ir su Iraku šie mudžahedai tapo priešais, tiksliau teroristais. Teigiamą konotaciją dažnai atspindi sinonimiškai vartojami žodžiai Heilige Krieger (šventi kariai), Widerstandkämpfer (pasipriešinimo kovotojai), Freiheitskämpfer (laisvės kovotojai), Glaubenskämpfer (tikėjimo kovotojai), neigiamą dažniausiai vartojamas sinonimas Gotteskrieger (Dievo kariai), o po 2001 metų rugsėjo 11-osios ir arabų kilmės žodžiai Dschihadi ir Dschihadisten. Galima teigti, kad leksemos Dschihad ir Mudschahed per keletą metų nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios dėl itin intensyvaus vartojimo įsitvirtino vokiečių kalboje: suvienodėjo šių žodžių rašyba, morfologinės formos bei reikšmė. 145

146 146 RES HUMANITARIAE II ISSN Ilze Štrausa filologijos magistrė, LU Latvių kalbos instituto asistentė. Moksliniai interesai: onomastika. Adresas: LU Latviešu valodas institūts, Akadēmijas laukums 1, Rīga, LV Tel El. paštas: Ilze Štrausa: Mg. philol., Assistant of the University of Latvia, Institute of Latvian Language. Research interest: onomastics. Address: LU Latviešu valodas institūts, Akadēmijas laukums 1, Rīga, LV Telephone number: Ilze Štrausa Latvijas Universitātes aģentūra, LU Latviešu valodas institūts L AT V I S K A S C I L M E S U Z V Ā R D I U K RU PAG A S T Ā : S E M A N T I K A U N D E R I V Ā C I JA Anotacija Straipsnyje etimologinės semantikos ir derivacijos požiūriu analizuojamos Dobelės rajono Ukrų valsčiaus latviškos kilmės pavardės, užrašytos iš gyventojų registro. Tokių pavardžių Ukruose yra 46 arba 24,7% iš visų 186 skirtingų įvairios kilmės pavardžių. Straipsnyje taip pat pateikiama trumpa Ukrų valsčiaus gyventojų sudėties apžvalga. Analizuojamos pavardės lyginamos tiek su kitų latviškos kilmės pavardžių tyrinėjimų duomenimis, tiek su Ukruose surinktomis pravardėmis, tiek su visomis Ukruose registruotomis kitokios kilmės pavardėmis. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Ukrai, pavardė, semantika, derivacija. Abstract In the article from etymological semantics and derivation point of view there are analyzed family names of Latvian origin of Ukru civil parish of Dobele region which are obtained from the register of inhabitants. In total such family names in Ukri are 46 or 24,7% of all 186 various family names of different origin. In the article there is also given small insight of inhabitants of the Ukru civil parish. The analysed family names are compared with the performed studies on family names of Latvian origin in Latvia and with the collected nicknames in Ukri, and with all the registered family names in Ukri of different origin. KEY WORDS: Ukri, family name, semantic, derivation

147 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija Rakstā no semantikas un derivācijas viedokļa analizēti Dobeles rajona Ukru pagasta latviskas cilmes uzvārdi. Piesaiste konkrētajam pagastam šajā gadījumā varbūt nav tik būtiska no onomastiskā viedokļa, taču tā palīdz izšķirt, tā teikt, vienu pilienu no universāliju okeāna. Ukru pagasts (Ukŗu pagasts, vāciski Gemeinde Kuckern (Feldmann 1938, 168)) atrodas Latvijas Republikas dienviddienvidrietumu daļā, Zemgalē, Dobeles rajona dienvidos. Pēc pašreizējā administratīvā iedalījuma pagasts robežojas ar Bukaišu, Bēnes un Vītiņu pagastu, kā arī ar Lietuvas Republiku. Kā norādīts Latvijas Pilsonības un migrācijas lietu pārvaldes mājaslapā ( gada 1. janvārī pagastā bija 546 iedzīvotāji: 68,0% latviešu, 18,5% lietuviešu, 6,2% krievu, 4,2% baltkrievu, 1,3% gagauzu, 1,8% citu tautību (poļu, ukraiņu, moldāvu, lezgīnu) pārstāvju. Tā kā Ukru pagasts robežojas ar Lietuvas Republiku, bet daļa pagasta kādreiz piederējusi Lietuvai (skat. Poļaks 1995, 84), šeit nozīmīgs ir lietuviešu īpatsvars. Zināms, ka 20. gadsimta 50. gadu sākumā pagasts izcēlās ar augstu lietuviešu procentu (17,8) šajā ziņā ierindojoties 3. vietā Latvijā (aiz Rites un Neretas pagasta) un 1. vietā Jelgavas apriņķī (Latvju enciklopēdija III, 2527). Jāteic, ka pēdējos 70 gados lietuviešu īpatsvars Ukru pagastā palicis gandrīz nemainīgs ap 18% (Ģērmanis , B6). Taču ļoti samazinājies lietuviešu bērnu īpatsvars, ko var skaidrot gan ar jauktajām laulībām, gan zemo dzimstības līmeni. Tādējādi var teikt, ka notiek ne tikai integrācijas, bet arī asimilācijas process (Ģērmanis , 8). Platības ziņā lielākajā Dobeles rajona pagastā (tā platība ir 95 km 2 (LR CSP 2006, 45)) ik gadu iedzīvotāju skaits negatīvas dabiskās (resp., mirstības līmenis pārsniedz dzimstību) un mehāniskās (resp., emigrantu skaits būtiski pārsniedz imigrantu skaitu) kustības dēļ sarūk vismaz par 20 cil- 147 Feldmann 1938 Verzeichnis lettländischer Ortsnamen. Herausgegeben von Hans Feldmann. Riga: Verlag von E. Bruhns. Poļaks 1995 Pēteris Poļaks. Latvijas atzīšanai de iure 75. Dabas un vēstures kalendārs 1996, Rīga: Zinātne. Latvju enciklopēdija III Latvju enciklopēdija. Red. A. Švābe. Stokholma, Ģērmanis 2004 Andris Ģērmanis. Lietuvieši Ukru pagasta kultūrvidē. Latvijas Vēstnesis, 11. marts, nr. 39, B6. 5 Ģērmanis 2002 Andris Ģērmanis. Lietuvieši un lietuviskie akcenti pagasta kultūrvidē. Zemgale, 9. jūl., nr. 80, 8. LR CSP 2006 Latvijas Republikas Centrālā statistikas pārvalde. Demogrāfija Statistisko datu krājums. Rīga: Latvijas Republikas Centrālā statistikas pārvalde.

148 148 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija vēkiem. Piemēram, gadā Ukru pagasts zaudējis pat 3,8% savu iedzīvotāju; jāpiemin, ka nevienā citā Dobeles rajona pašvaldībā tik sliktu rādītāju nav. (Ģērmanis 2006, 3) (Salīdzināšanai: Padomju gados ražas sezonā pagastā uz dzīvi bija apmetušies divas ar pusi reizes vairāk iedzīvotāju.) Turklāt jāpiebilst, ka reāli uz vietas pagastā dzīvojošo iedzīvotāju skaits ir būtiski mazāks. Velta Staltmane monogrāfijā par latviešu uzvārdiem, aplūkojot uzvārdu vēsturisko darināšanu, norāda, ka 34% uzvārdu ir apelatīvas paralēles, t. i., šiem uzvārdiem atbilst latviešu valodā sastopamie sugasvārdi. Tādi uzvārdi tātad apmēram trešdaļa tad arī uzskatāmi par īsteni latviskiem (CB ). Ukros latviskas cilmes uzvārdu ir vēl mazāk tikai 24,7% jeb 46 savstarpēji atšķirīgi uzvārdi. Kopumā no Ukru pagasta iedzīvotāju reģistra ir iegūti 186 dažādi pašlaik Ukros reģistrēti uzvārdi. Tātad, salīdzinot šo uzvārdu skaitu ar iedzīvotāju skaitu Ukros, jāteic, ka vidēji viens uzvārds ir 2,94 Ukru pagasta iedzīvotājiem. Vairāk nekā ¾ (78,3%) latviskas cilmes uzvārdu Ukru pagastā ir latviešiem. 3 latviskas cilmes uzvārdi (6,5%) ir cittautu pārstāvjiem. Bet septiņi latviskas cilmes uzvārdi (15,2%) Ukros pašlaik ir vismaz divu dažādu tautību pārstāvjiem, no kuriem vismaz viens ir latvietis (uzvārdu īpašnieku tautību skat. tālāk uzvārdu semantiskajā analīzē!). Galvenais iemesls, kāpēc latviskas cilmes uzvārdi ir arī citu tautību pārstāvjiem (ne tikai latviešiem), domājams, ir jauktās laulības. U k r u p a g a s t ā r e ģ i s t r ē t o l a t v i s k a s c i l m e s u z v ā r d u s e m a n t i k a Ukru pagastā reģistrētie uzvārdi analizēti no etimoloģiskās jeb motivācijas semantikas viedokļa, kam nereti mēdz pievērsties, piemēram, toponīmijas pētnieki. Par metodoloģisko pamatu Ukru pagasta latviskas cilmes uzvārdu etimoloģiskās semantikas analīzē līdzās Veltas Staltmanes monogrāfijai par latviešu uzvārdiem (CB) izmantots arī lietuviešu pētnieka Aleksandra Vanaga Lietuvas hidronīmu semantikas pētījums (Vanagas 1981 ) un Ģērmanis 2006 Andris Ģērmanis. Iedzīvotāju skaits sarūk strauji. Zemgale, 2. nov., nr. 129, 3. 8 CB В. Э. Сталтмане. Латышская антропонимия. Фамилии. Москва: Наука, Vanagas 1981 Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų semantika. Lietuvių onomastikos tyrinėjimai. Vilnius: Mokslas,

149 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija vairāki Paula Baloža raksti par latviešu uzvārdiem (Balodis 2004a 10 ; Balodis 2004b 11 ; Balodis ; Balodis ). Tā kā pētījumu trūkuma dēļ pilnvērtīgu salīdzinājumu ar visas Latvijas (vai vismaz kāda reģiona, rajona vai pagasta) latviskas cilmes uzvārdiem nevar veikt, rakstā līdzās epizodiskam salīdzinājumam ar Paula Baloža veikto Latvijā reģistrēto latviskas cilmes uzvārdu etimoloģiskās semantikas analīzi 14 vairākkārt salīdzinājumam dots arī ieskats par dažām Ukros savāktajām iesaukām, jo vēsturiski uzvārdi nereti no tām radušies. Tāpat pieminēts arī salīdzinājums ar visiem dažādas lingvistiskās cilmes Ukru pagastā reģistrētajiem uzvārdiem. Latvijā uzvārdi likuma ceļā tika piešķirti samērā vēlu 19. gadsimta pirmajā pusē. Kā norādījis Ernsts Blese, uzvārda rašanās motīvi ir galvenokārt praktiska rakstura: vārds vien bija kļuvis par nepietiekamu līdzekli atsevišķa indivīda atšķiršanai no citiem indivīdiem, tāpēc vārdam pievienojās vēl otrs apzīmējums uzvārds. Par pamatu uzvārdiem noderēja personas tautība, izcelšanās apvidus, agrākā piederība pie kāda ciema vai pilsētas, dzīves vieta, profesija, ārējie dzīves sakari, fiziskās savādības utt. (Blese , 4 7). Bet kāda ir Ukru pagastā reģistrēto uzvārdu semantika? Cilvēku var raksturot dažādas pazīmes: ārējais izskats, apģērbs, raksturs, uzvedība, nodarbošanās u. tml. Visas šīs pazīmes, kā jau minēts iepriekš, tika izmantotas arī latviešu uzvārdu došanā. Tāpēc populāri ir cilvēku raksturojošas semantikas uzvārdi. Ar cilvēka izskata raksturojumu saistīti uzvārdi Latvijā ir visai izplatīti. Analizējot tikai latviskas cilmes uzvārdus, šādas pirmatnējās semantikas antroponīmi veido ap 12,6% no visiem uzvārdiem, kas darināti no latviešu valodas apelatīviem (Balodis 2005, 7). Uzvārdi, kas raksturo cilvēka ārējo izskatu un fiziskās īpatnības 10 Balodis 2004a Pauls Balodis. Faunas semantikas uzvārdi. Onomastica Lettica. 2. laidiens. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, Balodis 2004b Pauls Balodis. Antroponīmiskas izcelsmes uzvārdi Latvijā un kaimiņzemēs. Tavs vārdadienu kalendārs 2005, 2006, Rīga: Nordik, Balodis 2005 Pauls Balodis. Cilvēka ārējā izskata motivēti uzvārdi. Valodu kontakti un mijiedarbība. Akadēmiķa Jāņa Endzelīna 132. dzimšanas dienas atceres starptautiskās zinātniskās konferences materiāli gada februāris. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, Balodis 2007 Pauls Balodis. Cilvēka ārējā izskata motivēti uzvārdi. Onomastica Lettica. 3. laidiens. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, P. Balodis analizētos uzvārdus (ap 1200 vienību) ieguvis galvenokārt no Rīgas telefonu abonentu grāmatas, tāpēc tie nav attiecināmi uz visu latviešu uzvārdu kopumu. 15 Blese 1929 E. Blese. Latviešu personu vārdu un uzvārdu studijas. I. Vecākie personu vārdi un uzvārdi (XIII XVI g.s.). Rīga: Ģenerālkomisijā pie A. Gulbja. 149

150 150 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija (tātad arī uzvedību, raksturu), vēsturiski galvenokārt radušies no iesaukām; daļēji šādu uzvārdu rašanos ietekmēja arī skrīveri, kas dažreiz deva izsmejošus, pat bezkaunīgus vārdus (Balodis 2007, 81). Kā norādījis K. Upelnieks, atbildība par nepareizībām, par neglītu, noniecinošu un pat pilnīgi neķītru uzvārdu došanu uzliekama muižu policijai, resp., muižniekiem. (Upelnieks , 249) Ukru pagastā latviskas cilmes uzvārdi, kas raksturo cilvēka fiziskās īpatnības un ārējo izskatu, gan ir tikai seši (kopumā starp dažādas cilmes uzvārdiem Ukros šī semantiskā grupa ir visplašākā 31 uzvārds). Salīdzinājumam jāteic, ka iesaukas, ko motivē cilvēka ārējais izskats un fiziskās īpatnības, Ukros ir 24,9%, bet rakstura un uzvedības motivētas iesaukas 24,3% no visām Ukros savāktajām iesaukām. Uzvārdi (līdzīgi kā iesaukas) liecina par cilvēku dažādo raksturu un uzvedību, kaut gan neviens no uzvārdiem, protams, nestāsta par to tagadējo īpašnieku raksturu un manierēm (ja nu vienīgi dažkārt tā ir sagadīšanās). Zīmīgi, ka iesaukas bieži vien atspoguļo kādu cilvēku netikumu vai negatīvu īpašību. Ukros rakstura un uzvedības motivētas iesaukas lielākoties norāda uz cilvēku ne visai pozitīvām vai pat negatīvām īpašībām, piemēram, Biezpienpauris ( viņam ir biezs pauris stāsti vai nestāsti 17 ), Klauns // Skatuves mākslinieks ( visu laiku kaut ko tēlo gan darbā, gan mājās ), Pohmelis ( bieži staigā paģirains ), Purniņš ( visiem piedraudēja ), Slota ( bieži maina vīriešus ), tomēr ir arī norādes uz pozitīvām īpašībām, piemēram, Zelta roka ( ļoti strādīga ), Mīļumiņš, Azbesta vecene // Azbestene ( ļoti strādīga ); jāpiebilst gan, ka reizēm šāda norāde var būt arī ironiska (skat. Štrausa , ). Arī Inese Zuģicka, analizējot rakstura un uzvedības motivētas iesaukas Riebiņu novadā, secinājusi, ka visbiežāk iesauku pamatā ir cilvēka negatīvo īpašību atspoguļošana un slēpta vai atklāta to apzīmēšana. Autore norāda, ka Riebiņu novadā šīs grupas iesauku motivācijas pamatā ir ziņkārība, pļāpīgums, lielīšanās, viltība, pārgalvība, izrādīšanās, lēnīgums u. c. (Zuģicka , 60). Bieži arī uzvārdi atspoguļo 16 Upelnieks 1936 Kr. Upelnieks. Uzvārdu došana Vidzemes un Kurzemes zemniekiem. Rīga: A. Gulbja grāmatu spiestuve. 17 Iekavās dota iesaukas motivācija, kādu to norādījuši respondenti. 18 Štrausa 2007 Ilze Štrausa. Iesaukas Ukru pagastā. Onomastica Lettica. 3. laidiens. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, Zuģicka 2006 Inese Zuģicka. Riebiņu novada iesauku semantika. Daugavpils Universitāte. Humanitāro Zinātņu Vēstnesis, nr. 9. Daugavpils: Daugavpils Universitātes Humanitārā fakultāte,

151 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija 151 kādu tā pirmā nēsātāja netikumu vai negatīvu īpašību Ukros tādi ir 82,6% no visiem dažādas lingvistiskās cilmes uzvārdiem, kas raksturo cilvēka fiziskās īpatnības un ārējo izskatu. Taču no latviskas cilmes uzvārdiem negatīvās īpašības Ukros parādās tikai trīs antroponīmos (6,5% no visiem latviskas cilmes Ukru pagasta uzvārdiem). Divi no tiem norāda uz ēšanas paradumiem un uzvedību pie galda: Briģis (Lv; 3 CB 141) latv. briģis ein Vielfrass, ein grosser Esser (ME 20 I 331) 21. Rimšāns (Lv) latv. rim ša negausis, rīma (ME III 526). Iespējams, ka par cilvēku raksturojošas semantikas antroponīmu varētu uzskatīt arī uzvārdu Truslis (tas šajā apakšgrupā gan ievietots ar jautājuma zīmi):? Truslis (K, Lv; 1 CB 152) latv. truslis ME IV 248 (atvas. no adj. trausls sākotnējā nozīme satrunējis, sapuvis, vēlākā nozīme viegli lūstošs, plīstošs; nestiprs, vārs (LEV 22 II 423)). Cilvēka ārējā izskata motivēts uzvārds ir Taukulis, kas stāsta par cilvēka miesas uzbūvi un norāda uz korpulentumu, jo veidots no leksēmas ar nozīmi tauks : Taukulis (Lt, Lv; 1 CB 153) latv. tàuks ME IV 136. Šāda semantika Ukros ir arī diviem citvalodu cilmes uzvārdiem tie tāpat norāda uz cilvēka korpulentumu, jo veidoti no leksēmām ar nozīmi resns (Gross) un drukns (Kokorēvičs). Savukārt augumu un miesas uzbūvi raksturojošas iesaukas Ukros liecina ne tikai par korpulentumu (Bumbiņa, Apaļā), bet arī par tievumu (Plūmīte maza un tieva kā plūme ), garumu (Sabonis, Garā dilda, Tornis) un īsumu (Liliputs, Mazais). Kopumā šāda semantika ir 10% no Ukru pagastā savāktajām iesaukām. Uzvārdā var tikt uzsvērts arī kāds anatomisks trūkums vai kāda īpaša ķermeņa pazīme tāds Ukru pagastā ir tikai viens uzvārds, kas darināts no nenoteiktā adjektīva: 20 ME I IV K. Mǖlenbacha Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. Rīga: Latvju grāmata, Šeit un turpmāk šķirklis veidots šādi: šķirkli ievada uzvārds pamatformā; aiz šķirkļa vārda iekavās ar saīsinājumu norādīta uzvārda īpašnieka vai īpašnieku tautība; tad aiz semikola norādīts uzvārdu fiksācijas biežums Veltas Staltmanes veiktajā latviešu uzvārdu apkopojumā (CB). Aiz domuzīmes dots cilmes skaidrojums. 22 LEV I II Konstantīns Karulis. Latviešu etimoloģijas vārdnīca. Rīga: Avots, 1992.

152 152 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija Klibs (Lv) latv. klibs ME II 225. Sal. arī latv. pv.? Klibe LPV Cilvēku varētu raksturot vēl kāds varbūtēji latviskas cilmes uzvārds, kas it kā liecina par veselīgu vai veselīga izskata cilvēku: Veselis (Lv; 1 CB 150) vesels ME IV 543. Sal. arī latv. pv.? Vesels LPV 322. Tomēr šis uzvārds var būt aizgūts no transantroponīmiskas cilmes vācu uzvārda Wessel (HB ). Par cilvēku raksturojošas semantikas uzvārdiem varētu uzskatīt arī tos, ko motivē amats, profesija vai nodarbošanās pavisam Ukros 21 uzvārds, taču no latviskas cilmes uzvārdiem šo grupu pārstāv tikai divi antroponīmi, turklāt abos gadījumos uzvārda pamatā esošais apelatīvs aizgūts no vācu valodas: Beķeris (Lv; 37 CB 161) latv. beķeris ME I 278. Sal. arī v. Becker : Bäcker maiznieks (HB 57). Ģērmanis (Lv; 28 CB 156) latv. ģērmanis der Gerber (ādminis) ME I 698. Jāteic, ka arī iesauku pamatā var būt cilvēka amats, profesija, nodarbošanās Ukros šādas motivācijas iesaukas ir 9% no visām, piemēram, Aģente Skalija (sieviete, kas strādā apdrošināšanas aģentūrā), Medību virsaitis (bijušais medību kolektīva vadītājs), Miltu mopsis (malējs), Točka (sieviete, kas nelegāli tirgo alkoholu) (skat. Štrausa 2007, ). Arī dažādu augu nosaukumi bijuši par pamatu uzvārdu darināšanā. Jāatzīst, ka floras semantikas uzvārdi Latvijā ir visai izplatīti tas liecina arī par latviešu tautas ciešajiem sakariem ar dabu, jo, kā zināms, par uzvārdu pirmie to īpašnieki parasti izvēlējās labi zināmu reāliju vārdus. Šī ir visplašākā Ukru pagasta latviskas cilmes uzvārdu semantiskā grupa tajā iekļaujami 13 latviskas cilmes antroponīmi (zīmīgi, ka šāda semantika Ukros ir tikai vienam nelatviskas cilmes uzvārdam). No dažādu koku un krūmu nosaukumiem radusies lielākā daļa šīs grupas Ukru pagastā reģistrēto uzvārdu, turklāt visi minētie koki un krūmi ir nozīmīgi arī latviešu folklorā (skat., piemēram, Kursīte , ). Bērziņš (Lv; 834 CB 226) latv. be rzs ME I 292. Kārkls (Lv; 3 CB 179) latv. kā rkls ME II LPV Klāvs Siliņš. Latviešu personvārdu vārdnīca. Rīga: Zinātne, HB Hans Bahlow. Deutsches Namenlexikon. Familien- und Vornamen nach Ursprung und Sinn erklärt. Hamburg, Kursīte 1999 Janīna Kursīte. Mītiskais folklorā, literatūrā, mākslā. Rīga: Zinātne.

153 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija Lagzdiņš (P, Lt, Lv; 81 CB 220) latv. izl. f. lagzda ( lazda ) ME II 399. Liepa (Lv; 169 CB 118) latv. liẽpa ME II 503. Ozols (Lv; 507 CB 179) latv. uôzuôls ME IV 427. Sal. arī latv. pv. Ozols LPV 258. Vītols (Lv; 280 CB 179) latv. vîtuõls ME IV 648. Sal. arī latv. pv.? Vītols LPV 331. Viens uzvārds radies no vispārīgākas nozīmes leksēmas jeb hiponīma krūms: Krūmiņš (Lv; 383 CB 221) latv. krũms ME II 292. Pie uzvārdiem, kas radušies no dažādu koku un krūmu nosaukumiem, varētu pieskaitīt arī uzvārdu Klūga: Klūga (Lv; 7 CB 115) latv. klũga ME II 238 (bet sal. arī v. uzv. Klug(e) (HB 284)). Ukros ir vēl daži floras semantikas uzvārdi tos varētu iedalīt vairākās apakšgrupās: uzvārdi, kas radušies no puķu, zāļu u. tml. nosaukumiem: Magone (Lv; 8 CB 124) latv. maguône ME II 547. Smilga (Lv; 72 CB 115) latv. smil ga ME III 962. Sal. arī latv. pv. Smilga LPV 293. Sūna (Lv; 41 CB 118) latv. sûna ME IV uzvārdi, kas radušies no kultūraugu nosaukumiem: Griķis (Lv; 40 CB 147) latv. griķis ME I 654. uzvārdi, kas radušies no augu daļu nosaukumiem: Pampars (Lt, Lv; 1 CB 198) latv. pam pàrs 4. jauna, cieta kuoka daļa, kas izaug kuoka ievainojuma vietā ME III 73; tomēr šis varētu būt arī cilvēku raksturojošs uzvārds, sal. ME minēto pirmo nozīmi: ein kräftiger stämmiger Mann (spēcīgs, plecīgs, arī drukns cilvēks) (ibid.). Salīdzinājumam jāteic, ka Ukros ir tikai nedaudzas iesaukas, kurās parādās augu valsts nosaukumi, piemēram, Buļba ( baltkrievu tautības cilvēks ), Citrons ( sapīkusi meitene ). Izplatīti ir arī faunas semantikas uzvārdi (pavisam Ukros tādi ir 22, no kuriem pusei (11 uzvārdiem) ir latviska cilme, tādējādi šī ir otrā populārākā latviskas cilmes uzvārdu semantiskā grupa). Vairāku dzīvnieku vārdi tautas uzskatos ir izkristalizējušies par spilgtiem simboliem, kas at- 153

154 154 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija bilst zināmām cilvēku fiziskām vai garīgām īpatnībām (Balodis 2004a, 39). Par to liecina, piemēram, sakāmvārdi strādīgs kā bite, strādīgs kā skudra, žigls kā irbīte, lempīgs kā lācis, tiepīgs kā āzis. Arī daudzi šīs grupas uzvārdi, domājams, radušies no iesaukām (sal. arī LPV 11). Lietuviešu iesauku pētnieks Alvīds Butkus norāda, ka no dzīvnieku nosaukumiem radušās iesaukas dotas dažādu iemeslu dēļ, piemēram, raksturojot cilvēka ārējo izskatu (Bẽbras, Lãpė, Blusà), valodu (Strazdẽlis, Lakštiñgala), motoriku (Pingvìnas, Triùšis) (Butkus , 36 57). Arī Ukros iesauku, kurās ietverts kāds dzīvnieka nosaukums, ir vismaz 13% (piemēram, cilvēka ārējā izskata motivētas iesaukas Cālītis, Bebrs, Zaķis; motorikas motivētas iesaukas Dzērve, Pīlēns; rakstura un uzvedības motivētas iesaukas Govs, Sesks, Tītars u. tml. (skat. Štrausa 2007, )). Tātad arī no dzīvnieku nosaukumiem radušies uzvārdi varēja sākotnēji raksturot to īpašnieku pēc kādas šim dzīvniekam spilgti izteiktas īpašības (kā tas ir ar iesaukām), bet tie varēja šo cilvēku arī neraksturot, vienkārši piešķirot kādas zināmas reālijas vārdu, jo, kā zināms, daudzos pagastos zemnieki pieņēma koku, putnu, dzīvnieku vārdus kļuva par Bērziņiem, Ozoliņiem, Lāčiem, Ērgļiem utt. (Svarāne , 133). Kā secinājis Pauls Balodis, mūsdienās faunas semantikas uzvārdu ir ļoti daudz (tā ir viena no lielākajām semantiskajām apakšgrupām) (Balodis 2004a, 40). Pēc Veltas Staltmanes datiem, visbiežāk faunas semantikas latviešu uzvārdos ietverti putnu nosaukumi (СB 89). P. Balodis izpētījis, ka Latvijā šādi ir apmēram 12% no visiem latviskas cilmes uzvārdiem (Balodis 2004a, 55). Zīmīgi, ka arī Ukros no faunas semantikas latviskas cilmes uzvārdiem visvairāk (astoņi) ir tādu, kas radušies no dažādu putnu nosaukumiem: Cīrulnieks (Lv; 4 CB 172) latv. cĩrulis ME I 139.? Dumpis (Lv; 40 CB 160) latv. dum pis ME I 515, dumpis 1 sacelšanās, nemieri, dumpis 2 stārķveidīgo kārtas dzinējputns LLVV 28 II Gaigals (Lv; 12 CB 177) latv. gaĩgala ME I 583. Sal. arī latv. pv. Gaigala LPV Butkus 1995 Alvydas Butkus. Lietuvių pravardės. Kaunas: Aesti. 27 Svarāne 1996 Melita Svarāne. Par latviešu uzvārdiem. Dabas un vēstures kalendārs Rīga: Zinātne, LLVV I VIII Latviešu literārās valodas vārdnīca. Atb. red. L. Ceplītis. Rīga: Zinātne,

155 Gārnis (K; 1 CB 159) latv. gãrnis ME I 618. Stārks (Lv, K; 2 CB 176) latv. stārks ME III Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija? Svilpis (Lv; 4 CB 160) latv. svilpis ME III 1159 vai svil pe ME IV Divos šīs semantiskās apakšgrupas uzvārdos pārstāvēta leksēma ar nozīmi zvirbulis viens veidots no latviešu literārās valodas vārda zvirbulis, otrs no latviešu apvidvārda žīgurs: Zvirbulis (Lv; 84 CB 152) latv. zvir bulis ME IV 776. Sal. arī latv. pv.? Zvirbulis LPV 340. Žīgurs (Lv; 26 CB 205) latv. apv. žĩgurs zvirbulis ME IV 813. P. Balodis, analizēdams latviskas cilmes faunas semantikas uzvārdus, secina, ka uzvārdi, kas radušies no meža zvēru nosaukumiem, kvantitatīvi ierindojas otrajā vietā, resp., tie veido apmēram 6,4% no visiem latviskajiem uzvārdiem (Balodis 2004a, 65). Pēc V. Staltmanes datiem, trīs populārākie šīs apakšgrupas latviešu uzvārdi ir Lācis ( ), Briedis (216) un Lūsis (138). Ukros no meža zvēru nosaukumiem radušies divi latviskas cilmes uzvārdi, taču starp tiem nav minētā popularitātes trijnieka pārstāvju; abi šie antroponīmi darināti ar deminutīvpiedēkļiem: Caunītis (Lv; 10 CB 166) latv. caûna, caûne ME I 364. Sal. arī latv. pv. Caune LPV 88. Lapsiņš (Lv; 29 CB 223) latv. lapsa ME II 422. Ukros nav reģistrēts neviens uzvārds, kas būtu radies no zivju nosaukumiem. Latvijā šāda semantika ir apmēram 3,8% latviskas cilmes uzvārdu (Balodis 2004a, 81). Populārākie no tiem ir Ķīsis (134), Vimba (37), Lasis (35), Zutis (30). Vienam Ukros reģistrētajam uzvārdam gan tomēr ir kāda saistība ar zivīm: Spuris (Lv; 6 CB 163) spura ME IV Sal. arī latv. pv. Spura LPV 296. Neviens latviskas cilmes uzvārds Ukros nav radies no mājdzīvnieku nosaukumiem (Latvijā ap 2,8%, visizplatītākie: Auniņš (28), Auns (26) un Runcis (24), tomēr arī tie nav īpaši populāri); šāda semantika Ukros gan ir četriem nelatviskas cilmes uzvārdiem. Ukros nav arī latviskas cilmes uzvārdu, kas veidoti no sīku dzīvnieku un kukaiņu nosaukumiem (Latvijā ap Skaitlis rāda uzvārdu daudzumu V. Staltmanes apzinātajā antroponīmiskā materiāla kopumā.

156 156 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija 2,8%, visizplatītākie: Bite (77), Skudra (55), Tauriņš (54), Odiņš (35)); šāda semantika gan ir trim Ukros reģistrētiem nelatviskas cilmes uzvārdiem. Līdzīgi kā vietvārdi arī daži uzvārdi radušies no dažādām fizioģeogrāfiskām leksēmām, tāpēc uzskatāmi par fizioģeogrāfiskas semantikas uzvārdiem. Ukru pagastā šādi ir četri latviskas cilmes (un pieci nelatviskas cilmes) antroponīmi: Jaunbirzis (Lv; 2 CB 168) latv. jaûns ME II latv. bìrze, birzs ME I 299. Krastiņš (Lv; 207 CB 224) latv. krasts ME II 260. Krasts (Lv; 75 CB 213) latv. krasts ME II 260. Silavs (Lv; 5 CB 216) latv. silava jauns mežiņš ME III 838. Sal. arī latv. pv.? Silava LPV 290. Vairāki Ukros reģistrētie latviskas cilmes uzvārdi neiekļaujas nevienā no jau aplūkotajām semantiskajām grupām, tāpēc tie tradicionāli dēvēti par citas konkrētas vai abstraktas semantikas uzvārdiem: Airītis (Lv; 1 CB 166) latv. aĩris ME I 13. Āriņš (Lv; 51 CB 222) latv. âra, ârs ME I 239, 244. Čulna (K) latv. čul na ME I 419 (latv. apv. čulna deguna tulzna LEV I 191). Galviņš (Lv; 33 CB 225) latv. gal va ME I 596. Podiņš (Lt, Lv; 23 CB 220) latv. puôds ME III 454.? Vecelis (Lt) latv. vecelis vecis ME IV 515, vecis ME IV 515 vai arī transantroponīmiskas cilmes v. uzv. Wetzel (HB 545)? Vēliņš (Lv; 7 CB 220) latv. vēlìņš ME IV 557. Zole (Lv; 1 CB 123) zuõle ME IV 759. Visi iepriekš aplūkotie uzvārdi radušies no apelatīviem, taču ir arī uzvārdi, kas radušies no onīmiem. Onīmiskas cilmes uzvārdi būtu iedalāmi divās grupās: no personvārdiem radušies uzvārdi un no vietvārdiem radušies uzvārdi. Neviens latviskas cilmes uzvārds Ukru pagastā nav radies no toponīma (šāda semantika Ukros ir tikai vienam slāviskas cilmes uzvārdam). Jāpiebilst, ka Latvijā uzvārdi dažkārt tika piešķirti pat bez motivācijas, un tas ir viens no iemesliem, kāpēc patronīmu starp tiem visai maz. Taču ir arī priekšvārdi, kas bez izmaiņām kļuvuši par latviešu uzvārdiem, piemēram, Augusts, Bērtulis, Kārlis, Kristaps (Balodis 2004b, 453). Arī Ukros no personvārdiem radušies latviskas cilmes uzvārdi nav populāri tādi ir tikai divi; tie abi, domājams, ir patronīmiskas cilmes:

157 Brencāns (Lv, Lt) latv. pv. Brencis (LPV 86). Ancens (Lv, Lt) latv. pv. Ancis < Ansis (LPV 56). Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija Ja apskatām pagasta visu dažādas lingvistiskās cilmes uzvārdu kopumu, secināms, ka uzvārdi, kas radušies no personvārdiem, Ukru pagastā veido otru lielāko semantisko grupu (pirmajā vietā kvantitatīvi ierindojas cilvēku raksturojošas semantikas uzvārdi ar vairākām semantiskajām apakšgrupām). Turklāt visbagātīgāk tie pārstāvēti starp slāviskas cilmes uzvārdiem, bet vismazāk starp latviskas cilmes uzvārdiem; jāpiebilst arī, ka starp deantroponīmiskajiem uzvārdiem patronīmiskas cilmes uzvārdi sastopami biežāk nekā nepatronīmiskas cilmes uzvārdi. 157 U k r u p a g a s t ā r e ģ i s t r ē t o l a t v i s k a s c i l m e s u z v ā r d u d e r i v ā c i j a Interesantus rezultātus var dot arī onīmu analīze no vārddarināšanas viedokļa. Par pamatu Ukru pagasta uzvārdu derivatīvajā analīzē izmantots Aleksandra Vanaga pētījums par Lietuvas hidronīmu darināšanu (Vanagas ) un vairāki Laimutes Balodes raksti par Latvijas limnonīmu darināšanu (Balode , Balode , Balode ); attiecīgos principus var attiecināt uz jebkura īpašvārda analīzi no vārddarināšanas viedokļa. Strukturāli derivatīvā onīmu analīze atšķiras no strukturāli morfoloģiskās analīzes, jo tiek noskaidrots nevis tikai vārda morfoloģiskais sastāvs, bet gan izšķirti onomastiskie formanti. Respektīvi, ja valodā jau eksistē atbilstošs apelatīvs vai cits toponīms vai antroponīms, kas darināts ar kādu formantu, tad šis formants vairs netiek izšķirts kā onīma derivācijas formants (skat. Balode 1985, 46). Kaut arī par pirmatnīgajiem nosaukumiem darināšanas aspektā nosacīti tiek dēvēti tādi onīmi, kas radušies tieši no apelatīviem vai īpašvārdiem, onimizācijas procesā neiegūstot nekādas vārddarināšanas pazīmes (Balode 1990, 149), ar uzvārdiem ir nedaudz citādi. Latviešu valodā uzvār- 30 Vanagas 1970 A. Vanagas. Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mintis. 31 Balode 1983 L. Balode. Īpašības vārds Latvijas PSR ezeru nosaukumu darināšanā. Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas Vēstis, nr. 1. Rīga: Zinātne, Balode 1985 L. Balode. Latvijas PSR ezeru nosaukumu sufiksālā derivācija. Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas Vēstis, nr. 2. Rīga: Zinātne, Balode 1990 L. Balode. Pirmatnīgie ezeru nosaukumi latviešu valodā. Onomastica Lettica. Rīga: Zinātne,

158 158 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija di ir gan vīriešu dzimtē, gan sieviešu dzimtē (piemēram, Ozols un Ozola). Tātad uzvārda īpašnieka dzimumu latviešu literārajā valodā norāda atšķirīgas galotnes (ir gan arī kopdzimtes vārdi šādiem uzvārdiem atšķirības vērojamas vienskaitļa datīvā, piemēram, vīr. dz. Tiepšam, siev. dz. Tiepšai), turklāt pat tad, ja uzvārda pamatā ir sugasvārds, kam ir tikai vīriešu vai tikai sieviešu dzimtes forma (piemēram, krauklis, bet uzv. Krauklis un Kraukle). Uzvārdu dzimtes formu noteikšana nav atkarīga no attiecīgā sugasvārda dzimtes (piemēram, bērzs, bet uzvārdā Bērzs un Bērza). Tāpēc par pirmatnīgajiem nosaukumiem uzskatīti arī tie vīriešu dzimtes uzvārdi (jo rakstā uzvārdi minēti vīriešu dzimtes vienskaitļa nominatīvā), kas darināti no sieviešu dzimtes sugasvārda, jo uzvārdam ir arī sieviešu dzimtes forma, kas sakrīt ar apelatīvu (piemēram, Gaigals, Gaigala < gaigala; Spuris, Spura < spura). Šāda tipa uzvārdi rakstā netiek uzskatīti par sufiksālo galotņu derivātiem (kaut gan iespējams arī pretējs viedoklis). No latviskas cilmes uzvārdiem Ukru pagastā visvairāk (vairāk nekā puse 58,7%) ir pirmatnīgo desubstantīvisko uzvārdu (tātad onīms radies no substantīva, turklāt, ja vien šie uzvārdi nav radušies no iesaukām, to pamatā ir sugasvārdi): Beķeris, Briģis, Čulna, Dumpis, Gaigals, Gārnis, Griķis, Ģērmanis, Kārkls, Klūga, Krasts, Liepa, Magone, Ozols, Pampars, Silavs, Smilga, Spuris, Stārks, Sūna, Svilpis, Truslis, Vecelis?, Vītols, Zole, Zvirbulis, Žīgurs. Tikai viens latviskas cilmes uzvārds (Klibs) uzskatāms par pirmatnīgo deadjektīvisko uzvārdu tātad tas radies no adjektīva. Deadjektīviskie latviskas cilmes uzvārdi latviešu valodā ir gan ar noteikto, gan ar nenoteikto galotni (piemēram, Klibs un Klibais). Ukros reģistrētais uzvārds ir ar nenoteikto galotni Klibs. Starp latviskas cilmes uzvārdiem sekundāro nosaukumu grupā visvairāk ir sufiksālo derivātu 34. Tie galvenokārt darināti ar deminutīvpiedēkli iņ-: Āriņš, Bērziņš, Galviņš, Krastiņš, Krūmiņš, Lagzdiņš, Lapsiņš, Podiņš. Jāpiebilst, ka latviešu literārajā valodā ar piedēkli -iņ- no lietvārdu celmiem atvasināti vīriešu un sieviešu dzimtes lietvārdi tā saucamie pamazināmie vārdi jeb deminutīvi gan ar reāla pamazinājuma, gan ar 34 Par sufiksālajiem derivātiem uzskatīti arī deminutīvi (kā to dara, piemēram, A. Vanags, analizējot Lietuvas hidronīmus (Vanagas 1970), un L. Balode, analizējot Latvijas limnonīmus (Balode 1985), kaut gan šādu viedokli varētu arī apstrīdēt, jo onīmi varētu būt radušies arī no apelatīva (vai citos gadījumos no personvārda) deminutīva, piemēram, uzvārds Bērziņš < apelatīva bērzs deminutīva bērziņš).

159 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija emocionāli subjektīva vērtējuma nozīmi. Dažkārt šīs abas nozīmes mēdz būt arī apvienotas (Mllvg I ). Arī ar piedēkli -īt- darināti divi latviskas cilmes Ukru pagasta uzvārdi: Airītis un Caunītis. Šis sufikss mūsdienu latviešu literārajā valodā ir īsts deminutīvu piedēklis (Mllvg I 130). Latviešu valodā uzvārdu patronīmiskais piedēklis ir -ēn-, it īpaši augšzemnieku formā -ān-, taču šādi uzvārdi sastopami galvenokārt Latgalē, pārējā Latvijā to ir samērā maz (CB 49 50). Arī Ukros ir tikai divi šādi latviskas cilmes uzvārdi: Brencāns un Rimšāns, iespējams, arī Ancens, jo sufikss -n- varētu būt izkropļots latviešu patronīmiskais piedēklis -ēn-. Ar piedēkli -niek- darināts viens Ukru pagastā reģistrēts latviskas cilmes uzvārds (Cīrulnieks). Arī ar sufiksu -ul- Ukros darināts tikai viens latviskas cilmes uzvārds (Taukulis). Mūsdienu latviešu literārajā valodā -niek- ir visai produktīvs sufikss, savukārt derivācija ar piedēkli -ul- ir mazproduktīva (Mllvg I 155), taču Ukru pagasta uzvārdu darināšanā gan sufikss -ul-, gan sufikss -niek- ir neproduktīvs, jo ar katru no tiem, kā jau minēts, veidots tikai pa vienam Ukros reģistrētajam latviskas cilmes uzvārdam. Jāatzīst, ka sufiksālie derivāti Ukros ir populārs derivācijas tips ne tikai starp latviskas cilmes, bet arī kopumā starp visiem dažādas lingvistiskās cilmes uzvārdiem. Arī sufiksu dažādība ir visai liela. Citvalodu cilmes uzvārdiem Ukros (latviskā lietojumā) ir, piemēram, izskaņas -ūns (Žideļūns), -aitis (Adamaitis), -utis (Ramutis), -ovs (Sapožņikovs), -skis (Dubrovskis), -ičs (Pavlovičs), -auskis (Rudauskis) u. c. Nepopulārs Ukru pagasta uzvārdu derivācijas tips ir sufiksālo galotņu derivāti (vēsturiskā aspektā sufiksālās galotnes varētu uzskatīt par piedēkļu attīstības rezultātu (Balode 1983, 29)). Šādi varētu būt veidots tikai viens varbūtēji latviskas cilmes uzvārds: Veselis < latv. adj. vesels. Kā norāda V. Staltmane, latviešu valodā izplatīti ir saliktie uzvārdi jeb salikteņi, kam otrais komponents ir -kalns, -upe, -upis, -ups, -gals, -galis, -mals, -malis, -leja, -lejs, -āre, -ārs, -bārda, -bārzda, -bārdis, -bārzdis, -bārds, bārzds (CB 227), taču Ukru pagastā no latviskas cilmes uzvārdiem tikai viens (Jaunbirzis) ir saliktenis. Daudz populārāki Ukros ir vācu cilmes salikteņi (2. komponents šiem uzvārdiem Ukros visbiežāk ir -bergs un -manis Bergmanis, Freimanis, Grīnbergs, Šenbergs u. c.) un lietuviešu cilmes uzvārdi, kas radušies no senajiem divcelmu personvārdiem (Bitauts, Buivids, Jomants). 35 Mllvg I Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, I. Red. A. Feldhūne. Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība,

160 160 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija Tātad no latviskas cilmes uzvārdiem Ukru pagastā visvairāk ir pirmatnīgo desubstantīvisko antroponīmu (27), taču kopumā no visiem 186 savstarpēji atšķirīgajiem Ukru pagastā reģistrētajiem uzvārdiem visvairāk ir sufiksālo derivātu (te būtiski piebilst, ka Ukru pagastā visvairāk 29,1% ir slāviskas cilmes uzvārdu un lielākā daļa slāviskas cilmes uzvārdu veidoti ar patronīmiskajām izskaņām). S a ī s i n ā j u m i adj. adjektīvs apv. apvidvārds atvas. atvasināts dz. dzimte f. forma ibid. ibidem izl. izloksne K krievs latv. latviešu liet. lietuviešu Lt lietuvietis Lv latvietis P polis pv. personvārds (resp., priekšvārds) resp. respektīvi sal. salīdzināt siev. sieviešu skat. skatīt subst. substantīvs t. i. tas ir u. c. un citi u. tml. un tamlīdzīgi utt. un tā tālāk uzv. uzvārds v. vācu vīr. vīriešu L i t e r a t ū r a Balode 1983 L[aimute] Balode. Īpašības vārds Latvijas PSR ezeru nosaukumu darināšanā. Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas Vēstis, nr. 1, Rīga: Zinātne. Balode 1985 L[aimute] Balode. Latvijas PSR ezeru nosaukumu sufiksālā derivācija. Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas Vēstis, nr. 2, Rīga: Zinātne.

161 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija Balode 1990 L[aimute] Balode. Pirmatnīgie ezeru nosaukumi latviešu valodā. Onomastica Lettica, Rīga: Zinātne. Balodis 2004a Pauls Balodis. Faunas semantikas uzvārdi. Onomastica Lettica. 2. laidiens, Rīga: LU Latviešu valodas institūts. Balodis 2004b Pauls Balodis. Antroponīmiskas izcelsmes uzvārdi Latvijā un kaimiņzemēs. Tavs vārdadienu kalendārs 2005, 2006, 2007, Rīga: Nordik. Balodis 2005 Pauls Balodis. Cilvēka ārējā izskata motivēti uzvārdi. Valodu kontakti un mijiedarbība. Akadēmiķa Jāņa Endzelīna 132. dzimšanas dienas atceres starptautiskās zinātniskās konferences materiāli gada februāris, Rīga: LU Latviešu valodas institūts. Balodis 2007 Pauls Balodis. Cilvēka ārējā izskata motivēti uzvārdi. Onomastica Lettica. 3. laidiens, Rīga: LU Latviešu valodas institūts. Blese 1929 E[rnests] Blese. Latviešu personu vārdu un uzvārdu studijas. I. Vecākie personu vārdi un uzvārdi (XIII XVI g.s.). Rīga: Ģenerālkomisijā pie A. Gulbja. Butkus 1995 Alvydas Butkus. Lietuvių pravardės. Kaunas: Aesti. Feldmann 1938 Verzeichnis lettländischer Ortsnamen. Herausgegeben von Hans Feldmann. Riga: Verlag von E. Bruhns. Ģērmanis 2002 Andris Ģērmanis. Lietuvieši un lietuviskie akcenti pagasta kultūrvidē. Zemgale, 9. jūl., nr. 80, 8. Ģērmanis 2004 Andris Ģērmanis. Lietuvieši Ukru pagasta kultūrvidē. Latvijas Vēstnesis, 11. marts, nr. 39, B6. Ģērmanis 2006 Andris Ģērmanis. Iedzīvotāju skaits sarūk strauji. Zemgale, 2. nov., nr. 129, 3. HB Hans Bahlow. Deutsches Namenlexikon. Familien- und Vornamen nach Ursprung und Sinn erklärt. Hamburg, Kursīte 1999 Janīna Kursīte. Mītiskais folklorā, literatūrā, mākslā. Rīga: Zinātne. Latvju enciklopēdija III Latvju enciklopēdija. III sēj. Red. A. Švābe. Stokholma, LEV I II Konstantīns Karulis. Latviešu etimoloģijas vārdnīca. Rīga: Avots, LLVV I VIII Latviešu literārās valodas vārdnīca. Atb. red. L. Ceplītis. Rīga: Zinātne, LPV Klāvs Siliņš. Latviešu personvārdu vārdnīca. Rīga: Zinātne, LR CSP 2006 Latvijas Republikas Centrālā statistikas pārvalde. Demogrāfija Statistisko datu krājums. Rīga: Latvijas Republikas Centrālā statistikas pārvalde. ME I IV K. Mǖlenbacha Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. Rīga: Latvju grāmata, Mllvg I Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, I. Red. A. Feldhūne. Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība, Poļaks 1995 Pēteris Poļaks. Latvijas atzīšanai de iure 75. Dabas un vēstures kalendārs 1996, Rīga: Zinātne. Svarāne 1996 Melita Svarāne. Par latviešu uzvārdiem. Dabas un vēstures kalendārs 1997, Rīga: Zinātne. Štrausa 2007 Ilze Štrausa. Iesaukas Ukru pagastā. Onomastica Lettica. 3. laidiens, Rīga: LU Latviešu valodas institūts. Upelnieks 1936 Kr. Upelnieks. Uzvārdu došana Vidzemes un Kurzemes zemniekiem. Rīga: A. Gulbja grāmatu spiestuve. Vanagas 1970 A[leksandras] Vanagas. Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mintis. 161

162 162 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija Vanagas 1981 Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų semantika. Lietuvių onomastikos tyrinėjimai, Vilnius: Mokslas. Zuģicka 2006 Inese Zuģicka. Riebiņu novada iesauku semantika. Daugavpils Universitāte. Humanitāro Zinātņu Vēstnesis, nr. 9, Daugavpils: Daugavpils Universitātes Humanitārā fakultāte. CB В[елта] Э[рнестовна] Э[ нестовна] Сталтмане. Латышская антропонимия. Фамилии. Москва: Наука, Ilze Štrausa LATVIŠKOS KILMĖS PAVARDĖS UKRŲ VALSČIUJE: SEMANTIKA IR DERIVACIJA Santrauka Straipsnyje etimologinės semantikos ir derivacijos požiūriu analizuojamos Dobelės rajono Ukrų valsčiaus latviškos kilmės pavardės, užrašytos iš gyventojų registro. Tokių Ukruose yra 46 arba 24,7% iš visų 186 skirtingų įvairios kilmės pavardžių m. sausio pirmą dieną Ukruose buvo 546 gyventojai (vadinasi, vidutiniškai vieną pavardę turi 2,94 Ukrų valsčiaus gyventojo). Ukrų valsčiaus latviškos kilmės pavardės atstovauja įvairioms semantinėms grupėms: 1) žmonių ypatybes apibūdinančios pavardės: pavardės su fizinių ypatybių ir išvaizdos semantika (iš visų įvairios kilmės pavardžių ši semantinė grupė Ukruose pati didžiausia, tokių latviškos kilmės pavardžių yra šešios: Briģis, Rimšāns,? Truslis, Taukulis, Klibs, Veselis), pavardės su pareigų, profesijos ar užsiėmimo semantika (Ukruose tik dvi latviškos kilmės pavardės, be to, su šiomis pavardėmis susiję apeliatyvai, pasiskolinti iš vokiečių kalbos: Beķeris, Ģērmanis); 2) floros semantikos pavardės pati didžiausia Ukrų valsčiaus latviškos kilmės pavardžių semantinė grupė: pavardės, sudarytos pagal įvairių medžių ir krūmų pavadinimus (populiariausias šios semantinės grupės pogrupis) Bērziņš, Kārkls, Liepa, Vītols ir kt., pavardės, sudarytos pagal gėlių, žolių ir pan. pavadinimus (Magone, Smilga, Sūna),

163 Ilze Štrausa Latviskas cilmes uzvārdi ukru pagastā: semantika un derivācija pavardės, sudarytos pagal kultūrinių augalų pavadinimus (Griķis), pavardės, sudarytos pagal augalų dalių pavadinimus (Pampars); 3) faunos semantikos pavardės antra pagal populiarumą latviškos kilmės pavardžių semantinė grupė (11 pavardžių): pavardės, sudarytos pagal įvairių paukščių pavadinimus (Ukruose tokių pavardžių yra aštuonios; kaip ir Latvijoje, Ukruose tai populiariausias faunos semantikos pogrupis (Gaigals, Stārks, Zvirbulis, Žīgurs ir kt.), pavardės, sudarytos pagal miško žvėrių pavadinimus (Caunītis, Lapsiņš), 4) fiziogeografinės semantikos pavardės (pavardės, sudarytos pagal įvairias fiziogeografinės reikšmės leksemas) Jaunbirzis, Krastiņš, Krasts, Silavs; 5) kitos konkrečios arba abstrakčios semantikos pavardės (Airītis, Podiņš, Zole ir kt.); 6) pavardės, sudarytos pagal asmenvardžius Ukruose dvi latviškos kilmės pavardės; manoma, kad jos abi patroniminės kilmės (Brencāns, Ancens). Derivacijos požiūriu Ukrų valsčiaus latviškos kilmės pavardes galima skirstyti į: 1) pirmines: daiktavardines pavardes (Ukruose daugiau kaip pusė latviškos kilmės pavardžių Griķis, Kārkls, Liepa, Magone ir kt.), būdvardines pavardes (Ukruose tik viena latviškos kilmės pavardė, sudaryta iš nežymimojo būdvardžio Klibs); 2) antrines: priesagų vedinius pavardes, sudarytas su deminutyvinėmis priesagomis -iņ- (Bērziņš, Krastiņš, Lagzdiņš ir kt.) ir -īt- (Airītis, Caunītis), su patronimine priesaga -ān- (Brencāns, Rimšāns), su priesagomis -niek- (Cīrulnieks) ir -ul- (Taukulis), galūnių vedinius (Ukruose tik viena latviškos kilmės pavardė Veselis), sudurtines pavardes (taip pat tik viena latviškos kilmės pavardė Jaunbirzis). 163

164 164 RES HUMANITARIAE II ISSN R E C E N Z I J O S A u d r o n ė K a u k i e n ė. S a n g r ą ž i n i ų v e i k s m a ž o d ž i ų i s t o r i j a. K l a i p ė d a : D r u k a, p. Tai įdomi ir vertinga studija, kurią norisi pavadinti sustojusiu, bet dar mokslo visuomenei labai reikalingu laikrodžiu. Kodėl tas laikrodis sustojo ir kodėl jis tik dabar parduodamas, geriau nepaaiškinsi, kaip yra paaiškinusi pati autorė monografijos pradžioje ir pabaigoje. Autorė suvokė ir dabar suvokia savo atlikto darbo vertę, nors ilgainiui ją paviliojo kiti, ne mažiau reikšmingi lingvistinių ir etnologinių tyrinėjimų barai. Sangrąžinių veiksmažodžių tyrinėjimo įvertinimas J. Kazlausko premija ir žinojimas jo išvadas būsiant reikšmingas ateities mokslo studijoms paskatino autorę pasirūpinti, kad monografija, skirta baltų kalbų sangrąžinių veiksmažodžių istorijai, nepasiliktų tik Vilniaus universiteto rankraštyno lentynose ir jos privačioje bibliotekoje. Galiu prisipažinti, kad šios studijos rašymą sekiau nuo idėjos iki rezultato, jei taip galima pavadinti daktaro (anksčiau mokslų kandidato) disertacijos gynimą, prisimenu labai gerą jos įvertinimą ir visų tada kalbėjusiųjų siūlymą spausdinti. Tačiau tais laikais lingvistinių darbų spausdinimas, nors ir nereikalavo iš autoriaus pinigų, buvo labai lėtas ir nelengvas. Pirštais galima suskaičiuoti tuo metu kalbininkų išleistas disertacijas: 1957 m. paskelbta Z. Zinkevičiaus daktaro disertacija, 1963 m. aukštųjų mokyklų sintaksės vadovėlio forma paskelbta J. Balkevičiaus daktaro disertacija, 1966 m. išleista Z. Zinkevičiaus habilitacinė disertacija, 1967 m. išleista J. Palionio monografija, vėliau apginta kaip habilitacinė disertacija, ir 1968 m. išleista A. Kaukienės mokslinio vadovo, pirmojo Lietuvoje habilituoto daktaro, monografija. A. Kaukienė labai prasmingai pasinaudojo už sangrąžinių veiksmažodžių tyrinėjimą jai suteikta J. Kazlausko premija ir parodė šių dienų kalbininkams, kaip buvo dirbta sparčiai vystantis lietuvių kalbotyrai, kuriantis Vilniaus universitete baltistikos centrui (pirmasis tarptautinis baltistų kongresas įvyko 1965 m.). Dabar, paėmęs tų laikų kalbos mokslo studiją į

165 Recenzijos rankas, matai, koks skirtumas tarp darbų, parašytų lituanistikos ir baltistikos pakilimo ir dabartinio atoslūgio metu. Kitaip kaip atoslūgiu negalėčiau pavadinti šių dienų lituanistikos ir baltistikos mokslo padėties. Teatleidžia man tie, kurie mano kitaip. Kai buvo rašoma A. Kaukienės disertacija, visi kalbininkai pirmiausia siekė ištirti kalbą, sukaupti kiek įmanoma daugiau faktų iš visų galimų šaltinių, juos įvertinti ir jau tada daryti išvadas, kurti mokslo teoriją, o dabar viskas atvirkščiai: daug skaitoma, mąstoma, cituojama, kompiliuojama, kuriamos teorijos a priori ir joms paremti parenkami pavyzdžiai, bet ne iš gyvosios kalbos ar raštų, o sugalvoti pačių autorių. Žinoma, kad matytum tą skirtumą, pakanka paimti bet kurį prasčiau ar geriau parašytą darbą (kad ir tą pačią tritomę Lietuvių kalbos gramatiką ) ir palyginti su šiuolaikinėmis gramatikos studijomis, vykdomomis Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriuje. Tačiau kur kas didesnis įspūdis, kai į rankas imi A. Kaukienės (tada Jakulienės), dar jaunos, bet talentingos mokslininkės, monografiją, parašytą XX a. antrosios pusės pradžioje. Kas dabar ryžtųsi tokiam žygdarbiui, kokį tada atliko A. Kaukienė? Visi stengėmės taip daryti, tik ne visiems vienodai sekėsi. Ne taip seniai teko rašyti A. Laigonaitės nekrologą. Nuėjau į rankraštyną susipažinti su jos daktaro disertacija apie lietuvių kalbos vietininkus. Nedidelės apimties disertacija, cituotos literatūros sąrašas nesiekia šimto, bet kaip išstudijuotos tarmės, kaip išvaikščiotas visas Lietuvos plotas ir lietuvių gyvenamos salelės Baltarusijoje! Su kokia didele atsakomybe ir pagarba kalbos faktui rašyta disertacija (vadovas J. Balčikonis). Gal kam pasirodys, kad čia krypstu į šalį, bet juk rašau apie tą patį apie tuometines visų pastangas pažinti tiriamąjį objektą. Ir tas kruopštus darbas davė vaisių lietuvių kalbotyros atgimimą (o gal net gimimą iš naujo) ir pasaulinį jos pripažinimą, nors dar nebuvo prievartos spausdintis prestižiniuose užsienio leidiniuose, leisti užsieniuose monografijas. Tie užsienio lingvistai, kurie domėjosi istorine gramatika, baltistika, mokėjo perskaityti ir įvertinti mūsų darbus, rašytus lietuvių kalba. XX a. pirmojoje pusėje Antoine as Meillet kalbininkams, norintiems išgirsti, kaip žmonės kalbėję indoeuropiečių prokalbe, siūlė važiuoti ir pasiklausyti, kaip kalba Lietuvos ūkininkas. Ir jie važiavo, mokėsi ir dabar dar tebesimoko lietuvių kalbos ir 1969 m. dar niekas net neįsivaizdavo, kad sukurtà, sumąstyta kieno nors teorija būtų svarbesnė už pačius kalbos faktus. Todėl, norėdama priminti šių dienų mokslininkams, kaip buvo kuriamas lietuvių kalbotyros 165

166 166 Recenzijos ir baltistikos prestižas, leisiu sau pacituoti ilgoką ištrauką iš recenzuojamosios monografijos pratarmės: Analizuojant sangrąžinių veiksmažodžių formas ir vartojimą, remiamasi daugiausia lietuvių kalbos medžiaga, kuri rinkta iš senųjų kalbos paminklų (ypač XVI XVII amžiaus) ir visų lietuvių kalbos tarmių. Tarmių medžiaga rinkta iš spausdintų ir nespausdintų (disertacijų, diplominių, kursinių darbų) tarmių aprašų ir tarmių tekstų (žr. literatūros ir šaltinių sąrašą), iš lietuvių kalbos atlaso kartotekos, saugomos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute, taip pat anketinės apklausos būdu iš Vilniaus universiteto, Šiaulių pedagoginio instituto studentų ir kitų asmenų tarmių atstovų. Sangrąžinių veiksmažodžių formos įvairavimas lietuvių tarmėse pavaizduotas 25 žemėlapiuose. Latvių kalbos duomenys daugiausia imti iš A. Becenbergerio darbų. Jie šiek tiek papildyti iš kitų šaltinių, pirmiausia iš latvių liaudies pasakų. Gerai ištyrus latvių kalbos tarmių ir senųjų kalbos paminklų duomenis, reikia manyti, būtų galima papildyti ar net pakoreguoti čia pateiktus teiginius. Prūsų kalbos paminkluose fiksuoti sangrąžiniai veiksmažodžiai stengtasi ištirti visai išsamiai, tačiau tų paminklų, o kartu ir medžiagos sangrąžinių veiksmažodžių tyrinėjimams yra maža (p. 5). Taigi sangrąžinių formų įvairavimas tarmėse pateiktas 25 žemėlapiuose, senųjų raštų medžiaga apdorota statistiškai, o rezultatai pateikti veiksmažodžio formų paradigmų lentelėse. Be to, kiekviename monografijos skyriuje randame daugybę pavyzdžių su tiksliomis šaltinių nuorodomis. Kiekvienas norintis gali įsitikinti autorės teiginių pagrįstumu ir pats šį tą atrasti savo kuriamam gramatikos mokslui. Niekas geriau nepagrindžia teorijos kaip faktai. Net vienas vienintelis faktas gali patvirtinti ar paneigti hipotezę (ypač samprotaujant apie kokio nors kalbos reiškinio kilmę ir raidą). Kartą viešint Bulgarijoje profesorius I. Duridanovas paprašė, kad atsiųsčiau jam akademinę Lietuvių kalbos gramatiką. Tada buvo ką tik išėjusi vienatomė gramatika rusų kalba. Tad paklausiau, kurią gramatiką profesorius norėtų gauti. Pageidavo tritomės. Aš prasitariau, kad ten nėra vientisos teorijos, daug prieštaravimų, kurių sunku išvengti kolektyviniame darbe. Tada jis pasakė, kad vertingiausia, ką galima gauti iš mūsų tritomės gramatikos, tai kruopščiai surinkti pavyzdžiai, o teoriją, turėdamas faktų, jis ir pats galįs susikurti. Turėdama tiek medžiagos, surinktos iš visų įmanomų šaltinių, A. Kaukienė parašė tiek kalbos teorijai, tiek praktikai reikšmingą darbą. Apie te-

167 Recenzijos orinę jo reikšmę pakalbėsiu kiek vėliau, nes kaip tik dabar į galvą atėjo vienas pavyzdys iš kalbos taisymų. Štai žmogus, nežinodamas ar išleidęs iš akių tą faktą, kad sangrąžinių formų perteklius (tarmėse ir senuosiuose raštuose) buvęs net tame pačiame žodyje, imasi kritikuoti kombinuotą sangrąžinės formos perteklių, kai sangrąžinio veiksmažodžio kontekste dar pavartojamas ir atskiras žodis sangrąžinis įvardis. Toks labai natūralus sangrąžos formos sudvejinimas palaikomas net netinkamu bendrinei lietuvių kalbai: Bendrinei kalbai geriausiai tiktų vienas sangrąžinio veiksmažodžio modelis pasiimti (imtis), atsivežti, parsivežti, atsinešti, parsinešti, nusinešti ir t. t., turintis senas vartojimo tradicijas, plg.: Patys į laukus tuščias kašeles nusinešim KD ir (...) ar nusivedė mergaitė Bebenčiuką Nusivedė atsakė lieptas; Abu parsinešė namo ir palandino po lova P. Cv. ir kt. (...). Modelis pasiimti su savimi (taigi ir pasiimti sau A. P.) turėtų būti stilistiškai diferencijuotas ir vartojamas humoristiniam ar satyriniam stiliui pagyvinti (Rosinas A. Analitinės sangrąžinio veiksmažodžio formos su sangrąžinio įvardžio įnagininku. Mūsų kalba , p. 23). Jei nepažintum autoriaus, tai manytum, kad šis tekstas ne kalbininko profesionalo, o tik mėgėjo, nežinančio, kad morfologinio tipo kalbose išorinės formos perteklius gana dažnas (plg. veiksmažodžio asmenavimą su asmeniniais įvardžiais, laipsnių formas su specialiais konteksto žodžiais ir kt.). Juk niekieno ranka nepakilo suredaguoti lietuvių klasikinės literatūros sakinių, neturinčių nei humoristinės, nei satyrinės reikšmės: Be to, pasiėmė su savimi ilgą kartį pagraibyti Karalienės liūną (A. Vienuolis); Ir žemę pažadėtąją pasilikai tu sau (E. Mieželaitis); Žirnių sau pasisėk didelį plotą (K. Donelaitis). Ir dar... Priskirti kokiai formai ar konstrukcijai neturėtą stilistinę funkciją ne individo galioms, nes kalba visuomeninės kūrybos rezultatas. A. Kaukienės monografijoje pateikta nemaža P + s + V + s formų (pasilikos, nesidžiaugias) ir patikimai įrodyta, kad forma P + s + V yra senesnė, bet tai jokiu būdu nepaneigia morfologinio tipo kalbų polinkio vienaip ar kitaip sudvigubinti gramatinės reikšmės formą, parodyti ją ir priderintame žodyje, ir kaip atskirtą žodį. Neįmanoma recenzijoje net suminėti visų reikšmingų ir iki šiol mokslo nepaneigtų A. Kaukienės monografijos išvadų. Be to, niekas taip išsamiai nenagrinėjo sangrąžinių formų kilmės ir istorinės raidos. Net nebuvo mėginta paneigti išvados, kad baltų kalbose sangrąžinių veiksmažodžių raida 167

168 168 Recenzijos daug toliau pažengusi negu romanų ir germanų kalbose. Tai jau gretinamosios kalbotyros dalykas. Sinchroninei lietuvių kalbotyrai bene reikšmingiausia buvo siūlymas imtis tikrų sangrąžos afikso studijų, paisyti to skirtumo, kuris atsiranda tarp pamatinio nesangrąžinio veiksmažodžio ir iš jo padaryto sangrąžinio. Pirmoji Lietuvoje apie sangrąžinius veiksmažodžius (sinchroniniu aspektu) daktaro disertaciją parašė P. Bernadišienė, tačiau ji sangrąžinius veiksmažodžius klasifikavo ne pagal sangrąžos afikso darybines funkcijas, o pagal bendrąją viso kamieno reikšmę, tad, savaime aišku, kad tokiu būdu negalėjo išryškinti tikrojo sangrąžos afikso vaidmens, sangrąžiniams veiksmažodžiams priskyrė ir tas reikšmes, kurios priklausė nuo priešdėlių, kitų afiksų ir šaknies reikšmės. A. Kaukienė suprato, kad darybos formanto reikšmę sudaro semantinis skirtumas tarp darybos pamato (nesangrąžinio veiksmažodžio) ir darinio (sangrąžinio veiksmažodžio). Tai anuomet buvo labai reikšminga, nes ir P. Bernadišienė savo sangrąžinių veiksmažodžių klasifikaciją ne pati sugalvojo, o perėmė iš panašiai mąsčiusių gana žymių rusų kalbininkų. A. Kaukienė pajėgė nepasiduoti tuometinių autoritetų įtakai. Ir atliko tikrai naudingą darbą. Galėjo šiuo kalbininkės darbu pasinaudoti ir akademinės gramatikos redakcijos kolegija (juk antrasis gramatikos tomas pasirodė tik 1971 m.). Manyčiau, kad ne dėl lingvistinių priežasčių, o dėl paprasčiausio nesidomėjimo mokslu (ar dėl nerangumo) nebuvo atsižvelgta į A. Kaukienės siūlymą ieškoti sangrąžos afikso reikšmės, o skyrius apie sangrąžinius veiksmažodžius buvo patikėtas rašyti P. Bernadišienei, kuri į akademinę gramatiką perkėlė ir savo atliktą semantinę sangrąžinių veiksmažodžių klasifikaciją, nors A. Kaukienės požiūris į sangrąžos afikso vaidmenį tada nebebuvo paslaptis: prieš disertacijos gynimą kalbininkė spausdino straipsnius, skaitė konferencijose pranešimus, kuriuose buvo išdėstyti svarbiausi disertacijos teiginiai. Man pačiai, tiriančiai veiksmažodžio gramatines kategorijas (tranzityvumą ir sangrąžą), A. Kaukienės pasiūlymas, kaip reikia ieškoti sangrąžos afikso reikšmės, įpiršo mintį, kad sangrąžinių veiksmažodžių derivaciniai ypatumai primena ne žodžio formų, o naujų žodžių darybą, kad sangrąžos afiksas, netgi būdamas po veiksmažodžio galūnės, priklauso kamienui ir todėl išlieka visuose veiksmažodiniuose dariniuose (netgi daiktavardžiuose). Po to dariau išvadą, kad ir dalyviai (kaip dariniai iš pagrindinių

169 Recenzijos veiksmažodžio formų) gali būti sangrąžiniai tik tie, kurių darybos pamatas sangrąžinė forma, kad iš nesangrąžinių intranzityvinių veiksmažodžių sangrąžinių dalyvių būti negali. Mintis gena mintį. Tad, jeigu tranzityvumas ir sangrąža ne individuãlios, o bendros žodžių klasių reikšmės, turinčios vienokią ar kitokią raiškos formą, tai gramatikos reikia ieškoti ne vien tik kaitybinių formų paradigmose, bet ir žodžių kamienuose, o gal net ir už žodžio ribų (juk taip formavosi sangrąža ir kitose kalbose, kur veiksmažodį sangrąžinį darė ne afiksas, o atskiras žodis įvardis). Pagaliau ir analitiniai laikai nemorfologinio tipo kalbose susiformavę būtent sintaksinių konstrukcijų pamatu. Mano supratimu, labai gerai šioje monografijoje išnagrinėtas sangrąžinių veiksmažodžių santykis su senųjų klasikinių kalbų mediumu ir apskritai su rūšimi (pasyvu). Tai buvo, žinoma, ne paskutinis žodis apie sangrąžinių veiksmažodžių santykius su rūšies kategorija. Didelę studiją apie sangrąžinius veiksmažodžius (ir diatezę) vėliau parašė E. Geniušienė. Vieną knygą apie sangrąžinius veiksmažodžius, jų tipologiją ji išleido (rusų kalba) Vilniuje, o kitą (anglų kalba) Londone. Vienatomių akademinių gramatikų skyrius rašė jau kitos autorės, kitokios jų pažiūros ir į sangrąžinius veiksmažodžius: neliko senosios semantinės sangrąžinių veiksmažodžių klasifikacijos, bet liko dar nemažai diskutuotinų dalykų. Gerai esu susipažinusi su visais sangrąžinių veiksmažodžių problemoms skirtais darbais, bet nė vienas jų nedubliavo ir nepaneigė A. Kaukienės monografijos teiginių. Tik aš pati šiek tiek abejoju, ar verta ieškoti semantinio skirtumo tarp sangrąžinių veiksmažodžių ir kitų intranzityvų. Man atrodo, kad tas skirtumas pirmiausia užkoduotas veiksmažodžio kamieno reikšmėje. Paprastieji intranzityviniai veiksmažodžiai yra tokie, iš kurių negalima padaryti sangrąžinių, nes ir taip jie reiškia subjekto sfera ribotą veiksmą (augti, bukti, senti, dirvonuoti, žaliuoti, valgyti, bėgti). Jeigu greta jų atsiranda sangrąžinė forma, tai jos afiksas pleonastinis (šypsoti // šypsotis, liepsnoti // liepsnotis) arba turi kitą reikšmę (tikėti tikėtis, bėgti pasibėgti pastoti, kalbant apie gyvulius, laukti lauktis būti nėščiai, eiti eitis sektis ). Norint nustatyti sangrąžos afikso statusą, reikia ypač atkreipti dėmesį į jo galėjimą suaugti su priešdėliu ir duoti kalbai sangrąžinius veiksmažodžius iš tų paprastųjų, kurie be priešdėlio sangrąžiniai būti negali (dusti atsidusti, lakti nusilakti, valgyti prisivalgyti, pasivalgyti, persivalgyti). Taip ryškėja sangrąžos afikso priklausymas kamienui ir ryšys su 169

170 170 Recenzijos leksine jo reikšme. Kaitybos afiksai nekeičia leksinės žodžio reikšmės ir patys nesileksikalizuoja. Jeigu tarp daiktavardžio vienaskaitos ir daugiskaitos atsiranda leksinis skirtumas (plg. ratas ratai vežimas ), tai vyksta ne afiksacijos, o viso žodžio lygmenyje. Čia pateikiau tik vieną pavyzdį, kaip A. Kaukienės darbas padėjo man rašyti gramatiką. Dar keletą žodžių norėtųsi pasakyti apie absoliučia reikšme vartojamus veiksmažodžius. Nereikėtų jų laikyti tranzityviniais, nepaisant to, kad kituose kontekstuose, pavartoti pagrindine reikšme, jie valdo tiesioginio papildinio galininką. Sakiniuose Jonas aria, Jonas skaito ir Jonas miega visi veiksmažodžiai intranzityviniai, nes turi tas pačias formų paradigmas. Panagrinėkime neveikiamųjų dalyvių darybą. Iš tokių veiksmažodžių galima padaryti tik predikatinę nederinamąją formą (vadinamąją bevardę giminę), kaip ir iš tikrųjų intranzityvų: Jono ariama, arta; Jono skaitoma, skaityta; Jono miegama, miegota. Kaip matome, pirminis veiksmažodžių tranzityvumas / intranzityvumas šių formų daryboje nevaidina jokio vaidmens (opozicija neutralizuota). Be to, iš tranzityvinių veiksmažodžių padaryti linksniuojamieji ir derinamieji neveikiamieji dalyviai sangrąžiniai negali būti, o iš absoliučia reikšme pavartotų veiksmažodžių esama ir sangrąžinių formų (tikimasi, tikėtasi; sukamasi, suktasi, dirbamasi, dirbtasi, nešamasi, neštasi ir t. t.) Nereikia manyti, kad čia pateikti kokie priekaištai recenzuojamajai monografijai. Tai tik šiaip pamąstymas sangrąžinių formų darybos ir gramatikos temomis apskritai. Gramatikoje turbūt daug kas susiję, nes tik sangrąžos afikso statuso nustatymas leidžia daryti ne vieną bendrojo pobūdžio teorinę išvadą: 1) sangrąžos afiksas formuoja kamieno reikšmę; 2) jis leksikalizuojasi ir tuo skiriasi nuo kaitybos afiksų; 3) sangrąžos afiksas tam tikrais atvejais su priešdėliu sudaro sudėtinį darybos formantą, galintį padaryti sangrąžinius veiksmažodžius ir iš paprastųjų intranzityvinių veiksmažodžių; 4) žodžio gramatinė forma gali būti ne tik galūnėje, bet ir kamiene, ir už jo ribų; 5) veiksmažodžio paradigmoms labai svarbi ta reikšmė, kuri realizuota konkrečiame kontekste; todėl absoliučia reikšme pavartoti veiksmažodžiai visi yra intranzityviniai. Džiaugiuosi paskelbta A. Kaukienės monografija apie sangrąžinių veiksmažodžių istoriją, kuri, be jokios abejonės, bus aktuali visais laikais, nes labai gerai parašyta. Svarbu, kad būtų žmonių, pasiryžusių toliau dirbti nelengvą gramatinių tyrinėjimų darbą. Prof. habil. dr. Aldona Paulauskienė

171 Recenzijos E i t m e r g e l i p a j ū r i a i s. A n o s M a ž e i v o s p a d a i n u o t o s K l a i p ė d o s k ra š t o d a i n o s. S u d a r ė L i n a P e t r o š i e n ė, J o n a s B u k a n t i s. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p. 171 Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros mokslininkai doc. dr. Lina Petrošienė ir doc. dr. Jonas Bukantis sudarė ir 2006 m. išleido Anos Mažeivos m. įdainuotų Klaipėdos krašto lietuvininkų dainų antologiją Eit mergeli pajūriais 1. Joje skelbiama 30 šio krašto dainininkės dainų įrašų, kuriuos įrašė prof. habil. dr. Audronė Kaukienė ir Jonas Bukantis, restauravo Anatolijus Tumanovas (originalai saugomi Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijoje). Dainų tekstus transkribavo ir spaudai parengė kalbininkas J. Bukantis, melodijas etnologė L. Petrošienė. Įvadiniai straipsniai, kuriuose apžvelgiama Mažosios Lietuvos dainų rinkimo istorija, dainininkės gyvenimo kelias, jos įdainuotų dainų tarmės ir melodikos ypatumai, pateikiami lietuviškai ir vokiškai. Visi įrašai skelbiami kompaktinėje plokštelėje su iššifruotomis gaidomis bei žodžiais. A. Mažeiva ( ) gimė ir bemaž visą gyvenimą praleido Karklės kaime, ant jūros kranto, tik jau sulaukusi senatvės persikėlė į Sendvarį, vėliau į Klaipėdą, kur ir mirė. Įrašams ji įdainavo gyvendama Klaipėdoje. Leidinyje daugiausia pateikiama vestuvinių dainų A. Mažeiva įdainavo net 14 jų pavyzdžių. Karinių istorinių dainų yra 6, darbo ir meilės temomis po 2 dainas, jaunimo ir šeimos dainų po 1 pavyzdį. Viena daina latviškos darbo dainos vertimas, o keleto dainų žanrai sunkiai nusakomi, nes jų tekstai yra pernelyg trumpi, kad išryškėtų dainos žanras (p. 18). Antologijos parengėjai pažymi, kad skelbiamos A. Mažeivos padainuotos dainos žanriniu požiūriu yra proporcingos visai išlikusiai lietuvininkų dainų medžiagai (p. 18). Leidinys parengtas lygiai taip pat, kaip ir m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkių dr. Austės Nakienės ir dr. Rūtos Žarskienės 1 Eit mergeli pajūriais. Anos Mažeivos padainuotos Klaipėdos krašto dainos. / Sudarė Lina Petrošienė, Jonas Bukantis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p., 1 kompaktinė plokštelė, 30 kūrinių įrašai. Str.: A. Bukantis, L. Petrošienė. Pratarmė, 3 8; Vorwort, 20 27; Ana Mažeiva, 9 11; Ana Mažeiva, 27 29; Tarmės ypatybės, 11 13; Besonderheiten des Dialekts, 30 32; Melodijos, 14 19; Melodien, ISBN

172 172 Recenzijos išleistos keturios antologijos, skirtos Suvalkijos 2, Aukštaitijos 3, Žemaitijos 4 bei Dzūkijos 5 dainoms ir muzikai. Taip pat kruopščiai pateikiamos dainų melodijos, jų tarmės transkripcijos bei paaiškinimai, ką lietuvininkų tarme tas ar kitas žodis reiškia. Tačiau, skirtingai nuo anų keturių antologijų, straipsnių užsienio kalba pasirinkta ne anglų, bet vokiečių. Tai visiškai suprantama, nes akivaizdu, kad antologijos parengėjai iš užsienio tyrinėtojų labiausiai tikisi vokiškai skaitančių autorių dėmesio. Tad ir šio leidinio, kaip ir anų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistų keturių antologijų medžiaga, skirtingai nuo iki tol išleistų lietuvių etninės muzikos antologijų, yra suvokiama ir užsienio mokslininkams, kurie gali nesunkiai perprasti mūsų tautos etninės muzikos paveldo ypatumus ir juos pasitelkti lyginamiesiems tyrimams. Be šio, yra ir dar vienas, bene esmingiausias skirtumas. Būtent, gaidų pavyzdžiai, skirtingai nuo A. Nakienės ir R. Žarskienės išleistų antologijų, skelbiami ne taip, kaip jie skambėjo įdainuojant ar įgrojant, o laikantis jau bene tris dešimtis metų lietuvių liaudies dainų antologijose 6 prigijusios kiek dirbtinės visų melodijų perkėlimo G tonacija tvarkos. Ši tvarka gali būti paranki sisteminant ar automatizuotai atpažįstant melodijas, tačiau nerodo 2 Suvalkijos dainos ir muzika metų fonografo įrašai. / Sudarė ir parengė Austė Nakienė ir Rūta Žarskienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p., 1 kompaktinė plokštelė, 42 kūrinių įrašai, archyvinės nuotraukos. Str.: A. Nakienė. Lietuvių liaudies muzika, įrašyta metais, 11 13; Lithuanian Folk Music Recorded in , 18 21; A. Nakienė, R. Žarskienė. Suvalkijos dainos ir muzika, 14 17; Songs and Music from Suvalkija, ISMN M Aukštaitijos dainos, sutartinės ir instrumentinė muzika metų fonografo įrašai. / Sudarė ir parengė Austė Nakienė, Rūta Žarskienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p., 2 kompaktinės plokštelės, 77 kūrinių įrašai, archyvinės nuotraukos. Str.: A. Nakienė, R. Žarskienė. Pratarmė, 16 23; Foreword, 24 31; Aukštaitijos tradicinė polifonija, 32 38; Traditional Polyphony from Aukštaitija, ISMN M Žemaitijos dainos ir muzika metų fonografo įrašai. / Sudarė ir parengė Austė Nakienė, Rūta Žarskienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p., 1 kompaktinė plokštelė, 43 kūrinių įrašai, archyvinės nuotraukos. Str.: A. Nakienė ir R. Žarskienė. Žemaitijos dainos ir muzika, 11 18; Songs and Music from Žemaitija, ISMN M Dzūkijos dainos ir muzika metų fonografo įrašai. / Sudarė ir parengė Austė Nakienė, Rūta Žarskienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p., 1 kompaktinė plokštelė, 44 kūrinių įrašai, archyvinės nuotraukos. Str.: A. Nakienė ir R. Žarskienė. Dzūkijos dainos ir muzika, 11 18; Songs and Instrumental Music from Dzūkija, ISMN M Dzūkų melodijos. / Sudarė ir parengė Genovaitė Četkauskaitė. Vilnius, p. Aukštaičių melodijos. / Parengė Laima Burkšaitienė, Danutė Krištopaitė. Vilnius, p.

173 Recenzijos tikrojo padainuotų ar pagrotų melodijų aukščio. Be to, dvi dainos pateiktos ne G, bet F (p. 68) ir A (p. 75) tonacijomis, šito niekuo nepagrindžiant. Tad leidinio autorių pasirinkta perkeltinė garso aukščio šifravimo sistema, skirtingai nuo anų minėtų mokslininkių antologijose taikomo tikslaus garso aukščio perteikimo, žvelgiant į natas, nerodo A. Mažeivos padainuotų dainų skirtumų, o klausant įrašų ir kartu sekant gaidas, lygiai kaip ir nagrinėjant, būtina jas perkelti kitu aukščiu. Apibūdinant A. Mažeivos tarmę, pastebima, kad dainininkė visą laiką kalbėjo gryna vakarų žemaičių tarme (p. 10). Šios tarmės plotas šiaurėje ir rytuose sutampa su buvusia Klaipėdos krašto riba, o pačią tarmę sudarė keturios viena nuo kitos besiskiriančios patarmės (p. 11). Tačiau kokia patarme dainavo ir kalbėjo pateikėja, nenurodoma, tik pagal jos gimimo ir gyvenimo vietą Karklės kaime galima suvokti, kad ji buvo šiaurinės tarmės dalies atstovė. Aptariant šios dainininkės dainas, sakoma, kad jos, kaip ir visa lietuvininkų dainuojamoji tautosaka, yra vienbalsės faktūros (p. 15), tačiau pagal melodijų pobūdį yra dvejopos: vienbalsio ir daugiabalsio stiliaus. Klaipėdos krašte daugiabalsio homofoninio stiliaus dainos, nors joms nesunkiai būtų galima pritarti keliais balsais, dainuotos vienbalsiškai (p. 16). Šitokių dainų yra apstu (apie 63%), likusios monodinio stiliaus dainos. Pagal dermes vyrauja mažorinės (80%) melodijos, o minorinės sudaro atitinkamai tik 20% dainų. Ir minorinėms, ir mažorinėms melodijoms taip pat būdingos kintamosios, vadinamosios modalinės dermės, kurios laikomos itin senovinėmis. Būtent vyraujantis mažorinis A. Mažeivos įdainuotų dainų dermių pobūdis, kaip ir kiti platesnio pobūdžio vienos iš antologijos parengėjų L. Petrošienės tyrimai 7, neigia iki tol vyravusią nuomonę, jog lietuvininkų dainoms būdingiausios buvo tik minorinės dermės. Pažymima, kad šios pateikėjos padainuotoms, kaip ir, beje, visoms lietuvininkų dainoms, būdingos plačios apimties oktavos ir septimos me Petrošienė L. Klaipėdos krašto liaudies dainų ypatumai. Vakarų baltų kalbos ir kultūros reliktai III. Klaipėda, 2000, Petrošienė L. Klaipėdos krašto XX a. antrosios pusės liaudies dainų pateikėjai ir kai kurios jų dainų ypatybės. Vakarų Lietuvos muzika I. Tiltai, priedas nr. 7. Klaipėda, 2001, Petrošienė L. Lietuvininkų ir žemaičių dainų melodijų panašumai ir skirtumai. Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra IV. Tiltai, priedas nr. 24. Klaipėda, 2004, Petrošienė L. Lietuvininkų ir Lenkijos etninių grupių mozūrų, kašubų liaudies dainų melodijų paralelės. Baltai ir jų giminaičiai. Tiltai, priedas nr. 26. Klaipėda, 2005,

174 174 Recenzijos lodijos, o viena kita išsiplėtoja iki nonos ar decimos. Pagal tai lietuvininkų melodijos artimos Veliuonos krašto dainoms (p. 17). Pabrėžiama, jog vienbalsis atlikimas veikia ritmo laisvę, priklausančią nuo atlikėjo individualybės. A. Mažeivos emocionalumas, poetinio teksto vaizdai ir eilėdara lemia žeñklų kintamo metro dažnumą. Tačiau būdinga, kad jos padainuotose dainose savičiausias yra trijų dalių metras, besikeičiantis su kitų rūšių metru (p. 17). Dar griežtesnis svetimos kilmės arba vadinamųjų literatūrinių dainų ritmas. Kaip ir kitų lietuvininkų, taip ir A. Mažeivos įdainuotų dainų dalį sudaro vokiškosios kultūros paveiktos dainos, kurias, beje, šitokiomis laikė ir pati pateikėja. Vokiškoji įtaka labiausiai pastebima priedainiuose, nebūdinguose lietuvininkų tarmei garsažodžių junginiuose, taip pat vokiškų dainų intonacijose, baigiamosiose kadencijose, taškuotame, akcentuotame ritme (p. 18). Reikėtų sutikti su parengėjų nuomone, jog A. Mažeivos padainuotose dainose įvairiapusiškai atsiskleidžia lietuvininkų liaudies dainų melodikos stilistinės ypatybės, reprezentuojančios savitą lokalinę Klaipėdos krašto dainavimo tradiciją (p. 19), nes antologijoje pateikti šios dainininkės dainų įrašai, jų iššifruoti žodžiai bei parengėjų komentarai atskleidžia dar vieną jau užmarštin nuėjusį lietuvininkų etninės kultūros klodą, kurį geriau pažinti ir tyrinėti paskatins A. Mažeivos palikimas. Laikant rankose šį leidinį, akį džiugina labai gražus apipavidalinimas, patogus, su kompaktinės plokštelės dydžiu sutampantis formatas, aukšta poligrafinė kultūra. Įvadiniuose straipsniuose atsiskleidžia autorių kompetencija, Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto dainų, jų žodžių, savitos lietuvininkų etninės muzikos sandaros ir pačių lietuvininkų tarmės pažinimas. Maloniai nuteikia ir kokybiškai restauruoti archyviniai įrašai, kurių besiklausant patogu sekti skambesį, lyginant su kruopščiai iššifruotomis gaidomis. Stebina antologijos parengėjų siekis prikelti Klaipėdos krašto etninės muzikos paveldą, sakytum, nuvalyti nuo jo laiko dulkių ir kitokias apnašas, išpuoselėti ir pateikti visuomenei. A. Mažeivos padainuotų lietuvininkų dainų antologija, be jokios abejonės, taps parankine knyga ne tik specialistams, bet ir folklorinių ansamblių vadovams bei dalyviams, taip pat visiems Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto etninės muzikos mėgėjams. Prof. habil. dr. Romualdas Apanavičius

175 D a i v a K š a n i e n ė. A p i e m u z i k ą i r l a i k ą K l a i p ė d o s m u z i k i n i o g y v e n i m o f ra g m e n t a i. K l a i p ė d a : K l a i p ė d o s u n i v e r s i t e t o l e i d y k l a, p. Recenzijos 175 Pasirodė 657 puslapių prof. Daivos Kšanienės knyga Apie muziką ir laiką : Klaipėdos muzikinio gyvenimo fragmentai (Klaipėda: KU, 2007). Knyga sudaryta iš Klaipėdos dienraščiuose bei šalies meno ir literatūros spaudoje publikuotų autorės straipsnių. Jeigu mėgintume įvardinti knygos žanrą, tai jis būtų artimiausias muzikinei publicistikai. Tokie iš vieno autoriaus straipsnių sudaryti leidiniai dabar ne naujovė; juos leidžia muzikologai, literatūrologai, filosofai. D. Kšanienės knyga iš tokių leidinių išsiskiria vientisa tematika ir jos chronologišku pateikimu, t. y. taip, kaip padiktavo Klaipėdos muzikinio gyvenimo tėkmė per paskutiniuosius keturiasdešimt metų. Iš chronologiškai vienas paskui kitą einančių straipsnių virtinės atsiskleidžia muzikos artefaktai koncertai, muzikiniai renginiai, teatro spektakliai, o kartu su jais ir miesto kultūros plėtojimasis istoriškai tekančio laiko dimensijoje. Kaip kaleidoskope keičiasi ir tą tradiciją kūrusių žmonių bei kolektyvų portretai, iškyla žinomi dabartiniai to darbo tęsėjai muzikos kūrėjai ir atlikėjai. Visi šie artefaktai ir jų refleksija spaudoje nuosekliai formavo šiandieninės Klaipėdos muzikinę kultūrą, kurią galėtume įvardinti brandžia ir modernia. Aktualūs kultūros įvykiai ir jų atspindžių verdenė iš praėjusio laiko spaudos dabar čia, knygoje, susijungia į kelis temų kompleksus, o kompleksai į ištisinę miesto muzikinio gyvenimo kroniką. Matant išties didelį straipsnių straipsnelių kiekį vienoje knygoje, kyla mintis, jog jų autorė D. Kšanienė tuo darbu užsiima tiesiog iš pašaukimo ir kad ši veikla neatsiejama nuo individualaus jos gyvenimo būdo. Žinoma, yra ir profesinė muzikologų priedermė: artistai scenoje dainuoja, groja, jaudinasi, išgyvena, o muzikologai visą veiksmą ir prasmę aiškina žodžiu ir raštu. Be to, ryškesni mūsų muzikologai, taip pat D. Kšanienė, yra Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus nariai, o tai juos įpareigoja propaguoti tos pačios sąjungos narių, netgi toje pat Menų fakulteto katedroje dirbančių kompozitorių kūrybą. Vis dėlto tai tik priedermės, kurių ne visi laikosi; miesto muzikos įstaigose muzikologų daug, tik nedaug kas

176 176 Recenzijos iš jų aktyviai rašo ir kalba. Matyt, tokiai veiklai dar reikia ir individualių duomenų asmenybės ekstravertiškumo, profesinės erudicijos, intelektualumo, sklandaus rašymo stiliaus, noro dalyvauti kultūros įvykių verpetuose, atsakomybės už savo vertinimus. Būtent tokiomis savybėmis pasižymi leidinio autorė D. Kšanienė. Ilgų dešimtmečių tęstiniai muzikologės darbai netiesiogiai rašo ir pačios autorės kūrybinę biografiją. Kartais sakoma: ne dirigentas išaugino chorą ar orkestrą, bet choras ir orkestras dirigentą. Būna visaip, tačiau geriausias atvejis abiejų veiklos subjektų abipusė sąveika. Tai būdinga ir šiai situacijai: Klaipėdos dienraščiai, suvokdami kultūros reikšmę visuomenės gyvenime ir metai iš metų nuoširdžiai besirūpinantys visais jos aspektais, skyrė daug dėmesio meno kritikai, o tas dėmesys ir meno skiltys dienraščiuose tiesiogiai skatino ir ugdė miesto muzikinę kritiką. Žinoma, kartu ir jos autorius. O kita vertus, šis judėjimas nebūtų įmanomas be iniciatyvių, toli siekiančius užmojus turinčių autorių. Būtent tokia abipusė sąveika matyti ir iš D. Kšanienės knygos. Pirmieji puslapiai jos publicistinės veiklos pradžia, jaunystės bandymai, trumpos, kuklios recenzijos apie m. meno kolektyvų, daugiausia saviveiklinių, pasirodymus. Recenzijose ir vertinimai, ir patarimai, gal prasmingi, o gal ir beviltiški... Branda plačios menų meistrų koncertų analizės, kompozitorių kūrybos pristatymai, kūrybiški laisvesnės formos ir turinio rašiniai, santūriau vertinantys ir patariantys. Apžvelgus visus darbus, išryškėja, jog D. Kšanienės muzikinė publicistika yra tarsi dviejų lygmenų: vienas jų demokratinis (šio lygmens straipsniai publikuoti dienraščiuose Tarybinė Klaipėda, Klaipėda, Vakarų ekspresas, Lietuvos žvejys, Lietuvos jūreivis ir kt.), kitas aukštesnis, kurį galėtume įvardinti intelektualiuoju (publikacijos respublikiniuose žurnaluose Muzikos barai, Kultūros barai, savaitraštyje Literatūra ir menas ir kt.). Rašinių formą ir stilių lėmė dienraščių funkcijos: operatyviai, patraukliai, visiems suprantama kalba informuoti miesto visuomenę apie būsimus ar jau praėjusius muzikinius įvykius, pateikti aiškius vertinimus, išreiškiančius miesto ir jo muzikų reakciją. Savo ruožtu ši reakcija yra prigimtinė meno palydovė, nes būtent ji formuoja miestiečių muzikinę sąmonę, kuri tampa ypatingu, savaime vertingu dvasiniu visuomeniniu turtu. Respublikinėje spaudoje pateikiama išsamesnė analizė ir platesnės įžvalgos, o jų autorius turi daugiau laisvės atsiskleisti. Individualų muzikologo įdirbį galima aiš-

177 Recenzijos kiau suvokti tik apžvelgus, patyrinėjus ir įvertinus visų lygmenų darbus. Tačiau tai įmanoma tik tuomet, kai visa vieno autoriaus publicistika yra vienoje vietoje, kaip šiuo atveju surinkta į vieną knygą. Knygos anotacijoje nurodyta: Klaipėdos muzikinio gyvenimo panoramoje išryškėja svarbios skirtingų metų muzikinio gyvenimo problemos, profesionaliosios ir mėgėjų muzikos situacija. Straipsniai yra įvairių žanrų: koncertų, šiuolaikinių kompozitorių kūrinių recenzijos, anotacijos, probleminiai rašiniai, interviu, kūrybiniai portretai ir kt. (žr. viršelyje). Suprantama, tai orientacinė nuoroda, nes minėtos žanrinės temos knygoje pateikiamos įvairiai: atskirai, viena su kita susipynusios, tęstinės etc. Istorinės temos aiškiai koncentruotos laiko ir vietos atžvilgiu, koncerto recenzijos siejasi su ekskursais į kontekstą, naujų kūrinių anotacija su kompozitoriaus portretu ir pan. Apytikriai apskaičiavus knygoje sudėtus straipsnius pagal tematiką, gauname maždaug tokią struktūrą: koncertų anotacijos 81 rašinys, kompozitorių portretai ir jų kūryba per 50, muzikos istorija 34, koncertinio gyvenimo tradicijos 26, muzikinis teatras 12, miesto muzikinio gyvenimo organizavimo problemos 12. Taigi D. Kšanienės publicistikos rinkinyje vyrauja koncertų recenzijos ir kompozitorių portretai bei jų kūrybos pristatymas. Knygoje nerasime straipsnių apie dainų šventes, tarptautinius S. Šimkaus chorų konkursus, masinius koncertus ar džiazą tos sritys muzikologę, matyt, mažiau domina. Nedaug publikacijų apie chorus. Tiesa, apie keletą chorų rašyta, bet ne taip raiškiai kaip kitomis jau minėtomis temomis. Knygoje tekstus papildo fotoiliustracijos vienos paprastos reportažinės, kitos gana meniškos. Jos, atrodo, parinktos knygai, nes laikraščiuose tokių nuotraukų nebuvo (kas jų autoriai nenurodyta). Nuotraukose atlikėjų kolektyvai, muzikos veikėjai, visi jau iš praėjusio istorinio laiko. Iliustracijos, be kita ko, sudėlioja esminius akcentus. Per daugelį metų skelbta muzikinė publicistinė medžiaga, suprantama, nėra lygiavertė, jau vien dėl žanrų ir formų įvairovės. Čia glaustos ir plačios koncertų recenzijos, švietėjiški rašiniai iš muzikos istorijos, nespausdinti pranešimai-referatai miesto muzikinio gyvenimo temomis etc. Ir turinio požiūriu vieni straipsniai originalesni, išsamesni, kiti tradiciniai, dar kiti rašyti tarsi užsiprašius pagarsinti... Ne paslaptis, taip publicistikoje buvo, yra ir bus ateityje. 177

178 178 Recenzijos Kaip minėta, pagrindinis D. Kšanienės publicistikos žanras, bent pagal publikacijų skaičių, yra koncertų recenzijos. Lygindami pirmuosius ir paskutiniuosius knygos puslapius, galime pastebėti recenzijų kokybės tobulėjimą. Pirmosios recenzijos, datuotos m., dar lyg jaunystės metų bandymai, paskutiniosios jau rimti analitiniai darbai. Iš vėlyvųjų kaip pavyzdį paminėčiau dienraščio Klaipėda priede Durys išspausdintus tokius straipsnius kaip Reto meniškumo koncertas įkvėpė publiką (nuorodos pagal knygą: p ), du tęstinius straipsnius Koncertų salė festivaliu pakilo naujam skrydžiui ( ir ); dar 2001-ųjų Muzikinis rugpjūtis pajūryje ( ) etc. Knygoje daug straipsnių, skirtų Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto, taip pat Vakarų ir Rytų Europos muzikos istorijai. Originalesni apie Mažąją Lietuvą (pvz., tęstinis straipsnis Muzikinė kultūra Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte ( ), ( ), ( ), ( ). Priminsiu, tai autorės daug metų tyrinėta tema, išdėstyta jos monografijose. Svarbiausių žinių iš monografijų perkėlimas į dienraštį yra racionalus, kadangi miestas privalo pažinti savo praeitį, o jeigu ir ne pasimokyti iš jos, taip bent suvokti ir branginti tai, ką sukūrė pirmtakai. Originali tema Iš varpų istorijos ( ), Varpai Lietuvoje ( ), Varpai ir muzika ( ), skirta Klaipėdos kariliono atidarymui 1987 m. rudenį. Kompozitorių personalijų išties daug lietuvių klasikai M. K. Čiurlionis, S. Šimkus, J. Pakalnis, B. Dvarionas, J. Kačinskas, J.Gruodis, E. Balsys, šiuolaikiniai mūsų miesto kompozitoriai Z. Virkšas, R. Šileika, A. Remesa, J. Paulikas ir kt. Nemažai rašyta ir apie iškiliuosius Lietuvos ir Klaipėdos muzikos atlikėjus: orkestrus, ansamblius, solistus V. Vadoklienę, V. Tetenską, M. Gylį, V. Tarasovą, F. Sereiką ir kt. Probleminiai straipsniai-referatai apie miesto muzikinio gyvenimo organizavimą spaudoje nebuvo skelbti, nes autorė juos skaitė miesto Savivaldybėje ir dar kitur. Svarbesni iš jų:. Muzikos kritikos ir publicistikos padėtis Klaipėdoje ( ); Klaipėdos muzikinio gyvenimo paradoksai ir problemos ( ). Apie Klaipėdos muzikinį teatrą publikacijų nėra daug, bet tai, atrodo, viena iš autorės mėgstamų ir jai artimų temų. Publicistinių darbų leidinys leidžia spręsti ir apie individualų D. Kšanienės rašymo stilių. Jo gerosios savybės: aiški mintis, sklandi kalba, atvi-

179 Recenzijos ras komunikatyvumas. Mėgstama patraukti skaitytojo dėmesį citatomis iš žymiųjų žmonių literatūrinių darbų, poezijos, nesivaržoma tiesiai veikti emocijas parenkant atitinkamas antraštes: Užbūrė orkestras, Bravo ansambliui!, Bravo Cameratai!, Idealiai jaučia stilių etc. Silpnesnis, atrodo, yra interviu žanras, kuriam atstovauja autorės atsakymai į dienraščio korespondentų klausimus, beje, šiek tiek buitiškus, lyg iškrentančius iš bendro knygos tono. Pasitaiko ir neaiškumų. Pavyzdžiui, rašinys Didžiausias festivalio laimėjimas opera parašytas įprasta recenzijos forma ir gana turiningas... tik po juo netikėtas įrašas: Kalbino Rita Bočiulytė. Kas ką ir kaip kalbino, jeigu rašinyje nė vieno R. Bočiulytės klausimo? Apibendrinant galima tvirtinti, jog D. Kšanienės straipsnių rinkinys Apie muziką ir laiką : Klaipėdos muzikinio gyvenimo fragmentai, be jokių abejonių, yra unikali miesto muzikinės kultūros pažinimo knyga. Vertingas yra ir šioje knygoje atsiskleidžiantis individualus publicistinis autorės patyrimas, kuris galėtų praversti būsimiems muzikologams. Jie čia ras gerų pavyzdžių, kaip pradėti rašyti recenziją, istorinę apžvalgą, anotaciją ar piešti kurio nors muziko meninį portretą etc. 179 Doc. dr. Regimantas Gudelis

180 180 RES HUMANITARIAE II ISSN k ro n i k a J u r g i o M a l i š a u s k o 8 0 m e t ų j u b i l i e j a u s p r o g a I n t e r v i u s u d o c. d r. Ju r g i u M a l i š a u s k u Š v i e s i a u s i a s d o c e n t o d a k t a r o Ju r g i o M a l i š a u s ko p r i s i m i n i m a s k e l i o n ė s į P r ū s i j ą Žavinta Sidabraitė. Papasakokite, kur gimėte, kokioje mokykloje mokėtės. Jurgis Mališauskas. Gimiau 1928 metais sausio 19 dieną Telšių mieste. Tačiau, galima sakyti, beveik jame ir nepagyvenau. Nes man sulaukus vos metukų tėvai išsikėlė į Džiuginėnus, kur tėvelis kaip savanoris gavo 10 ha dvaro žemės. Tiesa, mūsų valdos greitai sumažėjo, mat trečdalį sklypo išpirko geležinkelininkai. Jie gerai sumokėjo, tad tėvai nejuto jokios nuoskaudos. Tėvelis dirbo žemės tvarkytojo sekretoriumi Telšiuose. Buvo baigęs penkias gimnazijos klases Rygoje rusų kalba. O aš 1933 metais pradėjau Telšiuose lankyti Seserų kazimieriečių darželį. Čia baigiau ir pirmąsias dvi klases. Vėliau perėjau į Seserų vargdienių vadovaujamą pradinę mokyklėlę, kur lankiau 3 ir 4 skyrius. 5 6 skyrius baigiau Simono Daukanto mokykloje Telšiuose. Karui prasidėjus pradėjau lankyti Telšių gimnaziją metais baigiau 5 gimnazijos klases. (Antrus metus nė vienoje klasėje neteko sėdėti, nes karo metu buvo įvykdyta mokyklos reforma.) Ž. S. Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas pokariu? J. M metais šeima traukėsi į Vokietiją. Mat atėjus sovietų valdžiai 1941 metais buvo ištremta mamos brolio šeima, ir mes baiminomės, kad ir kitų laukia toks pat likimas bijojome trėmimų. Dar mums važiuojant per Lietuvą, vokiečiai pradėjo rinkti jaunus vyrus apkasams kasti. Nors ir

181 Kronika buvau surinktas, nuo tėvų vokiečiai atskyrė tiktai Rytų Prūsijoje, mat vokiečių kariuomenė traukėsi taip sparčiai, kad nė apkasų kasti nespėta. Tiktai Rytų Prūsijoje buvau pristatytas kasti prieštankinių apkasų. Kasiau nuo 1944 metų spalio mėnesio iki 1945 metų sausio vidurio. Tuomet persišaldžiau ir susirgau. Buvau pasiųstas į sergančiųjų lagerį. Iš ten bandžiau bėgti pas tėvus, pasitraukusius toliau į Vakarus. Įšokau į traukinį ir per Pomeraniją važiavau pas juos. Kol galų gale mane sulaikė esesininkai. Nuo griežtesnės bausmės išgelbėjo lietuviški dokumentai. Buvau paliktas Kioslino mieste, kur mano amžiaus sargybinis nuvedė mane į daboklę. Ten jaučiausi visai neblogai, nes, svarbiausia, buvo šilta. Sausio pabaigoje ar vasario pradžioje mane paskyrė dirbti pas ūkininką, labai gerą žmogų. Dirbti sunku nebuvo, maistas geras. Šis laikotarpis vienas šviesiausių to metų prisiminimų. Deja, šeimininkai nemokėjo vokiškai, kalbėjo tarpusavyje tik pomeranijos tarme, kurios aš nesupratau. Per tą laiką Raudonoji armija atkirto Pomeraniją, ir aš nebegalėjau trauktis į Vakarus. Rusai manęs nepaėmė į kariuomenę, nes buvau nepilnametis, bet davė šautuvą ir du šovinius. Pasiuntė patruliuoti kaip pagalbininką. Uniformos negavau, nes rusų kariuomenė pati rengėsi tuo, ko prisiplėšdavo užimtose teritorijose. Taip apie pusantrų metų aš tą Raudonosios armijos šautuvą ir nešiojau. Paskui Pomeranija atiteko Lenkijai. Mes su draugu nusprendėme bėgti per sieną į Vakarus, bet buvome sugauti. Tad grįžome tarnauti Raudonajai armijai į tą pačią vietą. Niekas mūsų nesusekė. Paskui atėjo raštas iš Maskvos, kad pabaltijiečiams reikia leisti grįžti namo. Grįžau į Lietuvą pas savo seserį Rūtą, kuri buvo ištekėjusi už Jurgio Tornau ir gyveno Vilniuje. J. Tornau buvęs Šešioliktosios divizijos karininkas, tarnavo Raudonojoje armijoje, o grįžęs iš fronto buvo paskirtas Justo Paleckio padėjėju. Pas seserį Vilniuje ir apsigyvenau. Tėvai ir dar dvi seserys pasitraukė į Ameriką, į Bostoną. Aš Vilniuje baigiau vidurinę mokyklą. Sesuo patarė stoti į komjaunimą, nes norėjau siekti aukštojo mokslo. Įstojau ir mane priėmė į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros metais universitetą baigiau. 181 Ž. S. Kas įsiminė iš studijų metų? J. M. Jurgis Lebedys buvo mano pirmojo kursinio darbo apie Danieliaus Kleino giesmyno eilėdarą vadovas. Vėliau rašiau darbą pas Vincą

182 182 Kronika Mykolaitį-Putiną. Meilė Lukšienė vadovavo diplominiam darbui A. Vienuolio Puodžiūnkiemio kompozicija. (Dabar jau nėra labai kuo girtis tokiu darbu, nors žinau, kad A. Vienuolis rašė romaną norėdamas iš Sibiro tremties išgelbėti sūnų.) Ir kandidato disertacijos tema buvo iš A. Vienuolio A. Vienuolio tarybinio laikotarpio kūryba. Disertacijai vadovavo Bronius Pranskus-Žalionis. Jis siūlė tarybinę temą, nes ir pats jautėsi netvirtai, mat, nors ir komunistas, dešimt metų buvo sėdėjęs kalėjime. Į rašymą nesikišo, padėjo tik sutvarkyti darbo struktūrą. Ž. S. Ar iš karto baigęs universitetą ir įstojote į tuometinę aspirantūrą? J. M. Ne. Baigęs universitetą trejus metus dirbau Pabaisko vidurinėje mokykloje (Ukmergės rajone). Ši vieta netoli Vilniaus, šalia geras plentas (įsikūriau netoli sostinės, kad bibliotekos netoli būtų). Iš ten ir stojau į aspirantūrą. Norėjau dirbti mokslinį darbą. B. Pranskus pats pasiūlė, kad rašyčiau iš tarybinės literatūros. Ž. S. Kur dirbote apgynęs disertaciją? J. M. Baigęs aspirantūrą norėjau grįžti į Pabaiską, nes ten palikau jauną žmoną. Tačiau iš Švietimo skyriaus atėjo raštas, kad J. Mališausko priimti negalima. Nuėjau į Švietimo skyrių, sako: Neleido rajono partijos komitetas, nuėjau į partijos komitetą, aiškina: Neleido Švietimo skyrius. Taip ir vaikščiojau, kol žmonai viena kolegė prasitarė: Ko tas Mališauskas kaip kvailelis vaikšto iš partijos komiteto į Švietimo skyrių, ar jis nežino, kad čia netoli įrengtos raketų aikštelės? Dėl tų raketų aš turįs kuo greičiau nešdintis iš Ukmergės rajono. Mat jau keleri metai prieš tai tėvai iš Amerikos pradėjo Kalėdoms siųsti siuntinių, ir Pabaisko miestelyje pradėta kalbėti apie J. Mališausko ryšius su Vakarais. Nors Chruščiovo laikais jau buvo galima susirašinėti su kapitalistinėse šalyse likusiais giminaičiais, tačiau iš inercijos į tokį susirašinėjimą dar buvo žiūrima labai įtartinai. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Su žmona abu gavome darbą Utenos rajone Tauragnų vidurinėje mokykloje. Gražesnėje vietoje jau niekada nebegyvensime: pro vieną langą Tauragnas, pro kitą Labė buvo

183 Kronika matyti. Ten prabėgo linksmiausi mano ir žmonos gyvenimo metai. Viena dukra gimė gyvenant Pabaiske, o jaunesnioji gyvenant Tauragnuose. 183 Ž. S. Tai kodėl išvykote iš Tauragnų? J. M. Šiaulių institutas pradėjo ieškoti dėstytojo. O J. Lebedys pasiūlė kreiptis į Tauragnuose gyvenantį J. Mališauską metais atsidūriau Šiauliuose, o 1971 metais Klaipėdoje. Ž. S. Kodėl taip greitai išvažiavote iš Šiaulių? J. M. Šiauliuose tiesiog paklausė, kas nori važiuoti į Klaipėdą. Ten gyvenome bendrabutyje, o Klaipėdoje pasiūlė butą. Atvažiavome mes ir Jakuliai. Klaipėda vis tiek malonesnis miestas už Šiaulius. Buvome pripratę prie ežerų Tauragnuose, tad Šiauliuose trūko vandens. Iš pradžių Klaipėdoje apsigyvenome studentų bendrabutyje, vėliau gavome butą. Visas pirmas bendrabučio aukštas tada buvo gyvenamas dėstytojų. Ž. S. Dabar Jūs jau visuotinai pripažintas Mažosios Lietuvos riteris. O iš kur toks susidomėjimas Mažąja Lietuva (juo labiau kad disertacija buvo ne iš tos temos )? J. M. Atvykęs į Klaipėdą turėjau dėstyti senosios lietuvių literatūros kursą. Ir užsienio literatūros. Teko važiuoti į Tolminkiemį, supažindinti studentus su tuo kraštu. O norint daugiau paaiškinti, reikėjo pačiam skaityti, studijuoti. Taip ir susidomėjau. Ž. S. Kiek kartų Jūs buvote išvažiavęs į Karaliaučiaus kraštą? J. M. Labai daug. Kokį gerą dešimtmetį važiuodavau kiekvienais metais po keletą kartų. Ir iš Vilniaus, ir iš Kauno ekskursijas vedžiau, tada ir nebuvo daugiau kam vesti. Kaip tik 1986 metais buvau Tilžėje su Kauno veterinarijos akademijos dėstytojais. Tuomet minėjome keturių šimtų metų Tilžės gimnazijos jubiliejų. Net ir nusifotografavome toje vietoje prie tilto, kur turėjo būti gimnazijos pastatas. Tąsyk bendrą straipsnį kartu su Domu Kaunu paskelbėme.

184 184 Kronika Ž. S. Žinau, kad aktyviai dirbate ir dabar. J. M. Vilniaus universiteto bibliotekos paprašytas dirbau prie sesers Rūtos vyro archyvo. Rašiau atsiminimus. Sesers vyras buvo vokietis baronas Georgas Ernstas von Tornau. (Jo mama dar Telšiuose mokė mane vokiečių kalbos. Ji su vyru pasitraukė į Vakarus.) Su tokia pavarde sesers vyras negalėjo ilgai išsilaikyti J. Paleckio padėjėju. Kažkas patarė keisti pavardę į Tornas. Atsisakė. Pakeitęs kelias darbovietes, jis įsidarbino Vilniaus universiteto bibliotekoje, buvo ilgametis jos direktorius. Tornau rankraščius, dokumentus po sesers mirties priglaudė universitetas. Ten saugomi jo parašytų romanų rankraščiai. Universitetas rengėsi paimti ir visą didelę biblioteką, daug knygų, bet pritrūko vietos. Tai paims, rodos, Telšių Alkos muziejus. Ž. S. O ar palaikote ryšius su giminėmis užsieniuose? J. M. Tornau dukra Rasa gyvena Maskvoje. Dažnai paskambina, atvažiuoja kartais į Vilnių. Su seserimis Amerikoje ryšių nėra. Tiesa, mirusios jaunėlės sesers Vidos vyras Juozas kiekvienais metais atvažiuoja. Jis gimė Vokietijoje, bet lietuviškai kalba gerai. Ir šiais metais, sakė, atvažiuos. Ž. S. O kokie dėstytojo darbo momentai dabar atrodo patys gražiausi? J. M. Kelionės po Prūsiją, Kaliningrado kraštą. Ten studentai laikydavo įskaitas. Reikėdavo papasakoti apie kokios pilies ar bažnyčios istoriją. Būdavo, ir už gražų dainavimą įskaitą pasirašydavau... Jubiliatą kalbino doc. dr. Žavinta Sidabraitė

185 J U RG I O M A L I Š AU S KO M O K S L I N Ė S P U B L I K AC I J O S Kronika A. Vienuolio memuarinių apsakymų bruožai. LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra, t. 3, 1963, ap A. Vienuolio Astronomo Šmukštaro pasakotojo paveikslas. LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra. 1976, t. XVIII (1), ap Ką Verneris ir Hofmanas rašė apie baltus? Kultūros barai, nr. 6, 1982, ap Kai kurių Antano Vienuolio dramų rankraščiai. Antanas Vienuolis šiandien. Vilnius: Vaga, 1984, ap. 5. Šondocho Lietuvio literatūrinio fono ir genezės klausimai. LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra, t. XXVIII (3), 1986, ap Čia mokyta lietuvių kalbos prieš 400 metų (iš Tilžės gimnazijos istorijos). Kultūros barai, nr. l, 1988, ap Tilžės gimnazija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 4. Vilnius, 1988, ap. 1,5 (bendraautoris D. Kaunas). 8. Didysis kunigaikštis Vytautas L. Bačkos romane. Vakarų baltų istorija ir kultūra, t. 2. Klaipėda: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 1992, ap Kas problemiška V. Kuzmicko biografinėje apybraižoje Kristijonas Donelaitis. Darbai apie Kristijoną Donelaitį. Vilnius: Vaga. 1993, ap Lietuvininkų žemė. Mokomoji knyga. Kaunas: Šviesa, 1994, 176 p. (bendraautoriai: A. Juška, V. Pupšys). 11. Das Bild Litauens in der Deutschen Literatur von 14. bis zum 18. Jahrhundert. Die baltischen Sprachen und Literaturen und ihre Rolle bei der deutsch-litauischen Begegnung. Essen: Die blaue Eule, 1994, Lietuvininkų kovos Donelaičio laikais ir jų ištakos. Mažosios Lietuvos istorija ir etnografija. Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, ap Lietuviškų įrašų Mažosios Lietuvos paminkluose beieškant. Vakarų baltų istorija ir kultūra, t. 2. Klaipėda: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 1995, Švietimo amžiaus idėjos L. Bačkos autobiografinėse knygose. Klaipėdos universiteto mokslo darbai. Literatūrologija. Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1995, serija A, l, ap. 8.

186 186 Kronika 15. Lietuviški tituliniai įrašai Šilutės rajono antkapiniuose paminkluose. Lietuvininkų žodis. Kaunas: Literae universitatis, 1995, ap Kulvietis ir Rapolionis Didžiosios bei Mažosios Lietuvos kultūrinių ryšių kelyje (XVI XVIII a.). Senieji Didžiosios ir Mažosios Lietuvos ryšiai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, Kur galėjo būti prūsų ir lietuvininkų religiniai centrai? Vakarų baltų kalbos ir kultūros reliktai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1996, ap Pirmųjų prūsų ir lietuvių katekizmų pratarmės. M. Mažvydas. Pirmoji lietuviškoji knyga. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1997, ap Baltai ir jūra vokiečių XIII XVII a. raštijoje (laivyba). Jūrės marės lietuvininkų gyvenime. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998, ap Kryžiuočių ir nacių idėjos memelenderio knygoje. Tiltai. Humanitariniai ir socialiniai mokslai, nr. 2 3 (4 5), 1998, ap Die Vorworte der ersten prussischen und litauischen Katechismen. Jahrestagung, 1997: Litauen, Preussen und das erste Buch Lempertheim, Antikinės ir Renesanso literatūros realizmas. Tarybinė mokykla, nr. 7, 1975, ap. l XVI XVIII a. literatūrinių srovių nagrinėjimas. Tarybinė mokykla, nr. 10, 1976, ap Vytinė vokiečių poeto kūryboje. Mūsų kalba, nr. 5, 1979, ap. 1, Baltų tautos ir gentys Simono Dacho poezijoje. Mūsų kalba, nr. 4, 1981, ap Senųjų Klaipėdos krašto gyventojų epitafijos čia ir Vakaruose. Gerhardo Bangemanno darbo protokolas ir komentarai. Tiltai, nr. 2. Klaipėda, 2002, ap. 9 (bendraautoris G. Bangemann). 27. Herkus Mantas kronikose ir dabar (vokiečių raštijoje). Lietuvininkai ir lietuviai. Etninė kultūra. Tiltai, priedas nr. 2. Klaipėda, 2001, ap Zum Beitrag von Aglaya. Deutsch-litauischen Beziehungen. Annaberger Annalen IX, ap. 6.

187 Kronika M O K S L O P O P U L I A R I N I M O I R P U B L I C I S T I KO S S T R A I P S N I A I Amerikiečių romanai apie pedagogus. Tarybinis mokytojas, (bendraautoris A. Razma). 2. Ką parodė stojamieji egzaminai. Tarybinė Klaipėda, (bendraautoriai: A. Jakulis, L. Ruseckienė). 3. Apie Šekspyro Koriolaną. Tarybinė Klaipėda, Tomo Mano novelistikos viršūnė. Tarybinė Klaipėda, Lituanistų-režisierių šventė. Tarybinė Klaipėda, Kur važiuoja tašyti akmenys. Tarybinė Klaipėda, Jono Bretkūno keliais. Tarybinė Klaipėda, ; Jeigu tikslią kopiją...[toravos Anikė]. Tarybinė Klaipėda, Apmąstymai dėl vieno pasiūlymo. Tarybinė Klaipėda, Mažvydo alėjai vis dėlto kažko trūksta. Tarybinė Klaipėda, Informacija-mįslė. Mažoji Lietuva, Dėl Mažosios Lietuvos vietovardžių už Nemuno. Mažoji Lietuva, Kaliningradas Kionigsbergas Tvanksta. Tarybinė Klaipėda, Simonas Dachas ir Klaipėdos krašto upės. Tarybinė Klaipėda, Ar taip reikia vertinti. Mažoji Lietuva, Dėl straipsnio Prūsų laivynas. Tarybinė Klaipėda, Kaip vadinsime Aną Neander? (rugsėjo 29 d. 300-osios mirties metinės). Tarybinė Klaipėda, Zum 300. Todestag des Anchen fon Tharau. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1989 XI. 19. Johannes Sembritzki. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1990 I. 20. Bedievių (?) yra ne tik Kaliningrado srityje. Mažoji Lietuva, Pirmasis romanas apie Vytautą. Klaipėda, Liudviko Rėzos keliais. Klaipėda, Su latviais į Prūsiją. Klaipėda, Kaliningrado lietuviai šoka valsą, arba Ruduo Karaliaučiuje. Klaipėda, Žvilgsnis į praeitį. Klaipėda,

188 188 Kronika 26. Būdviečių kunigas Teodoras Lepneris. Klaipėda, Gumbinės kunigas Mykolas Merlinas. Klaipėda, Kai keliausi į Prūsiją. Klaipėda, Kur plauksime sieliais ir vytinėmis? Klaipėda, Kristijonas Donelaitis (rusų kalba). Замечательные люди Малой Литвы. Vilnius, J. Herderis ir Pabaltijo tautos (keletas žodžių jubiliejui). Klaipėda, Paminėkim Karaliaučiaus universiteto jubiliejų. Klaipėda, Klaipėda Karaliaučius. Mokslas ir gyvenimas, nr. 9, Mažosios Lietuvos knygnešių draugijos steigiamoji konferencija. Klaipėda, (bendraautoris R. Kėrikas). 35. Prieš 350 metų gimė istorikas Kristupas Hartknochas. Klaipėda, Pakalbėkim ir apie Agnesę Mygel (30 metų po mirties). Klaipėda, Du Pilypo Ruigio jubiliejai. Klaipėda, Ar sužinosime ko nors daugiau apie Mortą Zauniūtę (jos mirties penkiasdešimtmetis). Klaipėda, Stanislovas Rapolionis pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius (450 m. nuo Stanislovo Rapolionio mirties). Klaipėda, Abraomas Kulvietis įžymiausias Renesanso lietuvių eruditas (mirties 450-osios metinės). Klaipėda, Į Jonines prie Auksinės krantų. Klaipėda, Jurgis Lebedys ir Mažoji Lietuva (mirties 25-osios metinės). Klaipėda, Ką simbolizuotų bažnyčia ant Urbo kalno? Klaipėda, Kuo lietuvininkams artimas Johanas Bobrovskis. Klaipėda, Sembos sukilėlių žygis. Klaipėda, Baltijos akademijos seminaras Juknaičiuose. Klaipėdos universitetas, 1995 XI. 47. Juknaičiai Tilžė Lazdynėliai Tolminkiemis ir kt. Klaipėda, Dar apie gatvių ir aikščių vardus. Klaipėda,

189 Kronika 49. Ką ženklina Viliaus Gaigalaičio gyvenimo datos (50-osioms mirties metinėms). Klaipėda, Pirmajam Prūsų katekizmui 450 metų. Klaipėda, Lietuviškų įrašų Mažosios Lietuvos paminkluose beieškant (santrauka vokiečių kalba). Vakarų baltų istorija ir kultūra, Klaipėda, Kaip ėjo kontrabandininkai XIX a. (Johaneso Zembrickio 140-osioms metinėms). Klaipėda, Liudviko Rėzos apmąstyti Balgos griuvėsiai. Klaipėda, Marija Gimbutienė pas Klaipėdos lituanistus. Klaipėda, Rasytės pilies vaiduoklis (E. T. A. Hofmano gimimo 220-osioms metinėms). Klaipėda, Kaip lietuvininkas bandė sudoroti Augustą Šleicherį (gimimo 175 metų sukaktį minint). Klaipėda, Knygos apie lietuvininkus pasvertos Vilniuje. Klaipėda, metai. Reportažai iš potvynio vietų. Klaipėda, Kunigas Ostermejeris ir Trempai (gimimo 280-osioms metinėms). Klaipėda, Kokios buvo Nadruvos pilys XIII a. Klaipėda, M. Jankus ir Rambynas (50-osioms mirties metinėms). Klaipėda, Mūsų knygos jubiliejus eina per Liubeką ir Vitenbergą. Klaipėda, Was schlagen die Deutschen vor, von den Litauern zu lernen. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1996 VI. 64. Klaipėdos krašto antkapinių paminklų išsaugojimo problemos. Baltija. Almanachas. Klaipėda, Das Jubiläum litauisches Buches marschiert durch Lübeck und Wittenberg. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1996 VIII. 66. Užmiršti Jono Vanagaičio idėjas dar anksti (mirties 50-osios metinės). Klaipėda, Ką vokietis rašė vokiečiams? (Zygfrido Ostermejerio 175-osios metinės). Klaipėda, Ne architekto žvilgsniu. Klaipėda, Tilžės gimnazijai būtų 410 metų. Klaipėda, Was ein Deutscher den anderen Deutschen geschrieben hat. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1996 XI. 189

190 190 Kronika 71. Donelaičio Metai į vokiečių kalbą versti keturis kartus (Budenzygo 20-osioms mirties metinėms). Klaipėda, Švėkšna pasienio miestelis. Aitvarai. Klaipėda, Troją atrado prekybininkas (H. Šlymano 175-osioms gimimo metinėms). Klaipėda, Mažvydas žymus ne tik lietuvių kultūros fone. Klaipėda, Ką veikė vikingai prie Nemuno? (Karlo Engelio mirties 50-osioms metinėms). Klaipėda, Das Gymnasium in Tilsit wäre 410 Jahre alt geworden. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1997 I. 77. Melanchtonas ir lietuvių raštija (500-osios gimimo metinės). Klaipėda, metų nuo šv. Adalberto mirties. Klaipėda, Nuo Jūros iki Dreventies (J. Bobrovskio gimimo 80-osioms metinėms). Klaipėda, Rinkime senųjų antkapinių paminklų įrašus. Klaipėda, E. T. A. Hofmanas ir prūsai. Klaipėda, Tarp kryžių ir Ramovių. Klaipėda, Zwischen Truso und Romove. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1997 X. 84. Šernų grožybių atradėjas (Becenbergerio 75-osios mirties metinės). Klaipėda, Die Wege des Meeresgottes Bangputtis in die deutsche Literatur (Zum 175. Todestag von Zacharias Werner). Deutsche Nachrichten für Litauen, 1998 I. 86. Auf den Wegen von Alexander Horn. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1997 XII. 87. Jo gyvenimas komplikacijų grandinė (Liudviko Bačkos 175 mirties metinės). Klaipėda, Baltų žygiai laivais. Voruta, Auf Donalitius nicht böse. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1998 III. 90. Frau Hägi über die Kolonisten in Ostpreussen. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1998 IV. 91. Poetas Kristijonas Donelaitis. Nuo Mažvydo iki Vydūno. Vilnius, 1998.

191 Kronika 92. Ostpreussisches Echo in Hildesheim. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1998 X. 93. Mokytojas Gizevijus (200-osios gimimo metinės). Klaipėda, Ostpreussisches Echo in Hildesheim (tęsinys). Deutsche Nachrichten für Litauen, 1998 XI. 95. Paminėjimas Tilžėje. Klaipėda, Liko 10 metų. Klaipėda, Sammeln von Grabinschriften auf memelländischen Friedhöfen. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1999 VI. 98. Wenn ich nicht bei einem deutschen Bauer gearheitet hätte. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1999 VII. 99. Pirmasis lietuvininkų satyrikas (Šimelpenigis). Klaipėda, Istoriko kūrinys apie Herkų Mantą (D. V. Pyrsonui atminti). Klaipėda, Prūsija yra gražus ir taurus kraštas (Henenbergeris). Klaipėda, Liko 9 metai. Klaipėda, Apie knygos Prūsija literatūros veidrodyje viršelį ir pratarmes. Klaipėda, Čia prasidėjo Sembos sukilimas. Klaipėda, Auf dem Wege zu EXPO Deutsche Nachrichten für Litauen VIII Apie Mantą. Klaipėda, Nuo Klaipėdos iki Taravos. Klaipėda, Liko 8 metai. Klaipėda, Audronė Kaukienė kaip ne kalbininkė. Klaipėdos universitetas, 2001 VI Der Nachkomme des ostpreussischen Oberpräsidenten in Klaipėda. Deutsche Nachrichten für Litauen, 2001 XI Kaip prasidėjo Klaipėda. Klaipėda, Liko 7 metai. Klaipėda, Pirties uždarymas ir higienos, ir etnografijos nelaimė. Vakarų ekspresas, Mokytoją išlydėjus (apie St. Skeivį). Vakarų ekspresas, Liko 6 metai. Klaipėda,

192 192 Kronika 116. Mindaugas priešų akimis. Vakarų ekspresas, Latviai mums būdavo ne tik broliai. Vakarų ekspresas, Schondocho kelias į Lietuvą (Aglaya Strauss darbui pasirodžius). Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra II. Tiltai, priedas nr. 16, Klaipėda, Knygnešių pirmtakai kontrabandininkai. Krantai. Vilnius, Teodoras Schönas ir Mažoji Lietuva. Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra III. Tiltai, priedas nr. 24, Klaipėda, Vėjas iš Aistmarių. Straipsnių rinkinys. Vilnius, Teodor Schön und sein geliebtes Litthauen. Annaberger Annalen über Litauen und deutsch-litauischen Beziehungen, 2004 XII Kaip sumenkinamas baltų etnosas Mažosios Lietuvos enciklopedijoje. Kultūros barai nr. 11, Atsakymas dėl priekaištų straipsnyje Apie mitus, paskalas ir Mažosios Lietuvos tikrovę. Kultūros barai nr. 2, 2006.

193 S t r a i p s n i ų r e n g i m o r e i k a l av i m a i Į žurnalą priimami tokios struktūros moksliniai straipsniai: įvadas, tyrimų tikslas ir uždaviniai, objektas, naujumas ir aktualumas, metodas ir metodikos, analitinė dalis, išvados arba apibendrinimas, literatūros sąrašas, santrauka. Straipsniai turi būti pateikiami su 1 recenzija. Dar du recenzentus skiria redakcijos kolegija. Mokslo žurnalo moksliniam sekretoriui pateikiamas 1 straipsnio egzempliorius (tekstas su formulėmis, brėžiniais, lentelėmis, santraukomis), parengtas kompiuteriu ir atspausdintas lazeriniu spausdintuvu pagal žemiau nurodytus reikalavimus, taip pat CD-R diskas su straipsnio įrašu (PC Windows terpė, MS Word redaktorius). 1. Žurnalo formatas 22,5 x 15,2 cm. 2. Kalba. Straipsnius galima rašyti viena iš šių kalbų: lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, latvių Lietuvių kalba parašyti straipsniai bus redaguojami Kitomis kalbomis parašyti straipsniai turi būti galutinai suredaguoti ir parengti spaudai. Jie bus spausdinami kopijuojant autorių pateiktus tekstus. 3. Straipsnių puslapių skaičius neribojamas, bet neturi viršyti 1 spaudos lanko (apie 20 puslapių, t. y. apie spaudos ženklų). Didesnės apimties straipsnio spausdinimo galimybė turi būti aptariama su vyriausiuoju redaktoriumi. 4. Popierius. Straipsniai turi būti atspausdinti kokybiškame baltame tipiniame A4 formato popieriuje, skirtame lazeriniams spausdintuvams. 5. Spausdinimo plotas. Tekstai, žemėlapiai, brėžiniai pateikiami puslapiuose, kurių kiekvieno spausdinamasis laukas yra 170 x 247 mm (atstumai nuo lapo viršaus, apačios 2,5 cm, kairės ir dešinės 2,0 cm). 6. Spausdinimas: 6.1. Straipsnių tekstai renkami kompiuteriu MS Word redaktoriumi, vartojant Palemono ar Times New Roman šriftą, 1,5 intervalo tarpu tarp eilučių Antraštiniame lape kairiojoje pusėje pateikiamas autoriaus (ir bendraautorių) vardas ir pavardė (14 pt, Bold), kitoje eilutėje darbovietės pavadinimas (12 pt, Italic). Praleidus 2 eilutes, per vidurį didžiosiomis raidėmis (16 pt, Bold) pateikiamas straipsnio pavadinimas Po pavadinimo (praleidus 2 eilutes) pateikiama anotacija lietuvių kalba (Anotacija 11 pt, Bold), po to anglų (Abstract 11 pt, Bold) kalba. Anotacijos tekstas (tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis) turi būti rašomas naujoje eilutėje 10 pt dydžiu, apimtis žodžių. Po anotacijos lietuvių kalba naujoje eilutėje spausdinama: PAGRINDINIAI ŽODŽIAI, po anotacijos anglų kalba pateikiami pagrindiniai žodžiai anglų kalba (KEY WORDS). Tokia informacija būtina INTERNETO tinklui Matematinės išraiškos renkamos naudojant MS Equation. 193

194 Lentelės (parengtos ne MS Word), piešiniai, žemėlapiai, grafikai pateikiami ant atskirų lapų. Visos lentelės, piešiniai, žemėlapiai, grafikai turi būti sunumeruoti (pvz.: 1 lentelė, 1 grafikas), parašyti jų pavadinimai. Pagrindiniame tekste gali būti tik MS Word parengtos lentelės ar grafikai. Jei grafikai, piešiniai, brėžiniai ir kt. atlikti Excel arba pateikiami formatais wmf, bmp, tif, pcx, būtina nurodyti, kurioje teksto vietoje jie turi būti įterpti. Jeigu lentelės, grafikai ir kt. yra minimi kitose teksto vietose, reikia pateikti nuorodas (pvz.: žr. 1 lentelę) Straipsniui tinka tik geros kokybės, ryškios nuskaitytos ( nuskenuotos ) nuotraukos (raiška ne mažiau kaip 300 dpi) Tekste pirmą kartą minint autorių, turi būti nurodomas visas jo vardas ir pavardė, pvz.: Jonas Kazlauskas, toliau galima nurodyti dvejopai: a) pateikiant pirmąją vardo raidę, pvz.: J. Kazlauskas, b) rašant tik pavardę, pvz.: Kazlauskas. Tekste pirmą kartą naudota literatūra gali būti nurodoma skliausteliuose, pvz.: (Kazlauskas 1968), jei reikia, nurodomas ir puslapis atskiriant kableliu, pvz.: (Kazlauskas 1968, 85), tačiau būtina išnašoje nurodyti išsamią bibliografiją (kaip literatūros sąraše, žr. 8.) citavimo indeksui nustatyti. Dar kartą cituojant tą patį autorių, užtenka tik literatūros santrumpos tekste. Naudoti elektroninėje terpėje esantys šaltiniai taip pat turi būti nurodomi, pateikiant elektroninį adresą (pvz.: Visuotinai vartojamos literatūros santrumpos, pvz.: LKŽ, LKA, BRMŠ ir pan., gali būti rašomos skliausteliuose (LKA 1991, 94) arba (LKŽ I 75), (BRMŠ I 6). To paties autoriaus tais pačiais metais išleisti atskiri straipsniai nuorodose išskiriami prie metų parašant raides (abėcėlės tvarka), pvz.: (Pakalniškienė 1996a, 93) ir (Pakalniškienė 1996b). Jei tekste vartotos santrumpos, po straipsnio teksto turi būti pateiktas santrumpų paaiškinimas. Po to pateikiamas cituotos literatūros sąrašas su užrašu Literatūra (literatūros sąrašo pavyzdį žr. 8.). Literatūros sąraše būtina nurodyti knygos sudarytojus (jei jų daug pirmuosius tris) ir leidyklą. Knygų sudarytojų ir autorių vardai turi būti rašomi taip, kaip pateikta knygos tituliniame lape, pvz., jei pateikta tik pirmoji vardo raidė, taip reikia ir rašyti (žr. literatūros sąrašo pavyzdį) arba atkurti vardą laužtiniuose skliaustuose, pvz., K[azys]. Literatūra ne lietuvių kalba aprašoma originalo kalbomis pagal nustatytą Lietuvos standartą. Pirmiausia pateikiama literatūra lotyniškaisiais rašmenimis, po to kirilica (alfabeto tvarka) Po literatūros sąrašo spausdinama santrauka. Jeigu straipsnis parašytas lietuvių kalba, santrauka rašoma anglų, rusų, vokiečių ar prancūzų kalbomis (pvz.: Summary Bold, 12 pt). Užsienio kalba parašyto straipsnio santrauka rašoma lietuvių kalba. Santraukos apimtis ne mažiau kaip 1 p. Santrauka pateikiama tokia tvarka: kairiojoje pusėje nurodomas autoriaus (ir bendraautorių) vardas ir pavardė (Bold, 12 pt), po to didžiosiomis raidėmis per vidurį rašomas straipsnio pavadinimas (Bold, 14 pt) užsienio kalba (jei straipsnis yra

195 195 parašytas lietuvių kalba) / lietuvių kalba (jei straipsnis parašytas nelietuviškai). Po to santrauka (10 pt) Straipsnių puslapiai numeruojami spausdintame tekste. 7. Atskirame lape pateikiami duomenys apie autorių lietuvių ir anglų kalbomis: vardas, pavardė, mokslinis laipsnis ir vardas, darbovietė, pareigos, moksliniai interesai. Adresą, telefoną, el. paštą, jei autorius nepageidauja jų skelbti, būtina nurodyti vyriausiajam redaktoriui. Atskirai turi būti pateikta ryški, nuskaityta ( nuskenuota ) portretinė autoriaus nuotrauka (10 x 15 cm formato ir ne mažiau kaip 300 dpi raiškos). 8. Literatūra Jakaitienė 1980 Evalda Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas. Pakalniškienė 2000 Dalia Pakalniškienė. Intarpiniai ir sta-kamieniai denominatyvai lietuvių kalbos inovacija. Veiksmažodžio raidos klausimai. Tiltai, priedas nr. 1, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. LKA 1, 3 Lietuvių kalbos atlasas. Ats. red. K. Morkūnas. Vilnius: Mokslo leidykla, 1977, Темчин 1986a Сергей Темчин. Славянские глаголы нa *nǫтı и основы с -n- и -sta в балтийских языках. Kalbotyra, t. 22/2, Išnašos tekste rašomos puslapio apačioje ir numeruojamos (pvz.: 1, 2, 3 ir t. t.). Klaipėdos universiteto žurnalo RES HUMANITARIAE vyr. redaktorius doc. dr. Rimantas Balsys

196 196 RES HUMANITARIAE is a Klaipėda University journal of the humanities that shall: publish scientific articles on the issues of philology (linguistics and literature science), philosophy, ethnic studies, history, theology, theatre science and other fields, as well as reviews of outstanding scientific works; promote significant events of academic life; and discuss educational and scientific issues. Starting with 2007, 2 volumes shall be issued annually, each of 16 to 20 printer s sheets. S u b m i s s i o n s Scientific articles submitted should be of the following structure: the introduction, the aim and tasks of the research, the object of the research, novelty and topicality, methods and methodologies, the analytical part, conclusions, the list of references, and the summary. The articles should be submitted with one review. The articles shall also be double-blind reviewed by at least two experts appointed by the Editorial Board. Please submit to the Editor-in-Chief of the journal one copy of the article (the text with formulas, graphs, tables, and summaries), typed and printed on a laser printer, together with a disk copy of the article in MS Word, for PC Windows. 1. The format of the journal: 22,5 x 15,2 cm. 2. Languages: articles may be submitted in Lithuanian, English, German, French, Russian, or Latvian Articles submitted in Lithuanian shall be edited Articles in other languages should be read by a native speaker before submission. 3. An article should not exceed the limits of 1 printer s sheet: ca 20 pages, or 40,000 characters (with spaces). The possibility of publishing a larger article should be discussed with the Editor-in-Chief. 4. Paper: articles should be printed on quality white A4 size paper for laser printers. 5. Typing area: texts, maps, or drawings submitted should be typed on the area of 170 x 247 mm, or using A4 size with 2.5 cm margins on the top and the bottom of the page, and 2.0 cm margins on the right hand and left hand sides of the page. 6. Typing: 6.1. Texts should be typed in Times New Roman or Palemonas, with 1.5 line spacing On the left-hand side of the first page, the name of the author (or coauthors) should be presented (14 pt, Bold), and one line down, the author s working place (12 pt, Italics). Two lines down, in the middle of the page, in capital letters (16 pt, Bold) the heading of the article should be presented.

197 6.3. After the heading, two lines down, abstracts in Lithuanian (Anotacija) and in English (Abstract) in 11pt, Bold, should be presented. Abstracts of words (both in Lithuanian and English) should start with a new line (10 pt). After the abstract in Lithuanian, starting with a new line, PAGRINDINIAI ŽODŽIAI, and after the abstract in English, KEY WORDS should be presented. The information is relevant for the Internet Mathematical symbols and formulas should be typed in MS Equation Tables (other than those made in MS Word), drawings, maps, or graphs, should be submitted on separate sheets of paper. All the tables, drawings, maps, and graphs should be numbered (e.g., Table 1, Graph 1) and have captions. The main body may contain tables or graphs made exclusively in MS Word. If the provided graphs, drawings, etc, are made in Excel or in wmf, bmp, tif, or pcx formats, it is necessary to indicate which part of the text they are to be inserted into. In case tables, graphs, etc, are mentioned in other parts of the text, references should be made (e.g., see Table 1) Only quality scanned photos shall be included (resolution not less than 300 dpi) When an author is first referred to, his or her full name and surname should be indicated, e.g. Jonas Kazlauskas, and further in the text, he or she can be referred to either by indicating the initial letter of the name, e.g. J. Kazlauskas, or solely the surname (e.g., Kazlauskas). The work can first be referred to in parentheses, e.g. (Kazlauskas 1968); when necessary, the page is to be indicated, separated by a comma, e.g. (Kazlauskas 1968, 85), however, it is necessary to indicate full bibliography in the footnote (as in the list of references, see 8), to establish the index of quoting. In the next reference to the same author, the abbreviation of the source of literature shall suffice. Electronic sources shall also be indicated by presenting the electronic address (e.g., Universally used abbreviations of the work of literature, e.g. LKŽ, LKA, or BRMŠ, shall be presented in parentheses (LKA 1991, 94) or (LKŽ I 75), (BRMŠ I 6). Articles of the same author published in the same year should be referred to by adding a letter to the year (in the alphabetical order), e.g., (Pakalniškienė 1996a, 93) and (Pakalniškienė 1996b). When abbreviations are used in the text, they should be explained after the text. Next to follow is a list of literature quoted under the title Literatūra (see 8, as an example of the list of references). In the list of references, it is necessary to indicate the names of the compilers of the book (in case there are many names, the first three shall be indicated), as well as the publishing house. The name of the compilers or authors of the book should be presented in the same way as it was presented on the title-page of the book, e.g., in case only the first letter of the first name is indicated, it should be used in the same way (see the example of the list of references), or the name should be reconstructed in square brackets, e.g,. K[azys]. Literature in languages other than Lithuanian should 197

198 198 be presented in the language of the original after the standards of Lithuanian, with literature in the Latin alphabet coming first, followed by works in the Cyrillic alphabet (in alphabetical order) The list of references should be followed by a summary. If the article is written in Lithuanian, the summary should be either in English, Russian, German, or French (e.g. Summary, bold, 12 pt). The summary for an article written in a foreign language should be written in Lithuanian. The summary (10pt) should be not shorter than 1 page, and presented in the following way: on the left hand side, the name and surname of the author (and co-authors) should be indicated, followed by the title of the article in capital letters in the middle of the page (Bold, 14pt), in a foreign language (if the article is written in Lithuanian) or in Lithuanian (if the article is written in in a foreign language). The text of the summary follows Pages of the article should be numbered in the printed text. 7. On a separate sheet of paper, the data about the author should be presented in Lithuanian and English: name, surname, academic qualifications and current position, the working place, and research interests. The address, phone, and address, if the author refuses to have them published, should be known to the editor-in-chief. A passport-style photo (10 x 15 cm), no less than 300 dpi, is to be enclosed separately. 8. List of References. Jakaitienė 1980 Evalda Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas. Pakalniškienė 2000 Dalia Pakalniškienė. Intarpiniai ir sta-kamieniai denominatyvai lietuvių kalbos inovacija. Veiksmažodžio raidos klausimai. Tiltai, priedas nr. 1, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. LKA 1, 3 Lietuvių kalbos atlasas. Ats. red. K. Morkūnas. Vilnius: Mokslo leidykla, 1977, Темчин 1986a Сергей Темчин. Славянские глаголы нa *nǫтı и основы с -n- и -sta в балтийских языках. Kalbotyra. 22/2, Footnotes in the text should be put at the bottom of the page and numbered (e.g., 1, 2, 3, etc). Dr. Rimantas Balsys, Editor-in-Chief of RES HUMANITARIAE, Journal of Klaipėda University

199 Klaipėdos universiteto leidykla RES HUMANITARIAE II Redagavo B. Pranevičiūtė Maketavo D. Stepukonienė Dailininkas A. Kliševičius Klaipėda, 2007 SL Apimtis 14 sąl. sp. l. Tiražas 350 egz. Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, LT Klaipėda Tel. (8 ~ 46) , el. paštas: [email protected] Spausdino spaustuvė Petro ofsetas, Žalgirio g. 90, Vilnius

200